Kelionė Peru-Bolivija: senųjų kultūrų takais

Skrydžiai. Atvykimas į Limą. Pasitikimas oro uoste, pervežimas į viešbutį Limoje.

Anksti ryte išvykstame iš Limos privačiu transportu į Huakačiną (Huacachina) – miestelį, įsikūrusį oazėje viduryje dykumos (apie 5-6 val.). Pakeliui sustosime Parakaso pusiasalyje (Paracas) ir leisimės į ekskursiją laivu iki Bajestų (Ballestas) salų, kurios yra garsios dėl gausios gyvūnijos (jūrų liūtai, pingvinai ir kt.).

Po pietų atvyksime į Huakačiną. Šį miestelį supančios milžiniškos kopos ir jų papėdėje tyvuliuojanti žalia lagūna puošia ir vieną piniginį Peru banknotą (50-ies solių). Legendos pasakoja, kad lagūna susiformavo iš inkų princesės ašarų. Kaitrai šiek tiek prislopus, pavakarės pramoga – pasivažinėjimas smėlio kopomis specialiu automobiliu, leidimasis nuo kopų smėlio lentomis („sand boarding“).

Nakvynė Huakačinoje, kopų papėdėje įsikūrusiame viešbutyje.

Ryte – laisvas laikas Huakačinos oazėje. Galima papildoma išvyka į vietines vynines* (kuriose gaminamas tiek vynas, tiek tradicinė perujietiška vynuogių degtinė „pisco“) arba į Parakaso kultūros reliktus saugantį regioninį muziejų (ekspozicijoje – itin seni Parakaso kultūros audiniai, deformuotos kaukolės ir kt.)*. Arba tiesiog laikas poilsiui ir pasivaikščiojimams po aplinkines kopas.

Tuomet mūsų lauks pervažiavimas autobusu (apie 3 val.) iki Naskos (Nazca) miestelio. Naskos regionas slepia senų civilizacijų paslaptis: tarp archeologinių radinių – senoviniai kapai, mumijos, keramikos dirbiniai ir, be abejo, žymiosios Naskos linijos, išraižytos slėnio grunte.

Po pietų išvyka iki senovinių Naskos akvedukų, kurios metu susipažinsime su senovine Naskos kultūros irigacijos sistema. Naskos akvedukai gerokai skiriasi nuo tų, kuriuos galima pamatyti Europoje. Naskos slėnis visais laikais buvo ypač sausas, tad čia gyvenę žmonės per amžius ištobulino irigacijos sistemas – vanduo į dirbamus laukus buvo nukreipiamas iš požeminių vandens gyslų, o požeminius kanalus su paviršiniu pasauliu jungė išmoningai įrengtos „akys“ (nuo žemės paviršiaus žemyn spirale vingiavo laiptai, kurie vedė iki angų į požeminius kanalus).

Išvykos metu pamatysime ne tik senovinius akvedukus, bet ir apžiūrėsime vieną iš Naskos linijų iš arčiau (tuo pačiu galėsime įsitikinti, kokia technika šios linijos yra išrėžtos dykumos paviršiuje). Taip pat turėsime galimybę pasigrožėti kaktusais apaugusiais laukais – kaktusai šiame regione auginami tam, kad juose veistųsi tam tikri vabaliukai, kurie naudojami maistinių dažų gamybai.

Nakvynė Naskos miestelyje.

Ryte skrydis nedideliu lėktuvu virš Naskos linijų (esant palankioms oro sąlygoms). Naskos linijos – garsiausias Naskos slėnio radinys. Apie jas pasauliui pranešta vos prieš 70 metų, kai amerikietis Paul‘as Kosok‘as praskrido virš slėnio lėktuvu. Nuo žemės paviršiaus atrodančios visiškai bereikšmės, žvelgiant iš paukščio skrydžio linijos susijungia į įvairias figūras: beždžionės, voro, driežo, kondoro, kolibrio ir kt. Mokslininkai nesutaria, kam Naskos žmonės prieš tūkstančius metų raižė šias linijas smėlyje. Tačiau visi sutaria, kad šios linijos – vienas įdomiausių ir vertingiausių Naskos kultūros palikimų. Grįžus po skrydžio trumpas poilsis viešbutyje.

Pavakarę – išvyka į Čaučijos (Chauchilla) kapines. Čaučijos kapinės – keistas, tačiau dėmesio vertas reginys. Tūkstantmečio senumo kapai pastaraisiais dešimtmečiais buvo išniekinti kapų plėšikų, kurie ieškojo vertingų dirbinių, ir kaulai bei mumijos metų metus mėtėsi po dykumą. Dabar palaikai surinkti ir sudėlioti į kapus. Reginys kiek neįprastas, tačiau paliekantis įspūdį.

Po dienos išvykų, naktinė kelionė komfortabiliu miegamuoju autobusu (apie 11 val.) į Arekipą (Arequipa).

Ryte atvykus į Arekipą, pervažiuosime į viešbutį miesto centre. Arekipą gyventojai vadina baltuoju miestu, kadangi dauguma pastatų čia buvo pastatyti iš šviesios vulkaninės uolienos. Šis miestas aktyviai konkuruoja su sostine – sako, čia ir architektūra išmoningesnė, ir daugiau gyventojų siekia aukštojo išsilavinimo, o kas svarbiausia – šis miestas užaugino daugelį Peru rašytojų bei intelektualų, ir būtent šiame mieste buvo Peru nepriklausomybės lopšys.

Po trumpo poilsio leisimės į pažintį su miestu ir jo apylinkėmis. Apžiūrėsime miesto centrą, lankysimės Santa Catalina vienuolyne, kuris galėtų būti vadinamas ir „miestu mieste“, kadangi užima nemažą miesto kvartalą. Vienuolynas pagarsėjo šalyje ne tik dėl įspūdingos architektūros bei meno kūrinių, bet ir dėl tris šimtus metų už jo sienų klestėjusio hedonistiško gyvenimo (teigiama, kad vienuolės laikė po kelias tarnaites, rengdavo įvairias šventes ir pan.). Tik XIX a. pabaigoje, įsikišus Popiežiui, vienuolyne buvo įvesta tikra vienuoliška tvarka.

Išvykos metu taip pat aplankysime porą už miesto įsikūrusių apžvalgos aikštelių, iš kurių, esant palankiam orui, galima gėrėtis vaizdais į Arekipą supančius kalnus ir žalius slėnius.

Vakare – laisvas laikas (gera proga apsilankyti šarmingose Arekipos kavinėse ir paragauti perujietiško maisto bei garsaus gėrimo „pisco sour“). Nakvynė Arekipoje, viešbutyje miesto centre.

Anksti ryte organizuotu transportu išvyksime į dviejų dienų išvyką į Kolkos (Colca) kanjoną. Ilgą laiką buvo manoma, kad tai giliausias kanjonas pasaulyje, kol nepaaiškėjo, kad kaimyninis Cotahuasi kanjonas yra 150 metrų gilesnis. Tačiau net ir nebesivadindamas giliausiu, Kolkos kanjonas išlieka populiarus tarp turistų dėl čia gyvenančių išdidžiųjų Andų paukščių – kondorų ir nuostabių gamtos vaizdų. Važiuodami link Kolkos kanjono gėrėsimės atsiveriančiais dykumų, peraugančių į kalnus, vaizdais, laukiniais gyvūnais (pamatysime naminių gyvūnų – lamų ir alpakų – kaimenes bei vikunjas, laukines lamų pusseseres), skurdžia, bet savita augmenija. Vaikščiosime lėtu žingsniu ir bandysime aklimatizuotis bei priprasti prie aukščio. Atvykus į nakvynės vietą netoli Chivay miestelio (apie 3600 m. virš jūros lygio), turintys noro ir energijos išsirengia nedideliam žygiui po apylinkes. Prieš vakarienę – išvyka į terminius baseinus. Čia galėsime pailsėti po dienos įspūdžių ir pasišildyti karštame vulkaninės kilmės vandenyje po atviru dangumi. Nakvynė šalia Kolkos kanjono, jaukiuose svečių namuose. Į kainą įskaičiuota vakarienė svečių namuose. Greičiausiai čia paragausime ir tradicinių alpakos kepsnių bei kitų „andiškų“ patiekalų.

Kelsimės anksti ryte ir važiuosime į Cruz del Condor apžvalgos aikštelę (apie 2 val.) – vietą, kur anksti ryte, esant sėkmei, įmanoma pamatyti didingų Andų paukščių kondorų skrydį. Būtent ryte, tekant saulei ir šylant orui, jie išsklendžia į kanjono erdves – srovių pagalba jie kyla į viršų "sklandytuvo principu". Šie paukščiai – didžiausi pasaulyje skraidantys paukščiai (suaugusio individo išskleistų sparnų plotis siekia apie 3 m, jis sveria iki 15 kg). Anksčiau kondorai buvo paplitę visoje Andų grandinėje. Dabar didesnės populiacijos išlikę tik Peru ir Argentinos Patagonijoje.

Grįždami iš Cruz del Condor aikštelės, taip pat aplankysime porą šalia kanjono įsikūrusių kaimukų, kuriuose gyvena dvi gilias tradicijas turinčios tautos – kabanai ir kojagai (juos galima atskirti pagal aprangą ir moterų skrybėles).

Vakare pasieksime (kelionė privačiu transportu – apie 6 val.) Puno miestą, dar vadinamą Peru „folkloro sostine“, kuris yra įsikūręs 3830 m. aukštyje, prie „aukščiausiai esančio naviguojamo pasaulio ežero“. Titikakos ežeras vos aprėpiamas akimis, o jį supa kalnai, kurių viršūnės ypač aukštos kitoje – Bolivijos – pusėje. Nakvynė Puno mieste prieš rytojaus išvyką į ežero salas.

Leisimės į išvyką laivu (su kitais keliautojais) į Titikakos ežerą. Pirmiausiai aplankysime “plaukiojančias” Uros salas, kurias vietiniai gyventojai šimtmečiais gamina iš nendrių. Supuvusias salos dalis pakeičia naujomis, o norėdami pakeisti matomą peizažą, atriša salą ir iriasi į pageidaujamą vietą… Manoma, kad Uros tauta prieš šimtmečius išsikėlė gyventi į nendrines salas, bėgdami nuo juos persekiojančių tautų (inkų ir kt.). Tačiau dabar šios nendrinės salos tapo pragyvenimo šaltiniu Uros tautai – jiems pajamos iš turizmo yra bene pagrindinės.

Iš Uros salų tęsime kelionę į Takilės salą. Čia gyventojai vis dar rengiasi tradiciniais drabužiais (sužinoti, ar vyras vedęs, galima iš jo aprangos!) ir laikosi senų papročių – pavyzdžiui, vyrai mezga kepures, o moterys verpia. Užkopę iki pagrindinės miesto aikštės Takilės saloje, papietausime vietinėje kavinėje (Titikakoje auginamas upėtakis – tradicinis patiekalas Takilėje) – pietūs įskaičiuoti į išvykos kainą. Nakvynei grįšime į Puno.

Ryte tęsime kelionę į Kopakabaną – miestelį prie Titikakos ežero, esantį Bolivijos pusėje (kelionės trukmė – apie 1-1,5 val.). Po pietų – išvyka laivu į Saulės salą (Isla del Sol) Titikakos ežere. Indėnų legendos teigia, kad būtent šioje saloje gimė saulė, iš čia kilo ir pirmieji inkai – Manco Capac ir jo sesuo bei žmona Mama Ocllo. Manoma, kad Saulės sala taip pat suteikė vardą ir pačiam Titikakos ežerui, nes saloje yra tuo pačiu vardu vadinamas akmuo, kurio forma, esą, primena pumą („Titi Kharka“ reiškia „pumą“ aimarų indėnų kalba). Saloje vaikščiosime kalnų keliukais, gėrėsimės mažais indėniškais kaimais ir margais jų gyventojais bei lankysime senuosius inkų griuvėsius. Vakare pervažiavimas į La Pasą (apie 3-4 val.). Nakvynė La Pase.

Ekskursija po La Pasą. Jos metu susipažinsime su istoriniais ir kultūriniais miesto objektais: Murillo aikšte (pagrindinė miesto aikštė, kurioje yra miesto Katedra, ir kurioje buvo pakarti net du Bolivijos politikai), Katedra, Vyriausybės rūmais ir vienintele išlikusia originalia kolonijine gatvele, kuri dabar yra tarsi muziejus po atviru dangumi. Paskutinis turo akcentas – Mėnulio slėnis, plytintis maždaug už 10 km nuo La Paso miesto. Mėnulio slėnis nusagstytas keistų uolienų darinių – iš žemės į viršų smingančios uolienų smailės sudaro keistoko akmeninio miško įspūdį. Apylinkėse auga kelios rūšys kaktusų, taip pat ir haliucinogeninėmis savybėmis pasižyminti kaktusų rūšis San Pedro (naudojama vizijoms sukelti ir itin populiari Peru). Tačiau besiplečiantis miestas atiminėja teritorijas iš šio slėnio ir jis jau nebetekęs savo laukinės prigimties, atrodo tarsi "inkliuzas" miesto civilizacijos glėbyje. Nakvynė La Pase.

Anksti ryte skrydis į Ujunį. Čia prasidės 3 dienų (2 nakvynės) turas į druskos dykumą Salar de Ujuni (Salar de Uyuni). Jeigu kada pagalvojote, kad jau daug keliavote ir niekas negalėtų jūsų nustebinti, jums beliko viena išeitis – Salar de Ujunis. Prieš akis besidriekianti druskos dykuma su joje vešinčiomis kaktusų salelėmis, rausvame ežere žirgliojantys rausvi flamingai, Salvadoro Dali paveikslus primenančios „varvančios“ uolos, iš žemės gelmių besiveržiantys geizeriai... Ir visa tai sukūrė gamta! Anksčiau, prieš dešimtis tūkstančių metų, šioje vietoje plytėjo didžiulis ežeras, kuriam išgaravus ir susiformavo didžiausia pasaulyje druskos dykuma bei ją supančios įspūdingos lygumos ir ežerai.

Turo po druskos dykumą metu keliausime visureigiais, lankysimės traukinių... kapinėse, stosime gražiausiose dykumos vietose (kaktusų sala, druskos išgavimo laukas, druskos viešbutis, Raudonasis ežeras, Žaliasis ežeras, kiti ežerai su flamingais, geizerių laukas ir kt.). Pietausime viduryje dykumos, matysime, kaip iš dykumos išgaunama druska, mirksime karštame geizerių vandenyje virš dykumos kylant rytiniam rūkui.

Turo metu dvi nakvynės itin paprastomis sąlygomis svečių namuose (kambariu gali tekti dalintis visai mūsų grupei, patogumai bendri). 13-os maršruto dienos vakare sugrįžimas į Ujunį ir skrydis į La Pasą. Nakvynė La Pase.

Ryte skrydis į Kuską, ir vėl sugrįžtame į Peru. Kuskas (Cusco) – bene gražiausias miestas ne tik Peru, bet ir visoje Pietų Amerikoje. Kuską puošia tiek senoji inkų architektūra, tiek kolonijiniai ispanų statyti pastatai. Kuskas buvo svarbiausias inkų imperijos miestas, stovėjęs šios civilizacijos ištakose. Vėliau ispanai sugriovė nemažai inkų statytų pastatų, o jų akmenis panaudojo savo bažnyčių ar kitų pastatų statybai. Visgi užkariautojams nepavyko galutinai sunaikinti miesto dvasios, ir Kuskas iki šiol yra vienas gražiausių miestų Pietų Amerikoje. Atvykus į Kuską, pervežimas į viešbutį miesto centre. Laisvas pusdienis šurmuliuojančiame mieste, kuriame gausu tiek keliautojų, tiek jų laukiančių kavinių bei suvenyrų parduotuvių. Nakvynė Kuske.

Ryte leisimės į pusdienio ekskursiją po Kuską ir jo apylinkes. Lankysime svarbiausius archeologinius objektus – tvirtovę bei religinį centrą Sacsaywaman, saulės šventyklą Quoricancha, ceremoninius šaltinius Tambomachay, tvirtovę Puca Pucara, nuo kurios atsiveria įspūdingi vaizdai į miesto apylinkes.

Sacsaywaman tvirtovėje spėliosime, kaip inkai sugebėjo nutašyti ir vieną ant kito sukelti tonas sveriančius akmenis (neturėdami nei metalinių įrankių, nei krano ar tokio išradimo kaip ratas). Užlipę ant kalvos gėrėsimės panoraminiais miesto vaizdais – inkai statė Kuską ir aplink esančius miestelius bei tvirtoves taip, kad iš viršaus vietovė susidėliotų į pumos paveikslą. Sacsaywaman tvirtovė turėjo vaizduoti Pumos galvą, o vienoje vietoje zigzagu sukonstruotos tvirtovės sienos čia „vaidino“ pumos galvos fragmentą. Po pietų laisvas laikas Kusko mieste. Antra nakvynė Kuske.

Anksti ryte išvyksime į Šventąjį slėnį (privatus transportas), iš kur toliau tęsime kelionę link Agvas Kalientes (Aguas Calientes) – miestelio, esančio Maču Pikču papėdėje. Išvykos metu lankysime Pisako (Pisac) miesto griuvėsius – nuo Pisako kalvos atsivers vaizdai į Šventąjį slėnį su apačioje vingiuojančia šventa Urubambos upe.

Po to tęsime kelionę iki druskos kasyklų Maras. Nuo kalnų atitekantis sūrus upelis paskirstomas po privačius „baseinėlius“, kur vanduo garinamas, ir po to susemiama baseinėliuose likusi druska. Druska buvo itin svarbi inkų laikais, nes užtikrindavo tuometiniams gyventojams organizmui reikalingą natrį. Dabar druską išgauna vietiniai gyventojai, ir jiems tai yra papildomas pajamų šaltinis.

Paskutinis objektas Šventajame slėnyje – istorinis Ojantaitambo miestelis (Ollantaytambo), kur anksčiau buvo dar vienas svarbus inkų miestas. Iš to laikotarpio likę siauros grįstos gatvelės, stačios terasos kalno šlaite ir akmeninė ceremonijų vieta kalno viršuje. Ojantaitambas svarbus ir istoriškai – būtent šiame mieste vyko mūšis, kuriame vienintelį kartą inkai atsilaikė prieš ispanus... Deja, jiems tai neužtikrino pergalės kare, tik viltį, kad galima išsaugoti galingą valstybę indėnų rankose...

Aplankę Ojantaitambo griuvėsius, vyksime į traukinių stotį, iš kur tęsime kelionę traukiniu į Agvas Kalientes – miestelį, nuo kurio senovinis Maču Pikču miestas jau ranka pasiekiamas. Pati kelionė traukiniu taip pat įspūdinga, kadangi pakeliui atsiveria nuostabūs vaizdai į aplink supančius kalnus bei šalia tekančią Urubamba upę. Nakvynė Agvas Kalientes, viešbutyje, įsikūrusiame prie sraunaus kalnų upelio.

Anksti ryte išvyksime iš viešbučio, kad galėtume pasiekti Maču Pikču (Machu Picchu) kartu su aušra. Tik kartu su pirmaisiais keliautojais įžengę į Maču Pikču, galėsime pora valandų džiaugtis ryto tyla šiame mistiniame mieste, o svarbiausia – galbūt galėsime stebėti (jei mus lepins geras oras), kaip saulė vieną po kitos apšviečia miesto terasas ir kiemelius. Tos akimirkos tikrai atpirks ankstyvą kėlimąsi!

Vietinis gidas supažindins mus su miesto išdėstymu ir skirtingais kvartalais, parodys svarbiausias šventyklas ir kitus pastatus. Tačiau svarbiausia turėti laiko savarankiškai paklaidžioti šiame magiškame mieste, todėl pasivaikščiojimams liks užtektinai laiko. Norintys galės papildomai užkopti į Machu Picchu arba Waina Picchu kalną*.

Nusileidus nuo Maču Pikču griuvėsių, turėsime šiek tiek laiko poilsiui Aguas Calientes miestelyje. Po pietų – traukinys į Ojanmtaitambą, iš ten pervežimas privačiu transportu į Kuską. Nakvynė Kuske.

Skrydis į Limą. Laisvas vakaras Limoje, prieš skrydžius į namus. Nakvynė Limoje.

Pažintis su Karalių miestu (taip vietiniai kartais vadina Limą – ne dėl karališkos architektūros ar istorijos, o todėl, kad miestas buvo įkurtas per Trijų karalių dieną). Pervežimas į oro uostą 3 val. prieš skrydžius į Europą.