Pažintinė kelionė į Čilę ir Patagonijos ledynus

• Išsami pažintis su Čile nuo Atakamos dykumos iki Patagonijos ledynų.
• Išskirtinė naujiena Lietuvos keliautojams – spalvingi Tarapakos ežerai (atrasti tik 2009 metais ir neaprašyti jokiuose kelionių vadovuose).
• Trys dienos garsiausiame Čilės nacionaliniame parke Torres del Paine (Patagonija) – maksimali tikimybė pamatyti kalnų viršūnes bei nuo jų slenkančius ledynus geriausioje šviesoje.
• Norintys, galės pratęsti kelionę ir leistis tyrinėti tolimiausio Žemės kampelio – rečiausiai turistų lankomo Antarktidos žemyno.
• Maža ir jauki grupė iki 12 keliautojų – galimybė geriau pažinti šalį.

Skrydžiai į Santjagą. Pasitikimas oro uoste, pervažiavimas į Valparaisą (apie 2–3 val.). Valparaisas įsikūręs ant stačių kalvų, supančių Ramiojo vandenyno įlanką. Beveik iš kiekvieno Valparaiso rajono atsiveria vaizdai į aplinkines kalvas, nusėtas spalvingų namukų, ir į vandenyno įlanką, kurioje plūduriuoja begalės laivų. Nakvynė spalvingame Valparaiso mieste.

Diena Valparaise – menininkų, jūrininkų ir studentų mieste. Susipažįstame su šiuo spalvingu miestu iš arčiau – pasivaikščiojimai po siauras Valparaiso gatveles, vingiuojančias kalvų šlaitais, bei pasivažinėjimas senoviniais funikulieriais palieka ypatingą įspūdį apie šį žavingą miestą. Valparaisas XIX amžiuje buvo vienas svarbiausių Pietų Amerikos uostų, kadangi čia sustodavo visi laivai, atplaukę į vakarinę žemyno pakrantę pro Magelano sąsiaurį. Įrengus Panamos kanalą, laivams atsivėrė tiesesnis kelias į Vakarus, ir Valparaisas kuriam laikui neteko savo reikšmės ir apsnūdo žiemos miegu. Tačiau vėliau šis žavus miestas sulaukė menininkų dėmesio, ir jis atgijo naujomis spalvomis. O dabar, kai į miestą atsikėlė nemažai turtingesnių gyventojų iš Čilės sostinės Santjago, kurie ieškojo priebėgos nuo sostinės šurmulio, dabar Valparaisas tiesiog pulsuoja gyvybe ir užburia savo ypatinga dvasia. Po ekskursijos, laisvas vakaras Valparaiso mieste – galimybė apsilankyti jaukiose miesto kavinėse ir geriau pajausti Valparaiso dvasią. Antra nakvynė Valparaiso mieste

Pervažiavimas į Santjago oro uostą (2–3 val.) ir skrydis į Kalamą. Iš čia vyksime į Atakamos dykumos pakraštyje įsikūrusį miestelį San Pedro de Atakama (isp. San Pedro de Atacama). Pervažiavimo trukmė – apie 2 val. Nakvynė San Pedro de Atakamos miestelyje (2440 m. virš jūros lygio) prieš pažintį su Atakamos dykumos stebuklais.

Šiandien mūsų laukia pirma pažintis su Atakamos dykumos objektais. Ryte vyksime į Kitor tvirtovės griuvėsius (isp. Pukara de Quitor) – tai vienas iš nedaugelio išlikusių architektūros objektų, kurį pastatė senieji atakamiečių protėviai. Kadangi tvirtovė suręsta ant kalvos virš apačioje plytinčio slėnio, iš čia atsivers nuostabūs vaizdai tiek į San Pedro de Atakama miestelį, tiek į aplink plytinčius slėnius bei virš jų stūksančius vulkanus. Prieš atvykstant ispanams, šis miestas-tvirtovė saugojo vietinius nuo aplinkinių genčių užpuolimų, o šiuo metu – tai vienas iš nedaugelio objektų, menančių prieškolumbinių genčių architektūrinius gabumus. Susipažinę su žmogaus rankomis sukurtu Atakamos dykumos palikimu, vėliau nersime į gamtos glėbį. Po pietų mūsų lauks pažintis su „sūriąja“ Atakamos dykumos dalimi – druskingais ežerais bei Atakamos druskos dykuma. Ir turbūt smagiausias šios išvykos siurprizas – galimybė išsimaudyti sūriame vienos iš druskos lagūnų vandenyje (išbandžiusieji šią pramogą, ją lygina su patyrimu Negyvojoje jūroje – abiejuose vandens telkiniuose neįmanoma nuskęsti, kadangi sūrus vanduo kelia kūną į paviršių). Na, o dieną „vainikuos“ nuostabus saulėlydis Atakamos dykumoje. Po dienos išvykų – antra nakvynė San Pedro de Atakama miestelyje.

Šiandien mūsų lauks paskutinė diena San Pedro de Atakamos apylinkėse ir patys garsiausi šios dykumos objektai – Tatijo geizeriai ir Mėnulio slėnis. Į Tatijo geizerių lauką (isp. El Tatio) išvyksime anksti ryte – apie 5–6 val. ryto, kad spėtumėte pamatyti geizerius su pirmaisiais kylančios saulės spinduliais (kai oras dar neįkaito, ir geriau matyti geizerių garai). Tatijo geizeriai – aukščiausiai kalnuose esantis geizerių laukas pasaulyje, jis plyti 4 tūkst. metrų aukštyje virš jūros lygio, tad atvykus čia anksti ryte tikrai reikės šilčiau apsigaubti. Tačiau prieš mūsų akis atsivėręs didžiulis garuojantis geizerių laukas tikrai nepaliks abejingų. Vietiniai indėnai praminė šiuos geizerius žodžiu, kuris reiškia „didžiulė krosnis“ (kečujų kalba „tatio“), ir lankantis čia sunku su jais nesutikti: vaikštant tarp žemėje atsivėrusių kunkuliuojančių skylių, iš kurių veržiasi karšti garai ir beveik verdančio vandens stulpai (viduje kunkuliuojantis vanduo yra įkaitęs iki 85 laipsnių karščio), gali kilti mintis, kad pakliuvai į milžinišką gamtos, ar net, kaip sako kai kurie turistai, „pragaro“ virtuvę. Po pietų – pažintis su bene garsiausiais Atakamos dykumos objektais – Mėnulio bei Marso slėniais. Atakamos dykuma vadinama sausiausia dykuma pasaulyje, o Mėnulio slėnis (isp. Valle de la Luna) – turbūt spalvingiausia šios dykumos dalis. Manoma, kad anksčiau šioje vietoje plytėjo ežeras, o vandeniui susigėrus į žemės plyšius, prieš akis atsivėrė neįtikėtinų formų uolienų dariniai, nuspalvinti įvairių mineralų ir padabinti druskos „šerkšnu“. Vėjas ir nuo kalnų atitekantis vanduo toliau formavo šį „nežemišką“ peizažą, ir tai, ką dabar galime išvysti Mėnulio bei Marso slėniuose, tikrai kelia minčių apie egzotišką šios vietos kilmę. Išvykos metu žvalgysimės į Atakamos dykumos slėnius, nusėtus vulkanais (iš įvairiausių kampų atsivers vaizdai į aukščiausią apylinkių vulkaną – Likankaburą, kurio aukštis net 5,9 tūkst. metrų), lipsime į Didžiąją smėlio kopą, bei mankštinsime kojas vaikščiodami po spalvingus slėnio kanjonus ir urvus. Saulėlydį pasitiksime žvelgdami į dar vieną saulės šviesų spektaklį Atakamos dykumoje, plytinčioje mums po kojomis. Grįžus iš ekskursijos, paskutinė nakvynė San Pedro miestelyje.

Transportavimosi diena. Šiandien važiuosime link Ramiojo vandenyno pakrantėje įsikūrusio dykumos miesto – Ikikės (apie 6–7 val. kelionė). Pakeliui mūsų lauks pažintis su Atakamos dykumos „vaiduokliu“ – Humberstono miesteliu. Humberstono miestelis buvo įkurtas 1872 metais, kai Čilę krėtė iškasenų „karštinė“. Šalia Humberstono buvo įrengta nitratų kasykla, o pats miestelis pastatytas kasyklos darbuotojams apgyvendinti. Čia buvo pastatyti tipiniai sublokuoti namai darbininkų šeimoms, įrengta kino salė, baseinas, krepšinio aikštelė. Tačiau miestelio klestėjimas ir ramus gyvenimo ritmas buvo sutrikdytas, kai iškasenos baigėsi… Gyventojai staiga buvo priversti apleisti namus ir išsikraustyti kitur. Kai kuriuose namuose liko kabančios užuolaidos, kitur mėtosi virtuvės rakandai ar vaikiški žaislai. Vaikščiodami po šį ištuštėjusį miestelį, galėsime spėlioti ką labiau gyventojai mėgo veikti laisvu laiku – žaisti krepšinį ar futbolą? Maudytis baseine ar eiti į kiną? Kokius filmus žiūrėjo? Įvairūs lyg netyčia palikti daiktai ir rakandai mums padės į kai kuriuos iš šių klausimų atsakyti… O vėjo gainiojami dulkių sūkuriai tuščiose gatvėse galbūt primins amerikietiškų vesternų scenas… Vakare atvyksime į Ramiojo vandenyno pakrantėje įsikūrusią Ikikę (isp. Iquique). Nakvynė Ikikėje, prieš pažintį su paskutiniu Atakamos dykumos stebuklu – spalvotais ežerais.

Dviejų dienų išvyka iki spalvotųjų ežerų, plytinčių aukštai kalnuose Tarapakos apylinkėse. Tarapakos kalnuose (apie 4 tūkst. metrų aukštyje virš jūros lygio) plyti trys spalvoti ežerai – raudonas, geltonas ir… žalias… Galbūt jų spalvos nebus visiškai identiškos Lietuvos vėliavai, bet tikrai nustebins savo ryškumu (jei tik oras bus palankus). Įspūdingiausias iš trijų ežerų – Laguna Roja (isp. raudonoji lagūna). Net iki 2009-ųjų metų apie šį ežerą Čilės mokslininkai nieko nežinojo, tai vienas iš vėliausiai „atrastų“ Čilės ežerų. Tad ir mes būsime vieni iš nedaugelio turistų, kuriems prieš akis atsivers raudoni šio ežero vandenys. Raudonosios lagūnos vanduo – apie 40-ies laipsnių šilumos, šiam ežerui spalvą suteikia mineralinės nuosėdos, o jo gylis kol kas neištirtas. Šių dienų legendos pasakoja, kad šalia raudonojo ežero gyvenusi aimarų gentis beveik išmirė, kadangi gerdavo mineralais gausų lagūnos vandenį. Kita legenda sklando apie žaliąją lagūną – sakoma, kad ji vienintelė iš trijų yra vyriškos giminės, kadangi naktimis „knarkia“ (iš ežero dugno kyla dujos, kurios suformuoja burbulus, o šiems kylant, sklinda garsas). Kelias iki lagūnų ves per įspūdingus slėnius, įsiterpusius tarp dviejų kalnų grandinių, mažus kaimelius, kuriuose gyventojai nuo senų laikų užsiima žemdirbyste, o paskutinė atkarpa ves stačiai kylančiais serpentinais ir rieduliais nubarstytu keliu, kuriuo gali pravažiuoti tik bekelei pasiruošę vairuotojai bei jų automobiliai. Išvykos metu viena nakvynė itin paprastomis sąlygomis Kaminjos (isp. Camiña) kaimelyje (dviviečiai kambariai, patogumai gali būti bendri). Antros dienos vakare grįšime į Ikikę. Antra nakvynė Ikikės mieste.

Užbaigę pažintį su Atakamos dykumos stebuklais, šiandien grįšime į centrinę Čilės dalį ir skrisime į Santjagą. Santjagas – vienas moderniausių Pietų Amerikos miestų. Jį puošia ne kolonijinė, ispanų laikų architektūra, o XIX amžiaus „art deco“ bei neogotikinio stiliaus pastatai. Galbūt jie nėra kažkuo išskirtiniai – panašių pastatų galima pamatyti Londone ar Paryžiuje, tačiau savitą charakterį šiam miestui suteikia ne architektūra, o Santjago gyventojai, menantys įvairius šalies gyvenimo etapus. Jų kraujyje – ir mapučių (garsiausia Čilės gentis) bei inkų palikimas, ir atmintis apie ispanų ekspansiją, ir naujųjų laikų iššūkiai (pavyzdžiui, ne taip seniai numalšinta Pinočeto diktatūra). Čiliečiai užgrūdinti istorijos skersvėjų, tačiau išliko ne tik tvirti ir išdidūs, bet ir atviri užsieniečiams, besimėgaujantys gyvenimu ir jo teikiamais džiaugsmais. Laisvas vakaras Santjage – galimybė apsilankyti viename iš čilietiškų restoranų ar gyvybinguose, šurmuliuojančiuose sostinės baruose bei pabandyti pažinti čilietišką charakterį. Nakvynė Santjage. Nakvynė Čilės sostinėje Santjage.

Šiandien mūsų laukia pažintis su Santjagu. Santjagas – didelis miestas, ir jame kiekvienas rajonas gyvena savitą gyvenimą. Tad aplankysime ne tik miesto centrą, kur įsikūrusios svarbiausios šalies institucijos (parlamentas, vyriausybė ir kt.), bet ir meniškąjį Lastarijos rajoną (isp. Lastarria) bei naktimis atgyjančią Bejavistą (isp. Bellavista). Besidomintys čiliečių literatūra, galės apsilankyti ir garsiausio Čilės poeto P. Nerudos muziejuje*. Nakvynė Santjage.

Šiandien vyksime į Čilės ežerų regioną. Iš Santjago skrisime į Puerto Montą (isp. Puerto Monnt) bei pervažiuosime į Puerto Varas miestelį (apie 1,5–2 val.), įsikūrusį ežero pakrantėje. Čilės ežerų regioną puošia ne tik šimtai telkšančių ežerų bei srūvančių upių, bet ir gausybė vulkanų „spuogų“, nusėjusių žemės „veidą“. Iš čia kilę, ir čia tebegyvena, ir garsiausi Čilės indėnai mapučiai, kurių nesugebėjo nugalėti nei inkų imperija, plėtusi savo ribas į Pietus, nei ispanai, atvykę į Čilės regioną XVI amžiuje. Atvykę į Puerto Varas, įsikursime viešbutyje. Laisvas vakaras ežerų regione prieš rytojaus pažintį su regiono ežerais ir vulkanais. Nakvynė Puerto Varas miestelyje.

Ši diena bus skirta „flirtui“ su apylinkės ežerais ir vulkanais :). Mūsų lauks visos dienos išvyka su žygio elementais į nacionalinį parką Vicente Perez Rosales, kuriame pūpso žymūs regiono vulkanai: Osorno, Tronador ir Puntiagudo. Išvykos metu numatytas nedidelis vidutinio sunkumo žygis iki vieno iš vulkanų sniego linijos bei apsilankymas prie apylinkės ežerų ir krioklių. Grįžus iš išvykos, antra nakvynė Puerto Varas miestelyje.

Laisva diena Puerto Varas miestelyje – galimybė pailsinti kojas prieš leidžiantis į pažintį su Patagonijos gamta. Galimos papildomos išvykos*: visos dienos išvyka iki Čilojos salos, garsios išskirtine medine architektūra / plaukimo (pripučiamaisiais) plaustais (angl. rafting) išvyka Petrohue upe / arba kita pasirinkta išvyka Puerto Varas apylinkėse. Paskutinė nakvynė Čilės ežerų regione.

Šiandien prasidės mūsų kelionė į Čilės Patagoniją – tai turbūt atšiauriausias Žemės kampelis, kuriame gamta sugrojo aukščiausiomis natomis. Skrydis į Čilės Patagonijoje įsikūrusį Punta Arenaso miestelį. Nakvynė Punta Arenaso miestelyje, prieš pažintį su laukine Patagonijos gamta.

Mūsų pažintis su Patagonija prasidės… pingvinais :). Ryte leisimės į išvyką laivu Magelano sąsiauriu iki Magdalenos salos. Jau pats plaukimas Magelano sąsiauriu žadina daugelio keliautojų vaizduotę – juk pro čia ėjo daugumos atradėjų ir tyrinėtojų kelias, kertantis Pietų Ameriką iš Rytų į Vakarus. Pro čia plaukė Magelano, F. Dreiko ir kitų atradėjų (bei plėšikų) laivai – dabar palei sąsiaurį išsidėstęs net 41 švyturys, žymintis šį kelią. Tačiau ne tik plaukimas Magelano sąsiauriu, bet ir apsilankymas Magdalenos saloje dar labiau pakurstys vaizduotę – skaičiuojama, kad čia gyvena daugiau nei 120 tūkstančių Magelano pingvinų, ir jie šioje saloje yra tikri šeimininkai – jeigu jūsų kelias susidurs su pingvinų, jūs turėsite užleisti jiems kelią… 🙂 Magdalenos sala nuo 1982 metų saugoma Čilės valstybės, kad pingvinams būtų užtikrinta saugi vieta dauginimuisi. Turistų skaičius ribojamas, tačiau jiems dar leidžiama išsilaipinti saloje ir pavaikščioti tarp pingvinų :). Po pietų pervažiavimas į Puerto Natales miestelį, įsikūrusį netoli Torres del Paine nacionalinio parko. Pervažiavimo trukmė – apie 3 val. Nakvynė Puerto Natalese.

16-os dienos ryte pervažiavimas į garsiausią Čilės nacionalinį parką Torres del Paine (apie 2 val.). Čia mes dvi dienas leisimės į žygius parko viduje (nakvynėms grįžtama į svečių namus, įsikūrusius nacionaliniame parke). Priklausomai nuo oro sąlygų, bus organizuojamos šios išvykos: plaukimas iki ledyno Grey, žygis iki Torres del Paine viršūnių, ežero Laguna Azul ar kt. Žygiai bus parenkami iš vakaro, priklausomai nuo oro sąlygų ir keliautojų fizinio pasirengimo. Torres del Paine nacionalinį parką puošia turkio spalvos ežerai, sraunios, nuo ledynų atitekančios upės, į dangų besistiebiančių kalnų viršūnės ir nuo jų slenkantys žydri ledynai. Esant palankiam orui, už kiekvieno takelio vingio džiugina atsiveriantys nauji vaizdai. Tačiau Čilės Patagonija – turbūt labiausiai vėjuota vieta žemėje, kur neįmanoma prognozuoti oro net dienai į priekį, tad šios išvykos metu pravers šiltesni drabužiai, skirti apsaugoti nuo vėjo, lietaus ir vėsesnio oro. Pagrindinė parko puošmena – Torres del Paine viršūnės. Kalno pavadinimas sudarytas iš dviejų kalbų (ispanų ir vietinių indėnų tehuelčių), ir reiškia „mėlyni bokštai“. Trys į viršų besistiebiantys granitiniai pirštai (arba, kaip teigia pavadinimas – „bokštai“) išsiskiria dangaus fone, o aukščiausias iš šių „pirštų“ siekia apie 2880 metrų virš jūros lygio. Alpinistai šį kalną vadina vienu sunkiausiai įveikiamu planetoje, kadangi visi trys bokštai šauna į viršų itin stačiai. Tačiau paprastus keliautojus žavi ne tik tai, bet ir šių „bokštų“ harmonija su juos supančia gamta. Dvi nakvynės nacionaliniame parke arba netoli šio parko teritorijos. 18-os maršruto dienos vakare grįžimas į Punta Arenasą. Nakvynė Punta Arenaso mieste.

Pervažiavimas į Punta Arenaso oro uostą ir skrydis į Santjagą. Laisvas laikas Santjage (priklausomai nuo skrydžio laiko) – galimybė susipirkti trūkstamas lauktuves. Paskutinė nakvynė Santjage prieš skrydžius į namus.

Skrydžiai į Europą. Pervežimas į oro uostą 3 valandas prieš tarptautinį skrydį. Grįžimas į Lietuvą 1 diena vėliau.

• Išvyka į Velykų salas. Prie kelionės trukmės prisideda 4 dienos. Kaina – apie 1800–2100 EUR/ žmogui dviviečiame kambaryje (priklauso nuo vietinio skrydžio kainos rezervacijos metu ir kt.).
• Pažintis su Argentinos Patagonija ir Perito Morreno ledynu. Prie kelionės trukmės prisideda 2–5 dienos. Kaina skaičiuojama individualiai.