Pirmasis greitkelis Pietų kryptimi – šiaip jau neišvaizdus iki pat Oamaru miestelio. Kiek toliau – šaunus ir jaunatviškas Danidino miestas, lengva nepastebėti pilkos rodyklės „Moeraki“. Ji nukreips į keletą gerų vietų. Viena sukels nuostabą, kita sužadins apetitą.
Moerakis – tai ideali vieta pradėti pažintį su gamtos stebuklais, kol vyzdžiai dar nepasisotinę tobulų vaizdų ir nuolat besimainančio kraštovaizdžio. Ko gero, tai būtų tik dar vienas iš tūkstančių laukinių paplūdimių su aukštomis kopomis, jūros nugludintomis šakomis ir keistais žolių gniutulais. Jeigu ne tie keisti didžiuliai daiktai smėlyje. Lyg plaukuoti milžinų vaikai būtų žaidę petanką ir nubėgę pietauti į urvą pašaukti savo baisios motinos.
Iš tolo tai atrodo kaip akmenų sangrūda, bet žengiant artyn suprati: tai šis tas iki šiol neregėto. Tobulos sferos, lyg ištekintos priešistorinių dievų dirbtuvėse ir numestos nykštukams stebėtis. Dešimtys rutulių, nuo metro iki daugiau nei dviejų skersmens, vieni nugrimzdę giliau, kiti mažiau.
Kai kurie jau suskaldyti nesibaigiančių vandens ir vėjų atakų, kiti – kaip užvakar nukalti. Moerakio paplūdimį žmonės lanko, stebi ir stebisi jau nuo XIX a. vidurio, kai buvo padaryti pirmieji jų piešiniai. Po to akmenis daug kartų tyrė, kol nustatė, kad tai – smėlio, purvo, dumblo ir molio dariniai, per milijonus metų sutvirtinti kalcio karbonato. Banali sandara, nerealus rezultatas.
Gaivus oras, stiprus vėjas ir šitie priešistoriniai rieduliai staiga sukelia pašėlusį alkio jausmą. Bet štai išganymas – čia pat už kopų yra jaukus restoranas su daugiau nei padoria virtuve ir milijono vertės vaizdais pro langus. Avienos troškinys su daržovėmis yra tai, ko dabar labiausiai norėtųsi.
Keliaudamas po šią įstabią šalį kaskart pasijuntu grįžęs į studijų laikus. Biologija, botanika, fizinė geografija studentui, kuris neišklausęs teorijos buvo pasiųstas atlikti praktiką. Tai vieta, kur savo akimis pamatai dalykus, apie kuriuos, ko gero, aiškino mokykloje.
Tai viena tų vietų, kur norisi tuojau pat išgirsti kuo daugiau apie šių salų kilmę. Prieš 180 milijonų metų, kai šios salos atsiplėšė nuo Pangėjos superžemyno, planetoje dar nebėgiojo ir nestriksėjo žinduoliai. Todėl teritorijoje, kurią šiuo metu vadiname Naująja Zelandija, jų irgi nebuvo iki pat žmonių invazijos XIII amžiuje. Todėl ten per milijonus metų buvo įsigalėję didžiuliai neskraidantys paukščiai moa, bet maoriai tuos skanius dičkius sušveitė dar iki baltųjų atvykimo.
Dabar salose yra likę smulkesnių keistų paukščių, kurie visur vaikšto pėsti, bet atvykėliui pirmą ryškiausią įspūdį palieka ne jie. Tai – kažkoks sunkiai apčiuopiamas šviežumo, naujumo, iki galo neįsisavintos ir nenutryptos vietos jausmas. Jis užklumpa net visko jau mačiusius keliautojus. Tai vienas tų pojūčių, dėl kurių mes taip mylime tolimas išvykas.
