Tai yra dviejų apskritimų principas. Atskrendate į San Franciską ir jį įsisavinate, nes prieš tai daug skaitote internete ar popierinėse knygose. Arba neskaitote, einate aklai ir vis tiek ką nors sau randate. Gal net nuvykstate į Silicio slėnį ar vynų slėnius
Tada važiuojate į Josemičio nacionalinį parką, kuriame praleidžiate vieną įstabiausių dienų savo gyvenime. Su jumis – tūkstančiai kitų lankytojų, bet pakanka pakelti galvą nuo minių takuose ir snieguotų granito kalnų su kriokliais didybė nuneša stogą. Tada – gilyn į Kaliforniją, pas didžiausius planetos medžius. Du susijungę parkai, daug raudonų apdegusių sekvojų. Kodėl apdegusių? Nes ugnis šiems medžiams reikalinga kaip vanduo ir oras. Bet ten jums papasakos(ime) daugiau.
Po sekvojų pasakos – atgal prie vandenų – pro snobišką ir menišką Kambrijos miestelį, paliekant nuošaly Hearsto pilį. Istoriniu pakrantės 1-uoju keliu pro visokias grožybes Motėrėjaus link. Tiek daug Mustangų ir Korvetų be stogo nepamatysite niekur kitus pasaulyje. Aišku, ir vaizdai kairėje – kaip iš kalifornietės Lanos del Rey vaizdo klipo. Būtinas sustojimas – Point Lobos pakrantės parke su ruoniais, jūrų liūtais ir kormoranais. Dar keletas vizitų į aplinkinius parkus, nakvynė – ir tolyn tuo pačiu keliu. Iki San Francisko netoli. Ten jūsų laukia lėktuvas į Las Vegasą.
Pievų mieste, kaip jį kadaise pavadino ispanai – kiekvienam pagal poreikius ir galimybes. Paminėsiu tiek vieną iš milijono pramogų. Kažkuris iš Cirque de Soleil spektaklių tikrai nuspalvins vakarą. Ko gero, tai bus purslais išpuoštas „O“, kurį rodo fontanais apkaišytame „Bellagio“ viešbutyje.
Kai prisikvėpuosite laisvo miesto aromatų šiame ryškių įspūdžių mieste, šokite į savo „Mustangą“ (ar mūsų mikroautobusą) ir važiuokite per žydinčias dykumas į nacionalinius parkus. Gegužė – geriausias metų laikas visa tai pamatyti. Pirmiausia – klasikinio grožio Zionas su savo svaiginančiais takais – Angel‘s Landing, the Narrows, ir taip toliau. Paskui – flamingo spalvos Braiso kanjono šakočiai milžiniško katilo dugne. Saulėtekiai ir saulėlydžiai viename keisčiausių planetos peizažų.
Jei turite dar bent penkis dienas – suksite į Šiaurę, Jeloustouno parko link pro Moabo arkas ir Tetonų kalnus. Ten po nuotykių mašiną atiduosite Sol Leik Sityje ir parskrisite į Kaliforniją. Jei tų dienų nėra, trauksite artimesniu keliu per Arizoną. Iki Peidžo miestelio su įstabiu Kolorado upės vingiu ties Arklio pasaga. Vėliau – keistasis Monumentų slėnis su išpustytais bokštais raudonose lygumose, kur įsižiūrėjęs tolumoje gali pamatyti smarkuolius Johną Weiną ir Clintą Eastwodą ant dulkėtų žirgų.
Ir tai – dar ne viskas, nes prieš kelionę į Vakarus reikės dienos (ar dviejų) Didžiojo kanjono didybei paliudyti. Nuo vėjo sausomis akimis, iš nuovargio drebančiomis kojomis, iš džiaugsmo virpančia širdimi.
O jau tada – visai kaip tuose Steibeko ir kitų bitnikų romanuose. Diena kelyje. Ir ne šiaip kažkokiame, o Visų kelių motinoje – Route 66. Į Vakarus! Raudonos saulės link, visai kaip tie animacinių filmų herojai, susikibę už rankų ir žengiantys į ją pačioje pabaigoje. Jei turite su kuo surakinti delnus – tuo laimingesni esate ten atsidūrę. Be stogo, paleistais plaukais ir seniai išpustytomis mintimis.
Tiesa, visa tai galima padaryti beveik nieko neplanuojant, nerezervuojant ir netgi patiems nevairuojant. Tam esame mes, kurie tai darė jau daug kartų. Jei kam įdomu – papasakosiu prie progos.