Tik atskridę į Johanesburgą laiką leidome jo priemiestyje, besiruošdami laukiančiai ilgai kelionei. Užsukome į gražų prekybos centrą nusipirkti SIM kortelių, vandens, bei pavalgyti. Viskas kaip bet kuriame vienos iš labiausiai išsivysčiusių pasaulio šalių prekybos centre. Jau išjudėjus iš miesto džiugino puikūs asfaltuoti keliai, švarios degalinės ir kiti civilizacijos statiniai – gamyklos bei elektrinės. Čia tikrai ne Afrika. Ne taip ją mes įsivaizduojame, ar net matome kitose šalyse. Antrasis vakaras buvusiame kalnakasių miestelyje Graskope pribloškė savo vėsa. Tik atvažiavus pasižiūrėti vaizdo pro taip vadinamą „Dievo langą“ į Blaido upės kanjoną, mūsų akyse tirštas rūkas užtraukė langą užuolaida ir beliko kartoti „čia tikrai ne Afrika, čia šalta!“. Kelionės pabaigoje Keiptaune ir kituose pietinės pakrantės miestuose skanaujant jūros gėrybes ir vynuogių produktus vėl apėmė jausmas, kad esi kažkur elegantiškoje Europoje.
Pietų Afrika yra itin skirtinga. Patys žmonės ją vadina Vaivorykštės šalimi. Šį pavadinimą pirmasis ištarė arkivyskupas Desmondas Tutu ir išplėtojo Nelsonas Mandela per savo pirmąjį prezidentavimo mėnesį: „Kiekvienas iš mūsų esame įaugę į šios gražios šalies žemę, kaip garsieji Pretorijos palisandramedžiai ir krūmynų mimozos – vaivorykštės šalis taikoje su savimi ir visu pasauliu.“
Ryškiausiai Pietų Afrikos spalvos suspindės Keiptaune. Spalvotame Bo-Kaap rajone pirmiausiai įsikūrė malajiečiai, atgabenti čia dar XVIII amžiaus pabaigoje, kaip Pietų Afrikos kolonistams pritrūko darbo rankų. Kvartalas gali būti labai lengvai sumaišytas su sprogusiu dideliu „Skittles“ saldainių maišu. Kiekvienas namas linksmai nudažytas ryškiomis spalvomis – violetine, mėlyna, rožine, žalia, raudona – pakeisdamas visą rajoną į spalvingiausią vietą visame mieste. Toks pat spalvingas nuo prieskonių ir čia gaminamas maistas.
Taip pat Instagramo fotografijose populiarūs ryškūs karalienės Viktorijos laikų paplūdimio persirengimo nameliai Muizenberge. Visi užrakinti, kai kurie sutręšę, bet banglentininkai greta jų atrodo dar geriau, nei kitur. Spalvos džiugina, tad mano asmeninis Pietų Afrikos vaivorykštės derinys būtų toks:
Raudona
Pirmieji vynuogynai Pietų Afrikoje atsirado beveik kartu su pirmaisiais olandų kolonistais dar XVII amžiaus viduryje. Tada Keiptauno pakrantėse sustoję į Indiją plaukiantys laivai pasipildydavo savo atsargas, o vynas visada buvo privalomų produktų sąrašuose. Į kokybę tais laikais dėmesys nebuvo kreipiamas ir iki pat apartheido eros pabaigos Pietų Afrikos vynas pasaulyje nebuvo vertinamas. Per paskutinius dešimtmečius reikalai pasikeitė. Istoriniame Stelenbošo regione, visai netoli Keiptauno galite rasti ne tik tradicinių vynuogynų, bet ir apdovanojimus pelniusių organinių vyninių. Tikrų gurmanų lauks ir dar penki vyno regionai su sau būdinga specifika.
Oranžinė
Afrikanai (arba dar vadinami būrais ar afrikaneriais) – Pietų Afrikos Respublikos baltųjų tauta, kalbanti afrikanų (būrų) kalba, kilusia iš olandų kalbos. Iš viso pasaulyje yra apie 4 mln. afrikanų, iš kurių apie 2,5 mln. gyvena Pietų Afrikos Respublikoje (čia jie sudaro apie 60 proc. baltųjų gyventojų). Visi jie tolimi olandų kolonistų palikuonys, su savimi „atsigabenę“ karališką oranžinę spalvą ir vieną iš savo tuomečių šalių pavadinę Oranžine Laisva Valstybe. Besidomintiems istorija – afrikanų žygiai ir bandymas įsikurti po dažnai nesvetinga pietų Afrikos saule, karai su anglais ir asketiškas jų gyvenimas yra tikras įdomių pasakojimų lobynas.
Geltona
Ar žinote, kad tik ką gimę antilopių ar net zebrų jaunikliai yra kitokių, šviesesnių spalvų, nei jų mamos ir tėčiai? Viskas tam, kad galėtų kuo geriau pasislėpti geltonuojančiose savanų žolėse. O žmonės akimis ieško ne jų. Ir apima pasididžiavimo jausmas, kai safaryje sugebi pastebėti krūmų pavėsyje įsitaisiusius gelsvo kailio plėšrūnus anksčiau už savo bendrakeleivius ar net gidą. Pietų Afrika garsėja ne tik milžinišku Krugerio parku, bet ir daugybe privačių rezervatų. Ką rinktis – ar Krugerio platybes tačiau negarantuotą tikimybę pamatyti įspūdingiausius gyvūnus, ar šiek tiek surežisuotą nuotykį privačiuose – spręsti jums. O jei turite laiko – suderinkite abu variantus.
Žalia
Drakensbergo arba Drakono kalnai Pietų Afrikoje man dar ilgai iškils prieš akis, kai kas nors paminės žalią spalvą. Tai ką matė akys, fotoaparatas negalėjo perteikti, tad teko paryškinti spalvas, kad bent kažkiek matytųsi tai, ką matėme vaikščiodami. Kelionėse į Afriką tikrai ne visur galima pramankštinti kojas, mat daugumoje nacionalinių parkų jūsų neišleis iš automobilio (viskas tiek dėl jūsų pačių saugumo, tiek dėl gyvūnų ramybės), tad Drakensbergo kalnai su daugybe paprastų (ir ne tik) maršrutų yra tikra atgaiva norintiems neužsisėdėti.
Žydra
Zulu yra didžiausia gentis Pietų Afrikoje, 12 milijonų gyventojų. Gentis turi savą filosofiją, išreiškiančią pagarbą kitam žmogui ir vadinamą Ubuntu. Elkis su kitu taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavim. Ir maistu dalinasi iš vienos lėkštės, parodydami draugystę. Žodis zulu reiškia dangų. Gaivų žydrą dangų. XIX amžiaus pradžioje zulai tapo žymiausia ir aršiausia afrikiečių karine jėga, puikiai žinoma ir Europoje. Legendinis Shaka Zulu buvo vienas iš genties vadų, tačiau turėjęs gerą planą, kaip paversti Zulu didžiausia imperija. Jis buvo puikus karvedys ir apmokė savo karius kautis su naujais ginklais – ilgomis ietimis iklwa ir skydais, o jų glaudi kolona šiek tiek priminė senovės romėnų falangas. Neilgai trukus zulų kariai taip pagarsėjo kaip nenugalimi, kad priešai pabėgdavo vien pamatę juos. Susidūrę su baltųjų šaunamaisiais ginklais greitai pastebėjo, kad šauliams reikia laiko užtaisyti ginklus ir kad puikiai galima į juos šaudyti strėlėmis, kai jie tuo užsiėmę. Vis dėlto vidiniai nesutarimai sužlugdė zulų imperiją, o dabar apie senąsias genties tradicijas daugiau sužinosite butaforiniuose tradiciniuose kaimuose, skirtuose turistams priimti. Zulai jau seniai nebedėvi sijonų iš žolės ir negyvena pintuose namuose.
Mėlyna
Indijos vandenynas, skalaujantis šalies pietus yra šaltas. Jei norite šilumos – ieškokite jo aplink Durbaną, garsėjantį ir savo ilgais paplūdimiais. O aš į mėlynas bangas kritau su nardymo kostiumu ir su... baltaisiais rykliais. Pasaulyje yra kelios vietos, kur galite tai padaryti ir viena iš jų – Gansbei įlanka Pietų Afrikoje. Nerti giliai nereikėjo – tiesiog įšokti į prie laivo pritvirtintą geležinį narvą. Rykliai yra šiek priviliojami į vandenį įmetus tuno galvą, tačiau yra griežtai draudžiama juos maitinti. Baltieji rykliai minta dideliais tunais, ruoniais, o žmogus ar smulkesnės žuvys jiems visai netinka. Baltieji rykliai, kaip didžiausios jūrų pabaisos išgarsėjo po filmo „Nasrai“. Pasitaiko, kad jie užpuola banglentininkus, sumaišę juos su didele žuvimi. Baltųjų ryklių nepamatysite jokiame akvariume, jie nelaisvėje neišgyvena. Užtat puikiai sugeba nuplaukti nuo Pietų Afrikos iki Australijos krantų ir grįžti atgal. Mokslininkai baltuosius ryklius atpažįsta iš didžiųjų pelekų – kiekvienas jų turi savo unikalų raštą. Ir štai, jau viršuje įgula duoda komandą kišti galvą po vandeniu – prie mūsų artėja jis. Kai ryklys trenkėsi į narvą - galėjau galvoti tik apie tai, ar teisingoje vietoje laikau rankas. Na, o jei atvyksite į greta esantį Hermanusą nuo birželio iki lapkričio – turėsite galimybę pamatyti kuprotuosius ir kitokius banginius, atplaukusius čia atsivesti jauniklių.
Violetinė
Nuo birželio iki lapkričio pietinę Pietų Afrikos pakrantę verta aplankyti ir visiems, mylintiems gėles. Čia gausu protėjų žiedų, Carlo Linnaeuso pavadintų graikų dievo Protėjo garbei, dievo kuris gebėjo keisti savo išvaizdą. Pietų Afrikoje randamos 330 protėjų rūšių, jos kartais dar vadinamos cukriniais krūmais, nes turi itin daug nektaro. 300 kilometrų Sodų kelias garsus visame pasaulyje – tiek dėl savo floros gausos bei unikalumo, tiek dėl švelnaus klimato. Vasaromis čia neįkaista daugiau nei 28 laipsniai, o žiemomis nenukrenta žemiau 10 laipsnių. Sodų kelias įtrauktas į UNESCO bio-įvairovės rezervatų sąrašą. Čia taip pat gausu įvairių trekingo maršrutų, galimybių plaukti kalnų upėmis, šokti su guma nuo tilto ar tiesiog pasėdėti ant uolos žvelgiant į smėlėtą vandenyno krantą.
Juoda ir balta
Žinoma, nė vienas pasakojimas apie Pietų Afrikos Respubliką neapsieina be skaudžios apartheido istorijos paminėjimo. Tai vienas žiauriausių įteisinto rasizmo pavyzdžių pasaulyje. Prasidėjęs nuo pirmųjų olandų atvykusių čia kolonizuoti ir skelbti baltųjų viršenybės idėjos. Juos pakeitė britai, tada afrikanų Nacionalinė partija valdžioje 1948 metais priėmė segregacijos įstatymus. Gyvenimą reguliuojančių įstatymų vis daugėjo: vienas iš jų reikalavo visada su savimi turėti specialų leidimą būti toje teritorijoje, kitas apibrėžė tik baltiesiems skirtas zonas. Juodiesiems buvo draudžiama naudosis taip pačiais paplūdimiais, autobusais, parkų suoliukais, ligoninėmis, mokyklomis, tualetais ar net kapinėmis kaip ir baltieji. Dar vienas įstatymas draudė skirtingų rasių santuokas ir santykius. Ne baltieji negalėjo gyventi miestuose, nebent dirbo čia ir turėjo specialius leidimus. Milijonai buvo iškeldinti iš savo namų į specialias skurdžias teritorijas skirtas juodiesiems ir spalvotiesiems.
Tai dalis straipsnio rašyto "Keliauk" žunalui