Savo pasakojimus apie Palangą tikrai turiu pradėti nuo vaistinės. Mano pažįstami anksčiau ar vėliau iš manęs išgirsta istoriją, kad mano močiutė (o tiksliau baba, kaip vadinau ją visą laiką) buvo vaistininkė. Paprastai tai paminiu, kai reikia po lygiai išpilstyti gėrimus į taures ar taureles 🙂 Senojoje Palangos vaistinėje esu praleidus daug laiko ir nors pilstyti vaistų man neleido, užtat galėdavau trinti miltelius keraminiuose induose.
Palangos senoji vaistinė, įsteigta 1827 metais iš Rygos kilusio vokiečio Vilhelmo Johano Griuningo. Būtent čia buvo sukurtas ir vėliau užpatentuotas originalaus 27 vaistažolių ekstraktas „Trejos devynerios“. Pakelį vaistažolių mišinio reikėdavo užpilti 1 buteliu “monopolinės degtinės” ir laikyti 8 paras. Beje, net spaudos draudimo metais Griuningai etiketes spausdino lietuviškai.
1944-1951 metais vaistinės pastate buvo NKVD būstinė. Ironiška, kad kaip tik čia ir dirbo baba, pati pabėgusi nuo trėmimų, slėpusis Palangoje ir čia ištekėjusi. Vaistinės kieme aplankykite tremtinių kryžių (autorius - A. Žulkus).
Senieji vaistininkai gerai išmanė reklamos subtilybes. Oficiną, arba receptų kambarį, kur būdavo priimami lankytojai, įrengdavo kuo gražiau ir prabangiau, tuo norėdami pritraukti pirkėjus, sukelti jų pasitikėjimą. Daugelį metų Palangos vaistinė turėjo ir savo prekybos ženklą – „Raudoną raktą“, kuris būdavo dedamas ant čia parduodamų vaistų etikečių. Nors gal kai kam atrodys, kad vaistinės ženklu turėtų būti palubėje kabantis vietinio meistro Alberto Žulkaus sukurtas krokodilas. Dar viduramžiais buvo manoma, kad driežai, gyvatės ir krokodilai turi ypatingų gydomųjų galių, todėl vaistinėse dažnai kabodavo džiovinti krokodilai, o vaistinių iškabose buvo vaizduojamos gyvatės.
Savo eiles Palangai skyrė Maironis, J. Marcinkevičius ir dar daug kitų daugiau ir mažiau žinomų poetų. O ar žinojote, kad net ne vieną eilėraštį Palangai yra skyręs Nobelio literatūros premijos laureatas Josifas Brodskis?
Brodskio gyvenime, kuris vėliau buvo nušviestas šlovės spindulių, tame gyvenime, kai jam teko nakvoti Europos šalių kunigaikščių pilyse, būtent Palanga buvo pirmas miestas, pasiūlęs nakvynę grafų Tiškevičių rūmuose – tegul ir jų rūsyje (1966 metais, kai jis lankėsi pirmą kartą, ten buvo įrengtas bendrabutis kuriamo Gintaro muziejaus darbuotojams). Per antrąjį apsilankymą kurorte poetas apsistojo „Pajūrio“ viešbutyje, kur sutiko savo elegijoje minimą rusų lakūną.
Kurorto sezonas baigėsi, lauko kavinių stalai riogso apversti, o rudeninė visų apleista Palanga poetui atrodo kaip geriausia vieta pasaulyje. Eilutė iš eilėraščio „Konjakas grafine - gintaro spalvos“ tapo savotiška vizitine kortele konjako reklamoje. J. Brodskio į pasaulį paleista poetinė metafora tokia gyvybinga, kad bent jau rusakalbiams konjako ir brendžio gerbėjams pasaulyje šis gėrimas asocijuojasi su gintaro spalva ir, žinoma, su Pabaltiju.
Šią J.Brodskio meilę Palangai 2013 metais įamžino medinis tiltelis per Rąžę šalia J. Basanavičiaus gatvės. Tiltą papuošė informacinė lentelė su atminimo ženklais (skulptorius M. Šnipas) – poeto dienoms ir naktims atminti.
A.Smetona daugelį metų su šeima vykdavo atostogauti į Palangą. Ten jie praleisdavo net 4–6 savaites. Į kurortą Smetona važiuodavo su specialiai užsakytu traukiniu iš Kauno iki Kretingos, kartu gabenosi ir automobilius. Prezidentą lydėdavo Susisiekimo ministras. Atvykus į Palangą ties tai progai pastatytais garbės vartais Antaną Smetoną su duona ir druska pasitikdavo miesto burmistras dr. Jonas Šliūpas, klebonas, rabinas ir vietos gyventojai bei poilsiautojai.
Vasarodavo A.Smetona valstybės lėšomis nuomojamoje ,,Baltoje viloje“, priklausiusiai grafaitei Marijai Tiškevičiūtei. Pirmoji ponia labai mėgdavo pakilti į vilos bokštelį ir ten lošti kortomis bei gerti arbatėlę. Tuo metu medžiai buvo gerokai mažesni, tad pro bokštelio langus galėjo matytis ir jūra. Vila iki šiol stovi J.Basanavičiaus ir Birutės gatvių sankryžoje, jau nelabai balta, bet entuziastingi istorijos gerbėjai vis dar gali čia apsistoti, kad ir pakankamai kukliomis sąlygomis.
Paskui prezidentą keliaudavo ir jo tarnautojai: rūmų karininkai, virėja, du vairuotojai ir tarnaitės. A.Smetonai karininkų prireikdavo ne tiek apsaugai nuo žmonių, o kad būtų pasirengę gelbėti jį skęstant. Tai neturėtų pasirodyti kaip pernelyg didelis rūpestingumas dėl aukščiausio šalies vadovo, kadangi dar 1928 m. Smetona skendo, kai besimaudydamas viena koja įklimpo į sunkiai pastebimą duobę.
Prezidentinė dienotvarkė Palangoje:
• 8 val. pusryčiai.
• 10 val. paplūdimys ir maudynės, dienos spaudos skaitymas. Ant vienos aukštokos smėlio kopos Palangos miesto savivaldybė Prezidentui ir palydovams persirengti buvo pastačiusi nedidelę gražią lentinę kabiną. Apie ją kopų smėlyno plotelis buvo aptvertas neaukšta tvorele. Jei oras prastas – poilsis viloje.
• 13 val. pietūs.
• 14 val. poilsis, skaitymas, pasivaikščiojimas po parką.
• Nuo 16:30 iki 17 val. lankytojų priėmimas.
• 19 val. vakarienė.
• 20 val. pasivaikščiojimas pajūriu, ant jūros tilto, saulės palydos.
Grafienei Sofijai jau buvo suėję 60 metų, jau šešerius metus ji našlavo, kai Palangoje jos pageidavimu atsirado naujas vasarnamis. Iš kitų tokios pat paskirties pastatų jis išsiskyrė sudėtinga plano struktūra ir asimetrine kompozicija. Tikra madinga šveicariška užmiesčio vila. Elegantiški balkonai ir terasos buvo skirti užtikrinti kuo ilgesnį buvimą gryname ore, priklausomai nuo saulės padėties ir komforto. Viskas dėl sveikatos, dėl gydomųjų kurorto savybių.
Būdama tokio solidaus amžiaus, pagimdžiusi 12 vaikų (užaugino 8 ir dar įsivaikino 3 nesantuokinius vyro Juozapo vaikus), grafienė skųsdavosi dėl savo sveikatos ir nuotaikai praskaidrinti statant vilą sugalvojusi įrengti vėjo vargonus. Kur apie tokius išgirdo, kas juos pagamino ir kaip jie veikė – nežinia. Bet vos tik Sofija Tiškevičienė pasijusdavo blogai, atverdavo bokštelio langus ir klausydavosi muzikavimo. Tuos garsus girdėdavo ir vietiniai palangiškiai. Neišprusėliai ėmė baisias istorijas kurti, kad ponia dar mėgusi užsiiminėti spiritizmu. Esą virš palėpės buvęs įrengtas veidrodžių kambarys, tad čia iškviestos vėlės nebegalėdavusios ištrūkti. Dar pasakoję, kad po Sofijos vilą ir pasikorusios tarnaitės dvasia daužosi.
Vilą paveldėjusi dukra Marija ją greitai pardavė turtingiausiems to meto Lietuvos verslininkams broliams Vailokaičiams ir žinok dabar ar naujasis pavadinimas „Anapilis“ patvirtina jos ryšį su anuo pasauliu, ar tiesiog paprastai nurodo „ana pilis“. Kaip ten bebūtų, patikimi žmonės galėję prisiekti, kad ten blaškosi bokšte uždarytos grafaitės, ar net pačios grafienės vėlės. Sako ir muzikantas Virgis Stakėnas, nakvojęs po koncerto, visa tai savo kailiu patyrė.
2016 metais „Anapilis“ pagaliau buvo rekonstruotas ir dabar ten įsikūrė puikus Kurorto muziejus. Ir legendoms čia skiriamas deramas dėmesys – bokšte galima pasiklausyti vėjo vargonų (tiesa kompiuteriu valdomų) ar net išvysti neaiškų atvaizdą su veido kauke veidrodyje. Rekomenduoju užsukti, ypač tiems, kas dar pamena gerus laikus „Anapilio“ muzikiniame klube. Mane atmintis šiek tiek pavedė – supainiojau vietą, kur stovėjo baras. Kas vyko „Anapilyje“, lieka ana-pilyje
1924 metais štai tokį laišką iš Palangos išsiuntė dar vienas Nobelio literatūros premijos laureatas, lenkų rašytojas Vladislavas Stanislovas Reimontas (apdovanotas už epopėją „Kaimiečiai“): „Įstabus kampelis toji Palanga. Žmonės sveiksta kone akyse tame tyrame, druskingame ore. Nepatikėsi, kaip visi gerai jaučiamės. Aurelka, jei galėtų, kiauras dienas tupėtų vandenyje, o būna visą laiką ore ir prie jūros – įdegusi neįmanomai, na ir sveika kaip niekad.“
Mano baba taip pat labai tikėjo gydančiu Palangos oru ir neleido manęs išvežti į Vilnių, į virusų kupiną darželį. Taip pat apie stebuklingą pajūrio orą galvojo ir visos žydų šeimos sovietmečiu mėnesiui ar net ilgesniam laikui atvažiuodavusios poilsiauti – jos net vaikus pietų miego migdydavo čia pat pušyne pastatytose raskladuškėse (čia tos geležinės sunkios sudedamosios lovelės, kurias jie traukiniu atsigabendavo ir palikdavo babos palėpėje iki kito sezono), kad tik daugiau jodo ir viso kito gėrio vaikeliai įsisavintų. Kažin kodėl dabar tokio didelio poveikio šis oras nedaro?
Maudynės jūroje buvo populiarios, bet jau 1901-03 metais Kęstučio gatvėje buvo pastatytos ir šildomosios maudyklės, labiau išlepusiems aristokratiškiems ponams. Feliksas Tiškevičius kartu su Mykolu Oginskiu iš Plungės kartu kūrė planus, kaip išplėsti šildomų maudyklių ir gydyklų kompleksą, tačiau pastarajam mirus, tas didelis projektas neteko savo pagrindinio finansuotojo, o daugybė sanatorijų atsirado tik šeštame dešimtmetyje Palangai tapus Sovietų sąjungos kurortų pažiba.
Pačioje XX amžiaus pradžioje šaltos maudynės vykdavo arba tiesiai ant paplūdimio smėlio pastatyto medinio maudynių namo – „rūmų“ architektūros su bokšteliais – kabinose, arba medinėse būdelėse ant ratų, kurias įkinkyti arkliai įtraukdavo į jūrą. Manau visai puiki mintis ir šiais laikais, tikrai užtikrinanti pakankamą izoliaciją
