54-as kartas Maču Pikču. Iš kelionės vadovo dienoraščio, Peru.

Straipsnio autorė: Jurga Kasperavičiūtė, kelionių vadovė Peru ir ne tik.

Didžioji diena - kelionė į Maču Pikču (Machu Picchu)

14 mūsų kelionės diena 

Kai kam tai būna visos kelionės pagrindinis tikslas, kai kas tai įvardina kaip vyšnią ant torto, o man - 53-čias apsilankymas šiame mieste. Maču Pikču yra ir viena iš priežasčių, kodėl mano grupė šį kartą tik iš 6 asmenų - mūsų dienomis nebeliko daugiau įėjimo bilietų.

Šį kartą mūsų traukinys kiek vėlesnis, nei įprastai, todėl papusryčiauti galėjome neskubėdami. O kai kas iš grupės iki pusryčių dar ir pasidžiaugė neprabudusio Ojantaitambo vaizdais. Oras puikus, kelionė traukiniu serviruoja nuostabius vaizdus, kalnas Veronika atsivėręs visu savo gražumu. Nors į viešbutį atvykstame pakankamai anksti, tačiau mums kambariai jau paruošti. Suprantu, jog taip man yra atsilyginama už lojalumą.

Kadangi mūsų įėjimo bilietai tik 14 val, į autobuso stotelę reikia išeiti 13 val. Turime daugiau nei dvi valandas laisvo laiko. Keliautojams nurodau, kur pasivaikščioti po Pueblo Machu Picchu (buvęs Aguas Calientes miestelis), o pati sėdu ruoštis 12 val zoom’ui su būsimais Argentinos keliautojais. Zoom’as praeina sklandžiai, baigiasi pačiu laiku ir keliauju į viešbučio holą laukti savo keliautojų jų pirmajai pažinčiai su Machu Picchu.

Atstovėjome tradicinę eilę stotelėje ir gavom autobusą Nr. 8. Iki įlipant į autobusą dar gausybė bilietų patikrinimų: suštampuoti, nuskanuoti, parodyti pasą, dar kartą nuskanuoti. Įdarbinti visi. 8-as autobusas neilgai mus vežė. Kažkur ties pusiaukele sustojo, vairuotojas pranešė, kad sugedo autobusas ir lauksime kito. Man kiek neramu tik dėl vieno dalyko - kažkur ties kalnų viršūnėmis kaupiasi debesys. Bet nieko nepadarysi - laukiam kito autobuso. Toliau viskas pagal prrogramą: tualetas, bilietų patikrinimas ir dar vienas patikrinimas. Kadangi rytdienos įėjimui turime bilietus su kopimu į kalnus, su Aleksu kiek užtrunkam prie tikrintojų pasiaiškinti, kuriais takais galėtume pasinaudoti. Bet pasirodo kaip tik nuo rytojaus keičiasi tvarka ir ne visus mūsų norimus pakeitimus galima įgyvendinti. Teks eiti rytoj ir derinti su bilietų skanuotojais.
Žmonių - gausybė. Ypač daug izraelitų, kurie vaikšto dideliais būriais, garsiai šūkauja ir ilgai fotografuojasi. Bandom jų vengti, bet ne visada pavyksta.

Oras puikus, lietaus pavyko išvengti, tad pabaigus turą leidžiamės žemyn pavalgyti. Einame į jau man žinomą restoraną, kur visas personalas su manimi sveikinasi. Tuomet vienas išsidavė, kad kai buvau su praėjusia grupe ir iš manęs paėmė interviu, tas video buvo patalpintas restorano instagrame. Pavalgius restoranas mus pavaišino dar cinamonine pisco užpiltine. Skanu ir malonu. O desertui - visoje gatvėje ir restorane dingo elektra. Kadangi kolegės Aistės grupei taip jau buvo prieš kelias dienas, visai nenustebau.

Grįžus į viešbutį (šitoje dalyje miestelio elektra nebuvo dingusi) keliautojai pasiūlė eiti paragauti vietinės sangrijos. Tokio kulinarinio patyrimo pasiūlymo dar neturėjau, tad po 20 min sutarėm susitikti apačioje. Pakeliui dvi moterys dar nusprendė, kad jei jau į kalnus lipti negalime, tai jos bent jau užlips vietoj autobuso. Aleksas mielai sutiko jas palydėti. Aš atidaviau joms rytdienos įėjimo bilietus ir keliaujame ieškoti sangrijos.

Išsirinktame bare sangriją pilsto taurėmis ir ąsočiais. Nusprendėme imti ąsotį, o jei patiks, dar pakartoti. Pirmas ąsotis visai gerai išsigėrė, tad paprašėme dar vieno. Matome, kad už baro kažkokį raudoną gėrimą gamina su mikseriu. Barmenas vis į mus pasižiūri ir pasišypso. Mes jau galvojame, kad į mūsų sangriją pila pisco. Atneša ąsotį, kuriame raudonas gėrimas keistai užputojęs. Ir nėra jokių vaisių gabaliukų. Pirmas paragavęs konstatuoja, kad čia kažkokios burokėlių sultys. Išpilsto visiems į gražias ale martinio taures mūsų įsivaizduojamą sangriją. Kažkas pakomentuoja, kad čia jokio alkoholio nėra. Aš paragauju ir suprantu, kad čia panašiau į chicha morada (raudono kukurūzo kompotas), o ne į vyną. Pasikviečiu barmeną ir klausiu, ką mes čia geriam. “Chicha morada” - sako jis man. Visi pradedam garsiai kvatotis. Jau įsivaizduojam, ką galvojo tas barmenas, patiekdamas mums ąsotį kompoto: atėjo kompanija iš keistos šalies (nes paklausė iš kur mes), užsisakė ąsotį kompoto 7-iems (ir jau antrą!), nieko daugiau nevalgo. Keisti žmonės, ne kitaip.

Antrą ąsotį sangrijos gavom, sąskaitoje kompoto nebuvo ir dar paprašė, kad parašytume rekomendaciją į google.
Su gera nuotaika išsiskirstėm po kambarius. Ir lauksim, ką man patieks Maču Pikču mano 54-tojo apsilankymo proga rytoj. O tuo pačiu tai bus ir paskutinė mano darbo diena su šia grupe Peru.

15 mūsų kelionės diena

Žadintuvas pažadino netikėtai 4:45 val. Žvilgsnis pro langą - dar tamsu, bet lyg ir nelyja. Išsiploviau galvą ir supratau, kad mano kambaryje nėra feno. Gal per pusryčius pavyks iš kitų kambarių “susimedžiot”. Atėjus pusryčiauti radau tik vieną keliautoją pasimetusią - kur kiti?

2 damos nusprendė priimti iššūkį ir vietoj autobuso pakilti iki Maču Pikču laipteliais. Kadangi į kalnus lipti kol kas neleidžia (vėliau vėl viskas bus gerai), tai bent taip “ištaškys” susikaupusią energiją, kuri atsirado nusileidus nuo kalnų į menkus 2000 metrų virš jūros lygio. Saulius nusprendė neiti iš viso. Lengvai užkandau, o dar ir feną gavau. Visi punktualiai dar prieš 6 val susirinko hole.

Toliau jau tradicinis ritualas: atsistoti į autobuso eilę, pasižymėti bilietus, po to dar kartą ir kylam viršun. Tačiau dar stovint eilėje prie autobuso pradėjo lengvai lynoti. Tikėjausi, kad pakilus į viršų lietus aprims. Pakeliui jau man skambina Aleksas, kad merginos jau užlipo. Paprašiau, kad jis pasidomėtų, ką mums siūlo už tai, kad negalime kopti į kalnus. Kaip tyčia, šiandien yra pirma diena, kai įsigalioja naujos taisyklės ir nebegalima improvizuoti. Tad vėl pasidalinom į dvi grupes: lipusios merginos nuėjo savo keliu, o mes autobusiniai - pasivaikščioti po apatinį Maču Pikču. Kaip buvo gera ramiai šliaužti koja už kojos, fotografuoti kalnus apgaubusį rūką, padiskutuoti, kaip čia tie inkai gyveno ir tiesiog mėgautis miestu, kuris ryte dar nėra taip smarkiai apkrautas. Apėjus du trečdalius lietus įsismarkavo. Teko traukti plastikinį lietpaltį. Užtat galėjome įsitikinti, kad inkų kanalizacijos sistema veikia ir šiandien: kad ir koks stiprus lietus buvo, miestas nepatvinsta ir gražiais kanalais visas vanduo teka žemyn.

Išėjus lauk - skambutis Aleksui, kur jie. Pasirodo, jie jau irgi juda link išėjimo, tad ramiai visų sulaukėme. Visi keliautojai šlapi (kai kurie iki pat apatinių), bet labai laimingi. Jiems pavyko pamatyti Maču Pikču visokiose būsenose: vakar atvirukiškai saulėtą, šiandien su paslapties rūku ir džiungliniu lietumi. Be to, Aleksui pavyko sutarti su prižiūrėtoju, kad mano merginas praleistų iki inkų tiltelio net ir neturint tam bilieto. Šiandien buvo pirmoji diena po ilgo uždarymo ir jos buvo pirmosios šio objekto lankytojos.

Aš kiek pergyvenau, kad lietus bus sugadinęs paskutinės dienos įspūdį, tačiau veltui - tokių šypsenų veiduose nesumeluosi. O dar be to turėjom ir ką “apkaltinti” - Saulius nevažiavo nei į spalvotus kalnus, nei nėjo į antros dienos Maču Pikču. Abi šios dienos buvo be saulės. Grįžom į viešbutį ir buvo nuspręsta, kad reikia sušilti. Greitai ant stalo atsirado ir lietuviško Žolynėlio, ir vytintos mėsos, sausainių, obuolių, bananų ir kitų gėrybių. Žinoma, pasikvietėm ir Aleksą.

Taip jau nutiko, kad dvi skirtingos taros baigėsi ant manęs, tad teko bėgti įvykdyti “banginio” dėsnį (taip jis vadinamas Peru). Kai ir mano atneštos nedidelės taros baigėsi, Saulius buvo tas, kuris bėgo į parduotuvę. Bet po akimirkos grįžo su replika: „Pasiimsiu akinius, o tai nupirksiu kompotą kaip vakar”.

Grįžus į Kuską gavome liukso kambarius. Nes viešbutis pilnas ir prioritetą pagerinimui gavo mano grupė, o ne šiaip atsitiktiniai klientai. Vėlgi - malonu. Dar iš anksto buvau užsakiusi marakujos tortą, tad visi smagiai pasėdėjom su tortu ir arbata, pasidžiaugėme, kad kelionė praėjo labai sklandžiai. Apsikabinome ir atsisveikinome. Grupė skrenda namo, o aš - atostogų!

Patarimai, renkantis kelionę į Peru ir Maču Pikču

• Įėjimo į Maču Pikču bilietai yra ribojami valandomis ir jei pavėluosite, jūsų nebeįleis, o vietoje naujo bilieto nenusipirksite.
• Jei keliaujate iki Maču Pikču traukiniu – pasitikrinkite, kad traukinys atvyktų bent pusvalandžiu anksčiau, nei yra jūsų įėjimo bilietas. Be to, geriau pasiimti vietinį gidą – netyčia nuėję ne tuo takeliu pačiame mieste grįžti nebegalėsite ir galite likti ne tik nepamatę viso miesto, bet ir be atvirukinės nuotraukos.
• Šis miestas visus pakeri, tad geriau taip susiplanuoti kelionę po Peru, kad ji neprasidėtų nuo čia. Ją geriau pasilikti pabaigai – kaip tą vyšnią ant visos kelionės torto, kad būtų ko laukti.
• Jei renkatės kelionių organizatorių, ieškokite to, kuris Maču Pikču lanko dvi dienas - taip turėsite didesnę tikimybę šią fantastišką vietą pamatyti geru oru. Žinoma, saulės jums niekas negali užsakyti, tačiau tikimybė bus dvigubai didesnė!

Klasikinis kelionės į Peru marštutas (Peru splavotai)

Kelionė į Peru ir Boliviją, čia taip pat Maču Pikču skiriami du apsilankymai