Skirtingi Indonezijos salų pasauliai: nuo orangutanų iki šventyklų (1)

Straipsnio autorė: Gabrielė Štaraitė, kelionių vadovė Indonezijoje ir ne tik.

Indonezijos salų patirtys. Iš kelionių vadovo dienoraščio

Yra kelionių, kuriose grįžti pailsėjęs. Ir yra kelionių, kuriose grįžti… persikrovęs. Indonezija iš tų, kur per tris savaites telpa tiek pat, kiek kitur per tris mėnesius. Ir viskas keičiasi greitai: iš džiunglių į šventyklas, iš ugnikalnių aušros į laidotuvių filosofiją, iš kalnų slėnių į vandenį, kuriame atrodo, kad pasaulis sukurtas su per dideliu fantazijos biudžetu.

Šitas dienoraštis – apie salų patirtis, kurios kiekviena savaip paveikia keliautoją.

Orangutanai: kai džiunglės primena, kas čia svečias

Pirmas rytas džiunglėse visada prasideda nuo dviejų dalykų: drėgmės ir tylos, kuri visai nėra tyla. Viskas šlama, cypsi, kvėpuoja. Laivas lėtai kyla upe aukštyn, o galvoje dar bando laikytis miesto režimas: grafikai, skambučiai, „ar visi lagaminai vietoje“. Bet užtenka vieno judesio šakose – ir logistikos skyrius galvoje užsidaro.

Orangutanų stebėjimas nėra „pažiūrėjome gyvūną“. Tai yra susitikimas su charakteriu. Jie pasirodo tada, kai patys nusprendžia. Ne todėl, kad 15:00. Nors būtent bšią valandą pirmojoje stovykloje yra patiekiamas maistas. Ne todėl, kad turistai laukia. Jie ateina, sustoja, pažiūri, ir tu staiga prisimeni elementarią tiesą: čia ne mūsų scena.

Kadangi trečioji stovykla dėl žolių paskutiniu metu nepasiekiama, čia itin daug žmonių. Nepaisant to - mums labai sekasi, nes jaunas orangutanas mus pasitinka ramiai prie kelio ir leidžia pasidaryti gerų nuotraukų su juo. Stebime dramas, mielus motinų ir vaikų santykius ir pusantros valandos prabėga nejučiomis. Grupė laiminga, nesitikėjo, kad bus taip gerai. Kaip gera kiekvieną kartą matyti tokias reakcijas.

Grįžtame į laivą, atsigaiviname ir gauname tešloje keptų bananų. Puiku, kai pagalvojama apie nuo įspūdžių išalkusius. Saulei leidžiantis dar susipažįstame su ilganosėmis beždžionėmis ir grįžtame nuplauti prakaito po dušu ir laukti vakarienės. Aš skubu peržiūrėti nuotraukas ir atrinkti geriausias. Jų virš 200, bet geros bus tik kelios. Jomis pasidalinsiu su grupe, nes ne visi turi tokius fotoaparatus.

Išrinkau "tik" 22, nes gavosi nerealių foto tema "Motinystė". Vakarienė ir miegoti, gal šiąnakt pavyks ilgiau. Nuo džiunglių garsų gelbėsiuos ausų kamštukais.

Antra diena tokia pat turininga. Sakysite, taigi orangutanus jau vakar pamatėte, kam ir vėl? Jokie žmogaus statyti pastatai ar net susitikimai su žmonėmis nesukelia tiek emocijų, kaip gyvūnų stebėjimas. Šiandien buvo dar vienas to patvirtinimas.

Keliamės apie 6, nes anksti nueita miegoti. Lengvi pusryčiai ir 9 val mes jau antrojoje stovykloje, kur ir vėl turime privatų susitikimą su vienu orangutanu jaunuoliu pro kurį praeiname 2 metrų atstumu. Toliau programoje mangų dietos stebėjimas - stovyklos dominuojantis patinas Simonas suėdė beveik dvi dėžes, sunkiai dalindamasis su kitais. Kai nebeliko mangų, tada dar apgraužė kauliukus ir odas. Jau vakar viskas buvo puikiai, dabar atrodo, kad džiaugsmas dar padidėjo. Po skanių pietų plaukiame į pagrindinę parko stovyklą, kurioje savo tyrinėjimo darbą 1971 metais pradėjo dr. Birutė Galdikas. Vakar kiti laivai negalėjo ten priplaukti, nes žolės užkimšo upę, bet mes jau iš vakaro pasirūpinome burtais - paaukojome Žemei Motinai ir šiandien su nedideliais trukdžiais bet upės kamščius įveikiame.

Atrodo Leakey stovykloje mūsų laukia lietus. Tokiu atveju dažniausiai pavalgyti susirenka mažiau orangutanų, bet mes nusiteikę optimistiškai. Sulyjame eidami užtat gauname gerą adrenalino pliūpsnį, kai neseniai čia atklydęs dar bevardis orangutanas bando mus gerokai pagąsdinti. Reikalas rimtas. Gidai liepia griebti krepšį ir trauktis. Tada trauktis visai grupei. Tada dar patys vijo jį. Orangutanas atsitraukė tik tada, kai pasirodė šios vietos alfa patinas Jokūbas. Emocijos liejasi per kraštus ir esame gyvas pavyzdys, kad ateidamas anksčiau tikrai neprašausi. Taip, orangutanų puota šį kartą beveik tuščia, bet visi keliautojai laimingi.

3 valandos plaukimo iki namų neprailgsta. Žiūrime video, kalbamės apie keliones, stebime pakrantės medžius su jų gyventojais ir tiesiog kaifuojame.

Džogjakarta: sultono rūmai ir moksleiviai

Nusileidžiame Javos saloje, susitinkame su nauju gidu. Jis turi padėjėją mergaitę, kuri užkabina mums kvepiančių žiedų girliandas ir padaro privalomas fotografijas. Ir autobuso vairuotojas čia turi padėjėją, kuris sudeda lagaminus ir turės dar kokių nors užduočių. Taip kuriamos darbo vietos

Su gidu aptariame programą, kaip čia viską reiks suspėti, nes sultono rūmai paskutinius lankytojus įleidžia iki 14:30, o mums dar reikia aplankyti Prambabaną. Paskui gidas sėkmingai užmiega, o aš su mikrofonu bandau pasakoti šiek tiek apie Javos istoriją ir vietines tradicijas. Dalis grupės irgi miega, tai ir neišsiplečiu. Kol kas lekiame su vėjeliu ir beveik per 2 su trupučiu valandos pasiekiame senąsias hinduistines šventyklas. Per tą laiką susideriname su grupe ir užsakau rytdienos vakaro pramogas.

Apžiūrime Prambananą, gidas trumpai supažindina su hindu dievais. Bet smagiausia šios šventyklos ir Indonezijos dalis man visada yra moksleivių grupės, kurios mielai noti bendrauti, fotografuotis ir padėkoja už tai, kad su jais pasidarai asmenukę.

Skubame į sultono rūmus, kurie netrukus užsidarys. Tokiu metu čia tuščia, tad gera pasivaikščioti, o ir gidas tikrai įdomiai veda.

Viskas, mūsų energijos limitas baigėsi ir skubiai reikia tų vėlyvųjų pietų. Pietaujame europietiškame restorane Mediterranea ir labai pasiteisina. Vos ne visi užsisako grilintą mahi-mahi, kas nori gauna kalifornietiško vyno. O didžiausias siurprizas - kainos. Mano žuvis, tuno tatakis ir avokado sultys kainavo... 10 eurų. Indonezietiška virtuvė gera, bet gerai ir šiek tiek įvairovės.

Borobuduras ir tikras gyvenimas

7 va. rytel mes jau autobuse. Oras džiugina ir važiuodami matome aktyviausią Javos salos vulkaną Merapi. Į Borobudurą keliaujame su pirmąja lankytojų banga. Pagal naujus apribojimus vienu metu viršuje gali būti tik 150 žmonių ir tik persiavę į minkštas šlepetes, kurios įskaičiuotos į bilieto kainą ir liks kaip suvenyras. Apribojimas gerai, nes žmonių mažiau, tačiau laiko pasimėgauti vieta labai trūksta. Ir vietinę gidę gauname prastą, beveik nesuprantu, ką ji sako, tai verčiu iš bendro išsilavinimo apie Budos gyvenimą ir kelią į Nirvaną. Nors tik 9, bet saulė užkaitina, keli mūsiškiai po vieną, po du nubyra kildami į viršų. Laisvo laiko tik 15 min, tai su mėgstančiomis fotografuoti keliautojomis apsikeičiame foto paslaugomis. Dar nufotografuoju vieną japonų šeimą ir mainais gaunu šios dienos dienoraščio iliustracijos kadrą. Šį kartą mano Borobuduras iškilmingas, su raudona suknele

Keliaujame į vietinį kaimelį, kur susipažinsime su paprastu gyvenimu. Iš anksto visų perklausiu, ar nebus prieštaraujančių, kad važinėsime arklių traukiamais vežimaičiais. Bet prieš tai dar pasimokome groti gamelanu, tikrai specifiniu instrumentų rinkiniu. Sunkiai gavosi ir grojantiems patiko labiau nei klausantiems.

Susėdome į vežimus ir kelyje vienas arklys pasibaidė, bei įstūmė motorolerį į krūmus. Vėliau to vežimo vadeliotojas grįžo spręsti situacijos, nes vairuotojas tikrai nukentėjo. Pasirodo tuo metu vadeliojo vienas keliautojas, o vadeliotojas per staigiai iš jo pagriebė vadeles.

Susipažįstame kaip pinami dembliai iš pandanuso palmių lapų, paskui kaip ruošiasi fermentuotos sojos tempeh čipsai. Kaimeliai skurdūs mūsų akimis, bet tvarkingi, o sutikti žmonės labai draugiški. Grįžtame ten, kur pradėjome ir mūsų laukia nedidelės vaišės - ragaujame visokias keistenybes, pvz. lipnių ryžių saldumynus, kurie skanūs, bet kažin ar tokius užsakytume patys. Ir labai skani arbata su jazminais. Jau sotūs, tad kol kas praleidžiame pietus ir grįžtame atgal į Džogdžakartą.

Čia mūsų laukia pasivažinėjimas tuk tukais. Anksčiau jie buvo vieno žmogaus galios, t.y. minami lyg dviratis. Dabar tokių mažai, tad susėdame į motorikšas ir lekiame. Nardome tarp mašinų ir motorolerių, būtų smagu, jei neatrodytų kiek pavojinga ir jei visi plaučiai nepersismelktų išmetamųjų dujų smogu. Man atrodė, kad net skrandyje jaučiu tą smarvę. Užtat įvertiname vietinio gyvenimo ypatumus dar geriau.

Vakare žygiuojame pėsčiomis link Ramajanos baleto. Stabdau save, kad neužduočiau per greitos tempo. Labai įdomu stebėti ant šaligatvių vykstantį gyvenimą, bet ir vėl tos išmetamosios dujos.

Vakarienė skani, nors ir tradicinis švediškas stalas. 19:30 prasideda pasirodymas. Indonezietiška Ramajana tikrai ne kiekvienam patinka. Bet iš kitos pusės, jei ne čia, tai tada ilsėtis arba sėdėti bare. Tad su dalimi kompanijos sutariame, kad patirti tai tikrai verta. Tiesa, labiausiai patiko baltas katinas iš kažkur priklydęs ir lakstantis aplink bei fejerverkai spektaklio metu

Ši baleto versija kažkokia trumpesnė, žinau, kad nėra dalies scenų ir po 1,5 val mes laisvi. Lynoja, tad kelis susodinu į motorikšas suderinusi kainą ir pasakiusi, kur vežti. O tada kviečiu vieną Grab automobilį. Pirmiausia sėda ligonė - jau turime kondicionierių pasekmių (tikiuosi greit pavyks išgyti). Liekame tryse ir turiu laukti, kol pirmas automobilis nuvyks į vietą, kad galėčiau iškviesti antrą.

Kelionių į Indoneziją maršrutai, su grupe arba individualūs