Skirtingi Indonezijos salų pasauliai: ugnikalniai ir laidotuvės (2)

Straipsnio autorė: Gabrielė Štaraitė, kelionių vadovė Indonezijoje ir ne tik.

Indonezijos salų patirtys. Iš kelionių vadovo dienoraščio

Tęsiame kelionę per Indonezijos salas. Pirmąjį pasakojimą apie Borneo orangutanus ir apie Javos salos šventyklas rasite čia.

Aušra prie Bromo ugnikalnio

Anksti kėlęs - nesigailėsi. 2:45 didžioji dalis grupės jau laukia. Visi žvalūs. Išmokome užmigti ir atsikelti nustatytu laiku Sėdame į senukus Toyota džipus po 3-4. Mūsų džipo gamybos metai 1977. Kylame aukštyn sugriuvusio vulkano kaldera beveik 600 metrų. Tada dar šiek tiek praeiname ir įsikuriame kavinėje, kur gidė mus vaišina kava ir arbata bei keptais bananais. Dangus ima brėkšti pusę penkių, tad keliaujame į fantastišką seansą. Kadangi vakar lijo, apačioje tvyro rūkas ir šis vaizdas man visada pats gražiausias. Virš Semeru ugnikalnio žaibuoja. Žmonių nėra daug ir spėjame tiek prisidaryti begales nuotraukų, tiek pasimėgauti akimirka. Net spėjame ir prisijuokti, kai pamačiusi kokias fotosesijas darosi vietiniai ir aš skubu ja mėgdžioti.

Keliaujame žemyn link paliktų džipų ir leidžiamės į kalderos dugną. Čia mūsų laukia nauja transporto priemonė - arkliukai. Kai kurie iš jų išdažyti ryškiomis spalvomis. Neklauskite kodėl. Tiesiog. Vienas iš mūsiškių pasibaido ir spiria kitam vedančiam. Nartaus arklio jojikas atsisako joti toliau ir grįžta prie džipų. O mes paskutinę dalį į Bromo ugnikalnio viršūnę kopiame laiptais. Viršuje pasiklausome ugnikalnio dundėjimo, paaukojame gėlių. Tada paskutinė fotosesija ir važiuojame į viešbutį. Gaivinantis dušas ir labai geri pusryčiai. 9 valanda, o mes jau tiek kupini emocijų, kad jų užteks ne tik šiai dienai, bet ir ilgiau. 1,5 val neskubant susiruošti ir pasidžiaugti. Laikas pradėti kelionę į oro uostą. Šiandien paliekame Javos salą.

Kad ir kokia ilga diena buvo, visi labai laimingi, nes Bromo saulėtekis (ypač toks, koks kliuvo mums) yra vienas nuostabiausių reginių pasaulyje. Tiesa?

Tana Toraja: laidotuvės, kur gyvenimas ir mirtis kalbasi garsiai

Mes krašte, kur viso gyvenimo tikslas yra tinkamai pasilaidoti ir pereiti į geresnį gyvenimą arba rojų. Gidas pasakoja daug detalių, o mes vis lankome kapus. Bet keliautojams įdomu ir patinka, kad ir kaip keistai tai beskambėtų. Aukojami jaučiai, balzamuojami ir namie laikomi kūnai, aukštai iškeliami karstai. Po pietų ir vėl atliekame savo tradicinę aukojimo procedūrą su pelynu (už savo gerą orą ir palankų vėją šiandien išskrendantiems iš Lietuvos), o gidas, pamatęs kad lašelį alkoholio pilu ant žemės, tiesiog atgyja ir ima dalintis asmeninėmis istorijomis apie bendravimą su protėviais ir galiausiai nusiveža į savo šeimos (tiksliau plačiosios giminės) tradicinį namą tongkonaną.

Dar sustojame prie namų, kurie ruošiasi būsimoms laidotuvėms, stato svečiams skirtus paviljonus. Jos turėtų įvykti po diejų mėnesių. Skubėti nėra kur, nes velionis jau 4 metus kaip "nekalba ir nevalgo", o šeima laiko jį tiesiog sergančiu iki kol galės tinkamai palaidoti. Klausiu ar galime jį pamatyti. "Dabar netinkamas metas" atsako jo sūnus.

Tiek autobuse, tiek paskui grįžę su dalimi grupės prie vyno taurės kalbamės apie gyvas tradicijas, mirtį ir dvasių reikalus. Kaip man patinka tokie kelionių momentai, kada ne tik grožiesi ar stebiesi, bet ir susimąstai.

Kitą rytą švykstame 8:30 ir pirmiausiai lankome turgų. Pradedame nuo vaisių, daržovių ir visų kitų naudingų dalykų, o tada keliaujame į kiaulių ir jaučių dalį. Jaučių kiekis čia didžiulis. Sako, kad bent 500, bet atrodo daugiau. Pririšti už žiedo nosyje, skirtingų spalvų, skirtingų ragų formų ir beveik visų jų lemtis - būti paaukotiems per laidotuves.

Tad metas ir mums aplankyti laidotuves. Dar kartą keičiame transporto priemones į vietinius mikriukus, vadinamus bemo, nes mūsų autobusas neprivažiuos siaurais keliukais. Bet prieš tai sustojame į tualetą. Į policijos poskyrį. Visiems atrakcija, kol vieni atlieka reikalus, kiti fotografuojasi su policininkais ir mojuoja jų kolegoms per video skambučius. Indonezija nenustoja stebinti!

Į laidotuves einame ne tuščiomis, nešame dėžę alaus skardinių. Artėdami suprantame, kad pataikėme į kilmingų ir turtingų žmonių ceremoniją. Šiandien kaip tik pirmoji iš septynių dienų, tokioje man dar neteko lankytis, vis pataikydavau į kurią vėlesnę dieną. Atėję visi parduodame rankas ir lietuviškai išreiškiame užuojautą mirusiosios vaikams bei įteikiu dovaną. Stebime ratu išsirikiavusių vyrų dainavimą ir labai išpuoštą karstą. Velionei buvo virš 80 ir realiai mirusi ji jau metus, bet oficialiai tokia laikoma tik nuo šiandien, pirmosios ceremonijos dienos.

Mus veda į vieną iš svečiams skirtų paviljonų ir vaišina kava, arbata, saldumynais. Galime vaikščioti aplinkui, stebėti susirinkusius, atvyksta ir daugiau turistų. Laidotuvės čia atviras reikalas, laukiamas kiekvienas. Visai šalia pririšti jaučiai, netoli skerdžia ir svilina kiaules, o laidotuvių vedėjas garsiai skaito svečių vardus ir kokias dovanas jie atnešė. Giminės, artimieji ir draugai dovanoja kiaules ir jaučius.

Ateina laikas pietums ir po paviljonus iš virtuvės išnešiojami ryžiai su kiauliena. Valgyti reiks rankomis iš popierinių lėkščių. Iš mūsų ragaujame vos keli, kiti kažkaip be apetito. Po pietų imu pelyno tabletę dėl viso pikto.

Tada ateina laikas pirmo jaučio aukojimui. Greitai ir tiksliai. Baisiausia man ne tai, o kai keli turistai grūdasi filmuoti iš arti. Mūsų grupėje tokių nėra, dalis net nežiūri. O tada prasideda dar vienas itin keistas veiksmas: karstas specialioje nešynėje yra linguojamas ir siūbuojamas. Jį turėtų nešioti po visą kaimą paskutiniam atsisveikinimui, tačiau bijant lietaus viskas kiek sutrumpinama ir jis užkeliamas į specialią pavėsinę. Visa tai daro jaunimas ir net vaikai. Linksmai ir besijuokdami, juk tai paskutinis šansas su velione močiute linksmai praleisti laiką.

Mums gal jau tų potyrių užteks, apmąstymų bus dar ilgam, tad keliaujame link savo palikto autobuso. Suprantu, kad iš aprašymo atrodo viskas gana kraupiai, tačiau grupė sako, kad tai tiek įdomu, tiek stipru. Žodžiu patiko labai, gal tik orangutanams nusileidžia.

Kelionių į Indoneziją maršrutai, su grupe arba individualūs