Straipsnio autorė: Gabrielė Štaraitė.
Jei paklaustum žmonių oro uoste, kodėl jie keliauja, atsakymai būtų turbūt tokie: pamatyti pasaulį, pailsėti, pažinti kultūras... Tai gražūs atsakymai, bet dar ne visi. Nes jei kelionė būtų tik apie „pamatyti“, užtektų dokumentikos per TV. Jei apie „poilsį“ – kam skristi 10 valandų, kai yra SPA Druskininkuose? Tik ką pirmoji „Travel Planet“ keliautojų grupė grįžo iš Pietų Sudano, kurioje buvau ir aš (šį kartą ne kaip kelionių vadovė, o kaip tokia pati keliautoja). Ilgai dardėjome duobėtais keliais, net 4 naktis nakvojome palapinėse, vietoje dušo prausėmės su drėgnomis servetėlėmis. Bet visa tai tiesiog smulkmenos, kurios visai netrukdė džiaugtis tuo, ką matome ir patiriame.
Kodėl reikia nepatogių kelionių
Svarbiausias dalykas, kuris paaiškėja tik būnant tokioje kelionėje: nepatogios kelionės labai greitai „nukerpa“ viską, kas nereikalinga. Kai diena priklauso nuo kelio, oro ir to, kas vyksta aplink, nebelieka vietos galvoti apie darbus, laiškus ar smulkius rūpesčius. Galva išsivalo savaime. Atsiranda paprastas fokusas – kas vyksta dabar. Ir kažkaip natūraliai pasimato, kiek daug kasdienybėje yra pertekliaus, prie kurio tiesiog pripratome. Tokiose kelionėse ne tiek atrandi save, kiek pamatai, kiek mažai iš tikrųjų reikia, kad jaustumeisi gerai.
Buvo daug pokalbių: ne apie tai, ką pamatėme, o apie tai, kaip tai suprasti. Kodėl jie gyvena taip, o ne kitaip. Kodėl dalykai, kurie mums atrodo savaime suprantami – patogumas, planavimas, efektyvumas – čia neturi tokios reikšmės. Ir kodėl mūsų įprasta logika šioje vietoje tiesiog neveikia.
Natūraliai atsirado bandymas lyginti. Ieškoti, kaip būtų geriau. Bet kuo daugiau matėme, tuo aiškiau darėsi, kad tai nėra apie geriau ar blogiau. Tai tiesiog visai kita sistema, kurioje veikia kiti prioritetai, kiti ryšiai, kitas santykis su laiku, turtu ir kasdienybe. Ir tada tie pokalbiai pasisuko – nuo vertinimo prie bandymo suprasti.
Gal dėl to, grįžus prie vakarienės stalo, kažkaip be didelių diskusijų visi sutarė: tai buvo viena stipriausių kelionių.
Mundari gentis (Pietų Sudanas)
Mundari – klajokliai galvijų augintojai. Gegužę jie būna arčiausiai Pietų Sudano sostinės Džubos, todėl tada juos lengviausia pasiekti.
Atvykus atrodo, kad nieko nevyksta. Vyrai sėdi, rūko kaljaną, vienas kitam formuoja šukuosenas – plaukai trinami moliu, tuo pačiu „sutvarkant“ utėles. Moterys su vaikais laikosi atokiau. Vaikai stebi, kas čia atvyko.
Vakare grįžta galvijai. Kiekvienas pats atsistoja į savo vietą, prie jam priskirto kuoliuko – net jei stovykla neseniai perkelta. Belieka pririšti. Berniukai renka išdžiūvusį mėšlą ir meta ant laužų (dūmai yra apsauga nuo vabzdžių). Dūmai pasklinda po stovyklą, saulė leidžiasi, viskas nusidažo auksine spalva.
Ryte – dar daugiau veiksmo. Jauni vyrai pelenais trina galvijų kailį ir ragus, kai kuriems ragai specialiai formuojami. Prausimasis – su karvių šlapimu. Taip, ir rankos, ir galva. Moterys verda kavą su imbieru. Vaikai melžia karves. Galvijai čia yra viskas: turtas, statusas, gyvenimo pagrindas.
Ir dažniausias klausimas iš šalies – kodėl jie neparduoda kelių karvių ir nepalengvina sau gyvenimo? Atsakymas paprastas: jiems to nereikia.
Dinka gentis (Pietų Sudanas)
Dinka – didžiausia etninė grupė Pietų Sudane. Taip pat galvijų augintojai, bet jų stovykla mums pasirodė tvarkingesnė, labiau struktūruota. Pirmas įspūdis – ūgis. Net vaikai labai aukšti. Suaugę – dar aukštesni.
Galvijai grįžta anksčiau, viskas vyksta ramiau. Vaikai patys prašo fotografuoti ir kelia rankas aukštyn kaip jaučio ragus. Daugiau bendravimo. Daugiau šypsenų. Bet kartu – ir labai paprastos realybės: kas nors paprašo vaistų, pagalbos.
Vakare prasideda tai, ko nesuplanuosi. Iš stovyklos pasigirsta būgnai – tai malda. Eini tamsoje tarp sugulusių galvijų, klausaisi dainavimo, mūkimo, ritmo. Ir tada bendruomenė pakviečia prisijungti. Pasisakyti. Padainuoti. Situacija, kurios nesugalvosi iš anksto: kažkur Pietų Sudane dainuoji lietuvišką dainą ir sulauki plojimų.
+370 686 08919
El. paštas
