Šį tekstą pradėjau rašyti važiuodama Vietnamo keliais. Kai reikia nemažai laiko praleisti judant iš taško A į tašką B, kelionė tampa ne įspūdžių ir pamokų rinkiniu, bet apmąstymų, buvimo su savimi ar tiesiog nieko neveikimo laiku. Jei vaizdai už lango nedžiugina, imi galvoti apie su kelionėmis susijusias dilemas. Jas darome kasdiennuo mažų (ar numesti rankšluostįant žemės, kad jį pakeistų) iki didelių (ar važiuoti į tą šalį).
Maži ir dideli pasirinkimai
Vienas svarbiausių pasirinkimų, kurį daro žmonėsnevažiuoja į šalis, kuriose yra kažkas negero. Į Birmą nevažiavo tada, kai ją valdė karinė chunta, į Kubą dėl Fidelio Kastro, net kai kas į JAV nevažiavo dėl George Busho politikos. Visų pirma jie taip nieko ir nenubaudėiš atvažiavusio turisto visų pirma uždirba TAS kavinės savininkas ir TŲ svečių namų darbuotojai, tad dėl politinio pasirinkimo pirmiausiai kentėjo jie. Dar nė viena vyriausybė nepasikeitė dėl turistų srauto sumažėjimoIranas atsivėrė ne dėl turistų, Pietų Afrika atsisakė aparteido irgi ne dėl to. Tai atsitiko dėl vidinių aktyvistų ir tarptautinių sankcijų ir spaudimo. Na, o atvykstantys keliautojai gali tik parodyti šaliai kitokį bendravimą, laisvę judėti kur nori ir paskatinti svajones kitokiam gyvenimui.
Dabar labai populiaru sakyti „važiuokite dabar, kol ta vieta nepasikeitė“. Tik būtent jūsų atvykimas ir keičia tas vietas. Galima keisti fiziškaikiekvienas apsilankymas Machu Picchu (Peru) bent šiek tiek prisideda prie šio istorijos paminklo erozijos. Galima keisti kultūriškaiateinant internetui į nuošaliausias pasaulio vietas, jų žmonės ima kitaip gyventi, keičiasi tradicijos. Tada turistai skundžiasi, kad tai, kas jiems rodoma tampa per daug turistiška. O dabar įsivaizduokite, kad kažkieno noru ir paliepimu, vardan autentiškos patirties užstringame kažkur XIX amžiaus viduryje su vyžomis ir paprastu kaimiškus gyvenimu. Tad kokią teisę turime reikalauti, kad Etiopijos pietų gentys visą laiką liktų su savo ištampytomis lūpomis, randuotais kūnais ir rankomis trinant akmenis vis dar maltų grūdus košei. Iš tiesų, tai jei ne turistai, jie jau seniai būtų pėsčiomis išėję per svilinantį karštį link miestelio, paskui link miesto, kur daugiau veiklos, komforto ir pagundų.
Pramogos su gyvūnais
Dar vienas etinis klausimas, vis dažniau iškylantis keliautojams, yra kaip toli galima nueiti vardan geros fotografijos su lyg ir laukiniu, bet ne visai, gyvūnu. Esu plaukiojusi su delfinais, vedžiojusi liūtus, jojusi ir maitinusi dramblius. Iš gyvūnų mylėtojų jau turėčiau susilaukti pasmerkimo dėl to, kad šie gyvūnai laikomi nelaisvėje, verčiami daryti tai, kas jiems nėra natūralu. Nesiimsiu čia argumentuoti: „juk per amžius dramblys ar arklys buvo naudojami, kaip transporto priemonės“, „ši liūtų populiacijos didinimo programa yra skirta juos išleisti į laisvę“ ir pan. Tiesiog siunčiu žiniąpasidomėkite atidžiau, kokias vietas lankysite, kaip ten elgiamasi su gyvūnais.
Dar painesnė dilema yra su kai kurių laukinių gyvūnų stebėjimu. Pavyzdžiui Komodo saloje tingiai atrodančius, tačiau grėsmingus drakonus abu kartus teko sutikti tik reindžerių stovyklose. Vietiniai gidai tvirtina, kad šie didžiuliai driežai nėra priviliojami maistu, kad atvykęs turistas nenusiviltų nepamatęs nė vieno, tačiau kas galėtų paneigti, kad yra būtent priešingai. Prieš kelis mėnesius stebėjau nykstančias kalnų gorilas, kurios pripratintos prie žmonių buvimo šalia. Pasaulyje yra likę vos daugiau kaip septyni šimtai kalnų gorilų, gyvenančių Ugandoje, Ruandoje ir Kongo demokratinėje respublikoje. Pripratinti prie žmonių gorilų grupę užtrunka apie dvejus metus. Priešingu atveju vos spėtumėte pamatyti jų šiltus ir juodus gaurus nutolstančius tankmėje. Paklausite, o kodėl gi pas gorilas leidžiami jas norintys pamatyti turistai? Galbūt mokslininkai ir norėtų jas apsaugoti nuo tokio nenatūralaus kontakto, tačiau gorilų turizmas dabar yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl šios nykstančios rūšies narių skaičius kasmet vis didėja. Turistai ne tik atneša nemažas pajamas nacionaliniams parkams (valandos stebėjimas Ugandoje kainuoja 600 JAV dolerių, o Ruandoje net 750 JAV dolerių asmeniui), bet ir sukuria darbo vietas aplinkinėms bendruomenėms. Šeštame ir septintame dešimtmečiuosegorilos labiausiai kentėdavo nuo brakonierių ir vietinių, kuriems labai nepatikdavo, kad jie negali laisvai naudotis žeme, kurioje gyvena gorilos. Man labai džiugu, kad tai puikus pavyzdys, kaip turizmas gali prisidėti prie gyvūnų išsaugojimo.
Vietų nėra
Pažintinė kelionė į Tanzaniją ir poilsis Zanzibare
| PLAČIAU |
4310 EUR
+ aviabilietas |
Išmalda alkstančiam
Didžiulis skurdas, kurį pamatome ne tik per automobilio langą, bet ir tiesiog per ištiestos rankos atstumą yra daugelio minima, kaip pagrindinė priežastis nevažiuoti į daugelį Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalių. Mano širdis nuo pradžių buvo sudiržusi. Tikriausiai dar net nepabuvusi nė vienoje budistinėje šalyje buvau perėmusi jų fatalizmątokia jų karma, tai yra tų žmonių gyvenimas ir aš jame esu tik stebėtoja. Aš jau seniai nereaguoju į gatvėse išmaldose prašančius ar pakelėje sustojus iš nežinia kur atsiradusių vaikų šūksnius „money money“, „candy candy“. Vienakartinis išmaldos davimas to žmogaus neišgelbės, o tik paskatins ir toliau jos prašyti. Vaikams dalinti saldainius galima tik tuo atveju, jei greta pridėsite dantų pastos ar sumokėsite už dantisto paslaugas. Galėčiau dar pridėti, kad jei iš tiesų norite padėtiieškokite patikimų labdaros organizacijų, eikite savanoriauti, bet vėlginepasimaukiteant savanorių verslo, kurio tikslas yra tiesiog surinktiįnašus.
Na, gerai, o kaip tada pavadinti ekskursijas, kada specialiai važiuojama pamatyti skurdo? Vieni sakys, kad apžiūrėti Rio de Žaneiro favelas ar Mumbajaus lūšnynus tai lyg vykti į zoologijos sodą stebėti kitų nelaimės. Kiti priešingai, matys naudą, kad šie turizmo pinigai sukuria darbo vietas. Tad ir vėl apsisprendimas, kurį turi padaryti keliautojas.
Tiesa, priešingai nei išmaldą, arbatpinigius kelionėje palikti reikia. Savo paskutinėje kelionėje pati atsidūriau keistoje situacijoje. Priešpaskutinę kelionės dieną mūsų gidas staiga pasako, kad ryt jis į oro uostą neišlydės, atsisveikinti reikia dabar. Vietiniai pinigai pasibaigę, piniginėje tik stambi 100 dolerių kupiūra, kurios jis tikrai nenusipelnė. Atsisveikiname ir jau mintyse kurpiu planą, kaip kitą dieną per vairuotoją perduosime Datui tai, kas jam priklauso. Bet kelionių dievas sutvarkė kitaip. Besukdami gal dešimtą ratą per Senąjį Hanojaus kvartalą ieškodami vandens pypkės lauktuvėms, vėl sutinkame jį, kartu su draugu besimėgaujantį laisvu laiku. Pinigai jau iškeisti, trumpas pašnekesys ir Dato veidas nušvinta, o ir man daug ramiau. Beje, gidas jis buvo nekoks.
Kas tikriau už tikrą?
Viena iš daugelio keliautojų siekiamybėautentiškos patirtys. Tuo pat metu, kai Vietname grožėjausi ryžių terasomis ir pabandžiau pjauti ryžius (tie keli pasilenkimai nebuvo sunku, bet išbūti pasilenkus visą dieną...) tiesiog sustojusi pakelėje ir pakalbinusi ten dirbusias moteris, mano kolegė Balio saloje išbandė ryžių sodinimo turą. Ir iš karto parašė, kad jautėsi keistaiatrodo viskas lyg specialiai sukurta: laukas paruoštas, buivolas atvarytas, maloni senutė viską paaiškina. Visi keliaudami norime, kad ta patirtis būtų tikra, nesuvaidinta. Bet vėl paimkime analogiją su Lietuva. Sugalvojote, kad norite sužinoti, kaip daromi balti sūriai. Variantas A, važiuojate į kažkurį kaimą ir užėję į atsitiktinę trobą maloniai prašote kartu pamilžti karvę ir imtis darbo. Variantas B, surandate internete sūrininkų namus, suderinate su jais laiką ir stebite jų paruoštą demonstraciją. Patys puikiai suprantate, kad tikra autentika yra tik ekspromtu, bet ji ne visada tinka, norint kažką konkretaus pamatyti, sužinoti. Bet taip pat norime atostogas praleisti smagiai ir komfortiškai.
Po beveik trijų dienų blaškymosi po ryžių terasas ir mažus kaimelius bei autentiško maisto valgymo sugrįžę į Hanojų atsivertėme Tripadvisor ir pasirinkome penktą geriausią restoraną mieste pagal įvertinimus. Nes Vietnamo virtuvė yra ne tik skani, ji dar ir gurmaniška. Ir namuose juk pabosta valgyti, kad ir skaniai, bet norisi ir kažko naujo, labiau išieškoto, kas nustebintų ir priblokštų. Atsibodo ta autentika! Duokite malonumų!
Panašiai ir su poilsiu Maldyvuosetaip, galite nuskridę apsigyventi vietinėje saloje svečių namuose, padaryti kelias gražias nuotraukas su baltu smėliu, žydru vandeniu ir palmėmis bendrame paplūdimyje, kuriame negalima maudytis su maudymuku ar išgerti alkoholinio kokteilio. Pasigirti Facebooke to užteks (Let your life be as awesome as you pretend it on Facebook), bet, deja, Maldyvai yra ne taitai gražūs viešbučiai-salos, puikus aptarnavimas ir maistas, o jei norite biudžetinės kelionėsvažiuokite kitur. Gražių atvirukinių vietų pasaulyje yra daug.
Tai kur tas kelionių džiaugsmas?
Ar po viso to, ką perskaitėte, nepradingo noras keliauti? Kiekvieną kartą išsiruošdama į kelionę (o jų per metus ne tiek jau ir mažai būna), aš jaudinuosi. Ypač iš vakaro. Nusiraminu tik įsėdusi į pirmąjį lėktuvą. Tada jau įsijungia visai kitas gyvenimo režimas, kuriame tu mažiau valdai situaciją, bet vis tiek jautiesi užtikrintas. Kelionėse leidžiu sau tai, ko namuose tikrai nedaryčiau. Bijau aukščio, bet eiti per bedugnę beždžionių tiltu Madagaskare man yra paprasčiau nei svyruoti juo Šventojoje. Dabar jau ruošiu save tam, kad kelionėje reiktų išbandyti nušokti su guma nuo aukščiausio tam skirto pasaulio tilto. Na, jei vis dėlto išsigąsčiautada bent jau rykliais tikrai panardysiu.
Kelionėje vienas nuostabiausių dalykų yra atsisėsti kur gatvėje ar kavinėje greta lango ir stebėti šalia vykstantį gyvenimą. Štai du barzdoti vyrai, tėvas ir sūnus, tėvas su tatuiruotomis rankomis, sūnus su auskaru nosyje, grįžta į savo viešbutį pasikeisti prakaitu permirkusių drabužių vien tam po dar dešimties minučių jie vėl taptų šlapi. Greta esančios parduotuvės savininkas, išėjęs į gatvę žaidžia savo iPhone. Parduotuvė maža, žmonių per valandą į ją neužsuko, tad iš kus pas jį iPhone? Visokių minčių kyla stebint svetimus ir tikrai nesuprantamus gyvenimus. Tad drąsiai galiu pasakyti, kad kelionė nebus tobula, jei neatrasite joje laiko tiesiog stebėjimui ir mėgavimusi ta akimirka.
Kelionių draugystės taip pat turi didelio žavesio. Neįtikėtina, kokie žmonės atviri su nepažįstamais, kurių tikriausiai nepamatys daugiau niekada. Ir ne tik tada, kai trumpai pakalbėsite lėktuve ar autobuse. Dvi savaites praleidau ajurvedos centre Balio saloje. Smulkiai žinau visas Rian gyvenimo detales, jos norą palikti lietingąją Airiją, jos sveikatos problemas ir įtampą su psichuojančia šefe. Žinau apie Ketrin jautrumą ir skausmingas mėnesines. Apie tai, kaip Lisa per šias 12 dienų ne tik gerokai pataisė savo bėdas su plaučiais, bet ir surašė ilgiausią sąrašą dalykų, kurių nenori savo gyvenime ir kiekvienam iš jų surado po teigiamą pokytį. Visa tai ji ruošiasi išsiųsti savo šeimai dar prieš grįždama namo. Helena neseniai skausmingai išsiskyrė bei susidraugavo su vynu, o galų gale atvažiavo čia išsivalyti organizmo ir minčių. Ar išgirsite tokių istorijų iš pirmą kartą sutiktų žmonių Vilniaus bare?
Geriausias visų laikų kelionių patarimas yra ne apie tai, kada geriau pirkti lėktuvo bilietą (antradienį ar šeštadienį, prieš keturis mėnesius ar vėliau? Pirkite kuo anksčiau, tada kada sugalvojote!), ar kaip susipakuoti daiktus (vynioti ar lankstyti?). Geriausias patarimas yra išmokti kelias frazes vietos kalba ir jas praktikuoti. Visai nesvarbu, kad rimtos temos ar net pokalbio apie orą jums nepavyks palaikyti. Šypsena ir kūno kalba veikia geriau už Google Translate. Na, o jei suradote tą, su kuriuo galite susikalbėtiklausinėkite. Ką jis ar ji mėgsta, kokie santykiai su tėvais, kaip sekėsi mokykloje, kaip išsirinko žmoną ar vyrą, koks mylimiausias jo močiutės patiekalas ar kur mėgsta pabūti vienas.
Kelionės tavo kraujyje
Kaip banaliai beskambėtų ši frazė, mokslininkai patvirtino, kad didelį pomėgį keliauti lemia genai. Žmonės, turintys geną DRD4, tam tikrose smegenų vietose, kurios lemia gebėjimą prisiimti didesnę riziką, sukaupia daugiau dopamino arba laimės hormono.Taip, žmonės su DRD4 yra labiau linkę lošti, svaigintis ir kitokiais būdais papildyti dopamino atsargas, bet labai tikėtina, kad būtent dėl šio geno pirmykščiai žmonės išdrįso išeiti iš savo pažįstamos aplinkos ir iš Afrikos pajudėjo per visą pasaulį.
Tad kai pamatysite šeimą, kuri meta darbą ir išvažiuoja metams į Aziją, ar jauną mamą, kuri bent neilgam išlekia į kitą šalį, ar pensininką, kuris sunkiai taupo savo sekančiai kelioneijie serga genetine liga. Aš ją vadinu kelionių liga, nuo kurios tik vienas vaistaskeliauti.
