Retai pasitaiko, kad šalies pavadinimas taip atitiktų jos atvaizdą žemėlapyje, kaip tai atsitiko (nors ir netyčia) su Čile. Jeigu italai nuspręstų savo šalį pervadinti į „Ilgaaulio bato valstybę“, o lietuviai savąją – į „Mažąją ir kiek suplotą Afriką“, rezultatas būtų panašus į tą, kurį čiliečiai turi be jokių persikrikštijimų. Čilė žemėlapyje – tikras čili pipiras, net ir uodegėlė užsirietusi kaip džiovinto čiliuko. Tik dėk į sriubą! 🙂
Nors šalies vardas visai apie kitką. Sakoma, kad pavadinimas „čili“ (o kartais įvardijama kilmė iš žodžio „čiri“) reiškia atšiaurų, šaltą, sunkiai prieinamą kraštą. Panašiai ir yra. Ir ypač tą supranti būdamas Patagonijoje, kur ledynų daugiau nei kelių, o avių daugiau nei žmonių...
Panašiai mintijau žvelgdama pro viešbučio langą Patagonijos nacionaliniame parke Torres del Paine. Prieš akis plytėjo besileidžiančios saulės apšviesta pievelė, kurioje laigė būrys žirgų, o horizonte rausvame piene maudėsi kalnų viršūnės.
Dar keli su manim atkeliavę nuotykių ieškotojai laigė po tą pačią pievelę su fotoaparatais, vaikydamiesi gražiausio kadro. Jie turbūt net neįtarė, kad tai, ką mato prieš akis – didelė retenybė ir nuostabi dovana.
Kai paskutinį kartą čia lankiausi, pasitikau tamsą vėjo ir lietaus košiamoje palapinėje, džiovindama ant savo kūno permirkusį miegmaišį. Todėl dabar žinau, kad šlapias miegmaišis ant kūno išdžiūva per dvi valandas. Na, turbūt priklauso ir nuo kūno temperatūros...
Patagonijoje lyja arba sninga turbūt du šimtus dienų per metus, o tomis dienomis kai nėra kritulių, siaučia nežmoniškai stiprūs vėjai, galintys nupūsti nuo kelio automobilį, arba bent jau nuplėšti jam duris, sustojus prieš vėją.
Vairuotojai Patagonijoje pirmiausiai turi išmokti stipriai laikyti vairą ir nuolat sugrąžinti mašiną į kelio ribas, kadangi vėjas ją vis bando nublokšti. Taip pat greitai išmokstama užrakinti keleivių dureles, kad jie ne laiku jų neatidarytų, kol dar mašina nepastatyta užuovėjoje.
Na, bet visi šitie vargai turi atlygį...
Už penkių akmenų
„Liko jau nedaug, už šitų penkių akmenų jau pamatysime Torres del Paine viršūnes“, – drąsinau savo pakeleivius, kai visi ropštėmės per didelius riedulius į viršų. Kažin kiek paguodos iš tų žodžių, kai esi žygyje jau ketvirta valanda, o tau kaskart vis sako – „dar valanda kopimo, o po to valanda beveik lygiai“, „na paėjom lygiai, dabar dar valanda kopimo ir truputis ropštimosi rieduliais“. Vaistus dalini mažomis porcijomis, bet nuo to jie saldesni netampa...
Už tų penkių akmenų buvo dar kokie penki (na, kas gi juos čia padėjo, anksčiau nebuvo), o tada iš tiesų... pasirodė... Trys granitiniai pirštai, iškilę virš pieniškai žydro ežero. Torres del Paine – arba kaip sako pavadinimas „mėlyni bokštai“.
Visi sugriuvome ant žemės sutraiškytų varlių pozomis. Tad pirmose nuotraukose – tik žygio batai granitinių „bokštų“ fone, arba tai, ką lengvai gali nufotografuoti iš gulimos pozicijos.
Po to, žinoma, atėjo palengvėjimas ir atpildo jausmas. Norėjosi būti toje bokštų papėdėje kiek įmanoma ilgiau, stebėti, kaip atslenka ir nuplaukia purūs debesėliai. Kaip ateina nauji žygeiviai ir krenta ant žemės lyg nukryžiuoti. Kaip seniau atėję traukia iš kuprinių sumuštinius ar krauna iš akmenų piramidę, norėdami čia sugrįžti (čia toks populiarus tarp keliautojų paprotys Pietų Amerikoje, nusižiūrėtas iš dar inkų laikais krautų akmenų krūvelių, simbolizavusių aukas dievams).
Tačiau ateina laikas ir reikia leistis. Viešbutyje galbūt vėl laukia spektaklis, kurio pagrindiniai dalyviai – žirgai, o scenos rekvizitai – besileidžianti saulė ir kalnų viršūnės.
Neįmanoma nupasakoti įspūdžio, kurį dovanoja tau Patagonija. Ryškiausiai atmintyje išlieka tos akimirkos, kai gamta tave apdovanojo po įdėtų didelių pastangų. Todėl tikiu, kad mano bendrakeleiviams ryškiausiai įsiminė Torres del Paine viršūnės.
Nors buvo ir Grey ledynas, prie kurio plaukėme laivu, o palei laivo šonus bei smaigalį sukiojosi milžiniški žydri ledo luitai. Buvo ir kiti pasivaikščiojimai, padovanoję gražių vaizdų. Pagaliau, buvo pingvinų sala, kurioje pingvinai diktuoja eismo taisykles, o tu turi trauktis jiems iš kelio.
Visgi, tikroji Patagonija yra ta, kuri tave kankina. Verčia kęsti lietų ar vėją, ropštis į kalną per riedulius, pripila į tavo batus žvyro ir pritrina pūsles. Tačiau tai ta Patagonija, kuri kaip mama, privertusi tave ruošti pamokas, po to apdovanoja šypsniu.
Galbūt tada pradedi suprasti tuos nuotykių ieškotojus, kurie veržėsi čia už pažadėtą žemės lopinėlį, statė namus iš skardos, kurios atliko laive, ganė avis, aplėkdami bandas žirgais. Ir tris kartus per dieną valgė avieną.
Velykų salos sergėtojai...
Iš atšiaurios Patagonijos, giliai naktį, patekome į karščiu pulsuojančią salą, viduryje Ramiojo vandenyno. Kaip tai įmanoma? Čilėje – paprastai. Šiai šaliai priklauso ne tik Atakamos dykuma, vidurio šalies ežerai ar atšiaurioji Patagonija, bet ir Velykų sala, kuri plyti Ramiajame vandenyne, už 3,5 tūkst. kilometrų nuo artimiausio žemyninio kranto.
„1888 metais užvaldėme Velykų salą, „pasaulio galą“, arba rapanujų, kaip ji vadinama čiabuvių kalba. (...) Nelabai žinau, kodėl ji mums priklauso“, – savo knygoje rašė bene garsiausia čiliečių rašytoja Isabelė Alendė.
Velykų salos gyventojai savo gymiu panašesni į Polinezijos salyno žmones, nei į santūrius čiliečius. Tą iš karto supratome, vos mus pasitikę salos gyventojai užnėrė mums ant kaklų gėlių girliandas ir pasveikino jau ne ispaniškai, o vietine salos kalba.
Ir tiek kitą dieną, tiek ir po to, kiekvieną kartą pasakodami apie bet kurią salos vietą, vietiniai gidai vis akcentuodavo jos nečilietišką kilmę.
„Štai septyni įkūrėjai, kurie atkeliavo į salą iš Polinezijos salų“, „o čia polinezietiškų laivų reprezentacija, pagaminta iš akmenų“, – vis minėdavo vietinis gidas.
Nors yra versijų, kad salos gyventojai galėjo atplaukti ir iš Pietų Amerikos, vis dėlto čia likusios moajų skulptūros (kuriomis sala ir garsi pasaulyje) kalba ką kita. Nepanašios šios skulptūros nei į inkų atvaizdus, nei į majų ar actekų palikuonis.
Eilė akmeninių vyrų, išsirikiavusių palei paplūdimį, vedantį į vandenyną. Pasipuošę sunkiomis, girnapusės formos kepurėmis. Susiėmę delnais už savo plikų pilvų, jie išdidžiai žvelgia į salą. Kas jie tokie, tie moajai? Kodėl buvo iškalti tokie įspūdingi paminklai, išlikę kelis šimtmečius ir sulaukę olandų, ispanų, britų bei čiliečių laivų, o dabar – ir turistų lėktuvų?...
Vieni sako, kad šios skulptūros lyg dievai, turėję saugoti salą nuo atvykėlių, kiti teigia, kad jos tai antkapiai, pastatyti didžiųjų vadų vėlėms. Saloje suskaičiuojama apie 900 tokių skulptūrų. Pirmieji atvykę tyrinėtojai (XVIII a. pradžioje) dar matė jas išsirikiavusias apie salos perimetrą. Vėliau jos buvo išvartytos ir išmėtytos po salą (manoma, kad gyventojai nusivylė šių statulų teikiama “apsauga” ir persimetė prie kito tikėjimo).
Dabar vis dar galima pamatyti šias statulas, atstatytas į savo buvusias vietas, ar netgi tas, kurios nebuvo pabaigtos ir liko gulėti ten, kur buvo pradėtos gaminti – kalno šlaite.
Čia gali pamatyti iš kalno uolos styrančius veidus, ar net ir visą kūną, apglėbtą kalno šlaitu. Tokių nebaigtų kūrinių – šimtai, jie sudaro daugiau negu pusę visų „moajų“ (taip vadinamos šios skulptūros). Statulos būdavo tiesiog išskaptuojamos kalno šlaite, o vėliau, jau pabaigus visą kūrybą, tiesiog „atskeliamos“ nuo savo „gimdyklos“ ir perkeliamos kitur, į savo nuolatinę vietą.
Nespėjusių gimti moajų gimdykla (oficialiai ši vieta vadinama „Rano Raraku“) – turbūt įspūdingiausias Velykų salos palikimas. Įspūdingesnis už tas atstatytas skulptūras, išsirikiavusias palei vandenyną ar sustatytas muziejuose.
Nespėję gimti moajai, su galvomis kyšančiomis iš po žemės, ar gulintys pusiau susmigę į šlaitą – tai yra tai, kas priverčia patikėti, kad Velykų salos skulptūros – šios Žemės gyventojų kūrinys. Nors ir nebaigtas.
Velykų sala dabar priklauso Čilės Valparaiso regionui. Valparaisas – spalvingas miestas, netoli šalies sostinės Santjago. Nuo čia iki Velykų salos – daugiau nei trys tūkstančiai kilometrų laivu. Atsitikus nelaimei, kurios negali išspręsti vietinė salos policija ar ambulatorijos specialistai, tenka skristi į žemę. Į Valparaisą.
Ir nors Valparaisas, taip pat kaip ir Velykų sala, skalaujamas Ramiojo vandenyno, tačiau krantą čia saugo ne akmeninės statulos, o krovinių prikrauti laivai. Gatves puošia ne polinezietiškos gėlių girliandos, o gatvės meno kūriniai – ant sienų nutapytos jaunųjų kūrėjų fantazijos: įvairiaspalviai katinai, bobutės, grasinančios kočėlais ar negyvėlių skeletų armija, sauganti automobilius.
Grįžus iš tolimiausių Čilės kampų į centrinį regioną, jauku apsistoti Valparaise. Nuplauti kelionių dulkes čilietišku vynu (šalia – garsus vyno regionas Casablanca). Atsisėsti atviroje, gaivaus vėjo perpučiamoje kavinės terasoje, su vaizdu į Ramiojo vandenyno įlanką ir su knyga. Knyga apie vario pritvinkusias Atakamos dykumas. Arba apie vėjo košiamą atšiauriąją Patagoniją ir vietinių indėnų mapučių apdainuotą ežerų regioną. Ar apie mistišką Velykų salą, vis dar saugančią daug paslapčių.
