Čilė: rabarbarų džemas, spalvoti ežerai ir verdantys geizeriai (1)

Blogas

Buvau beveik panirusi į sapną, kai išgirdau brazdesį palei duris. Jis buvo įkyrus ir vis stiprėjo, ir tie, kurie krapštėsi, net negalvojo nustoti. Miegai kaipmat išlakstė, ir pradėjau karštligiškai mąstyti – kur vakar užmigau, ir kas čia per kaimynai neduoda ramybės...

Prisiminiau, kaip vakar neatsilaikiau čilietės Karolinos (Carolina) kvietimui ir pasilikau pas ją nakvoti po ilgų mūsų pašnekesių ir bendros vakarienės – Karolinos ruošto troškinio su cukinijomis, kurį užgėrėme čilietišku vynu ir mūsų prisiminimais iš pirmos pažinties. Su Karolina susipažinome prieš penkerius metus, kai abi savo keliais keliavome po Belizą, ir tie keliai trumpam buvo susikirtę Karibų pakrantės miestelyje.

Nuo to karto jos nebuvau mačiusi, bet vos tik ji sužinojo, kad šiemet keliausiu į Čilę, iš karto pareiškė „mano namai – tavo namai“, ir aš supratau, kad bent jau vakarienės tikrai negalėsiu atsisakyti. Vėliau supratau, kad vakarienė ir bent pora nakvynių jos namuose – yra mažiausias gestas, kurio reikia išlaikyti draugystei.

Čilietiškam svetingumui labai sunku atsispirti. Bene garsiausia čiliečių rašytoja Isabelė Alendė rašė, kad jos garažas Kalifornijoje (į JAV ji persikėlė gyventi su amerikiečiu vyru ir savo vaikais) lūžta nuo įvairiausių vazų ir paveikslų, kuriuos nuolat dovanoja atvykę giminaičiai bei draugai iš Čilės. Ir atsisakyti tiek dovanos, tiek pasiūlyto svetingumo, būtų nedovanotina. Tai ją išbrauktų iš Čilės gyvenimo greičiau nei dešimtmečiai emigracijos.
Kai jau prisiminiau, kad esu Karolinos namuose, greitai atmintyje atsigamino ir dviejų katinų siluetai. Juodis ir Dryžius – tokie vardai puikiai tiktų ir lietuviškiems miaukiančiųjų giminės atstovams. Čiliečiai, panašiai kaip ir lietuviai, yra stebėtinai tiesmukiški ir paprasti, kai reikalas apie vardus katinams.
Taigi, tie du keturkojai dabar ir stengėsi patekti pas mane į kambarį, kur dar iš vakaro nužiūrėjo ir apuostė juos dominantį mano lagaminą. Tačiau tai menka auka, kurią galima paaukoti už čilietišką svetingumą.

Rabarbarų džemo receptas ir moteris su kaukolėmis akyse

Jei keliausite kada nors į Čilę ir norėsite patirti bent dalelę čiliečių svetingumo, bet neturite draugų, kurie pakviestų jus į svečius, apsistokite bent jau svečių namuose „už pinigus“ (isp. „hospedaje“). Jie dažniausiai įkurti gyvenamajame šeimos name – pavyzdžiui, pirmame aukšte gyvena šeima, o antrajame esantys kambariai sezono metu yra atiduodami svečiams.

Na, o virtuvėje galėsite sukiotis kartu su šeimininke. Gal ji išduos jums savo rabarbarų džemo receptą? O kad duos per pusryčius paragauti, tai jau garantuota! Iki šiol prisimenu, kai pirmą kartą paragavau šio gardumyno Čilėje, ir iki šiol gailiuosi, kad neišdrįsau paklausti, kaip jis gaminamas... Gal pavyks jums?

Taip pat galėsite susipažinti su jau mirusiais šeimos nariais, žiūrinėdami nuotraukas, puošiančias koridoriaus sienas, ar paprašyti šeimininkės auginamo, prieškambario lubas remiančio, augalo ūglio. Tokiu būdu parsivešite dalelę Čilės ir į namus :).

Kaip prisipažįsta patys čiliečiai, juose vyrauja "salos gyventojų" mentalitetas, todėl juos itin džiugina atvykėliai iš kitur. Panašiai, kaip salos gyventojus stebina ir džiugina atplaukę laivai iš toli...

Sakysite, kodėl "salos" (jeigu domitės geografija)? Ogi todėl, kad Čilė, panašiai kaip sala, yra atribota nuo viso pasaulio natūraliomis gamtinėmis kliūtimis: iš vienos pusės – Ramusis vandenynas, iš kitos – sunkiai peržengiami Andų kalnai, Šiaurėje Čilė remiasi į Atakamos dykumą, kurią įveikti visuomet buvo sunkus iššūkis keliautojams, o Pietuose – tik šalti vandenys, skiriantys šalį nuo Antarktidos.

Tokia izoliacija teko net ne kiekvienai salai, o čia – 4 tūkstančius kilometrų į ilgį ištįsusi šalis, kurią net "atradėjų laikais" atrasdavo ne kiekviena nuotykių ištroškusi siela.

Tad nenuostabu, kad čiliečiai džiaugiasi atvykėliais. Daugelį kartų mane kalbino kavinėse, daugelį kartų buvo kelti tostai už draugystę, buvau kviesta į svečius. Net ir dovanų esu ne kartą gavusi, kad ir nuo mažai pažįstamų žmonių.

O keisčiausia iš šių dovanų – moters paveikslas, su kaukolėmis akyse. Tiesiai iš autoriaus rankų :). Ėjo pro šalį (beje, buvo Valentino diena), pamatė nematytą veidą (ne, nemanykite, kad sėdėjau viena ir rymojau, laukdama kokio netikėto gerbėjo), ir nusprendė spontaniškai apdovanoti svetimšalę. O kad jau dailininko tapybos stilius buvo kiek avangardiškas, tai moteris su kaukolėmis akyse pasirodė besantis romantiškiausias jo piešinys, tinkantis dovanai :).
Tačiau Čilė yra ne tik tai...

Atakamos dykuma – spalvų, garų ir žvaigždžių terapija

Visureigis, trečią kartą bandydamas pakilti į stačią įkalnę, pagaliau pasidavė. Drūtas, kiek žilstelėjusiais plaukais vairuotojas (nors veido spalva rodė indėnišką gymį, tačiau žili plaukai rodė ką kitą – indėnai nežilsta) tik skėsčiojo rankomis. Nei įkalbinėjimai, nei vairo glostymas nepadėjo mašinai įveikti kalno kalne (net ir įkalnėje jau buvome 4 tūkst. metrų aukštyje virš jūros lygio).

Teks kraustytis visiems turistams iš keturių visureigių į tris. Bus mažiau patogu. Bet tai niekis – ką tik prieš mūsų akis plytėjo neįtikėtinų spalvų lagūnos ir tas vaizdas dar ilgai užgoš visus nepatogumus.

Raudonoji, Geltonoji ir Žalioji lagūnos (beveik tokio paties ryškumo kaip Lietuvos vėliavos spalvos) atrastos palyginti neseniai – vos prieš kelerius metus. Ir mes šiandien čia buvome vieninteliai turistai, kurie klaidžiojo nuo vieno spalvoto vandens telkinio iki kito. Ir net perbridome raudoną upę basomis!

„Nebijokite, pėdų nenugrauš – vanduo nuspalvintas įvairių mineralų bei geležies, tačiau sveikatai tai nepavojinga“ , – paaiškino vietinis gidas. Patikėjome tuo, kaip ir kitu jo pasakojimu: kad Geltonoji lagūna naktimis „knarkia“ (mat iš ežero dugno kyla dujos, ir vanduo burbuliuoja).

Galima spėlioti, kiek dar neatrastų stebuklų plyti Atakamos dykumoje. Tačiau vienai kelionei užtenka ir tų, kurie jau atrasti: spalvoti ežerai, verdančiais garais besispjaudantys Tatijo geizeriai, keisčiausiomis uolomis nusagstytas Mėnulio slėnis ar Atakamos druskos dykuma.

Tatijo geizerių teritorijoje vietiniai jus gąsdins, kad neperžengtumėte takelių ribų, mat po žeme kunkuliuoja verdantis vanduo, į kurį įkritus, išvirsite per tris minutes. O žemė čia itin trapi, karštas vulkanas gali išsiveržti ir ten, kur nesitikite... Tad geriau paisyti ženklų!

Na, o Mėnulio slėnyje daugmaž saugu. Tik geriau čia lankytis į pavakarę, jei nenorite sudžiūti į mumiją (beje, taip anksčiau šios teritorijos gyventojai "mumifikuodavo" savo mirusiuosius - tiesiog sudžiovindavo jų kūnus priešais saulę). Dienomis oras pasiekia daugiau nei 40 laipsnių temperatūrą. O pavėsio nerasite – neauga čia nei kaktusai, nei palmės.

Oranžinė uolienų spalva daugeliui primena filmus apie Marsą... Ir nors slėnis pavadintas Mėnulio vardu, tačiau mokslininkai sutinka, kad kai kurie Atakamos dykumos plotai iš tiesų savo uolienų sandara panašūs į Marso. Būtent Atakamos dykumoje prieš kosmines misijas išbandomi marsaeigiai.
Stebint saulėlydį Mėnulio dykumoje, iš tiesų jautiesi arčiau žvaigždžių. O naktį gali tuo įsitikinti – dykumoje , ir dar plytinčioje 3-4 tūkstančius metrų virš jūros lygio, dangus itin ryškus, ir net su silpniausiu teleskopu kartais gali pamatyti Saturno žiedus... O besidomintys astronomija, tikrai yra girdėję apie tris observatorijas ir gausybę teleskopų, puošiančių Atakamos peizažą...

Galima sakyti, kad Čilė prasideda Atakamos dykumoje, tačiau ji čia nesibaigia.

Vietiniai turi legendą, kad stovėdami eilėje prie Dievo sosto, kur kūrėjas dalino žmonėms gamtos turtus, čiliečiai buvo tiek mandagūs, kad vis užleidinėjo kitiems vietą, kol galiausiai priėjo prie Dievo sosto paskutiniai. O šis nusprendė apdovanoti juos už kuklumą ir atidavė visas likusias grožybes, kurių buvo nespėjęs išdalinti – taip čiliečiams atiteko dykumos, ilga vandenyno pakrantė, vulkanai, ežerai, upės, ledynai ir nemažai derlingos žemės.

Bet apie ežerų ir ledynų Čilę – jau kitame pasakojime.