Kai po plačiu dviaukščio „Airbus 380” sparnu toli apačioje išnyra raižyta pakrantė, nusišypsau. Pagaliau mes ją pasiekėme. Toli už nugaros pasiliko trys pakilimai ir du nusileidimai. Vilnius, Frankfurtas, Singapūras. Ilgos valandos ore, mankštinant sąnarius ir raumenis. Tačiau Australijos pakraštys toli gražu nereiškia kelionės pabaigos. Skristi iki Sidnėjaus – dar penkias valandas.
Susitaikęs su šiuo faktu, įsisąmonini žemyno dydį. Apskaičiuota, kad Australijoje pakaktų vietos visiems šiuo metu planetoje gyvenantiems 7 milijardams. Tiesa, tektų būti susispaudus kaip Bangladeše. Žinoma, tai viso labo matematinis palyginimas norint parodyti, kad planetoje dar yra vietos naujiems gyventojams. Skrisdamas virš Australijos savo akimis įsitikini, kad didžioji šios milžiniškos žemės masės dalis – visiškai netinkama žmonėms. Tiksliau – net 90 proc. kontinento yra dykumos ir pusdykumės.
Didžioji dalis gyventojų susitelkę keliuose miestuose ir rytinėje pakrantėje, į kurią ir skrendame. Konkrečiau – Naujasis Pietų Velsas ir Kvynslendas. Žinoma, dar yra Adelaidė, Melburnas, Darvinas, Tasmanija, bet apie tai – kiek vėliau.
Kaip viską pamatyti?
Australija – šešta pagal dydį planetos valstybė, pagal plotą nedaug nusileidžianti Brazilijai. Tačiau šioje šalyje-žemyne gyvena vos 24 milijonai žmonių, o tai – 53 vieta pagal gyventojų kiekį ir vos 233-oji pagal jų tankumą. Palyginimui – Lietuva pagal pastarąjį rodiklį yra 173-ia.
Tad visiškai natūralus kiekvienam pirmą sykį pas kengūras ir koalas susiruošuosiam keliautojui kylantis klausimas: kaip viską aprėpti ir sudėlioti šią kelionę. Visko neaprėpsite, net neverta mėginti – nebent metėte darbus ir dabar turite laisvą pusmetį prasiblaškymui. Pirmas akivaizdus ir daugelio išmėgintas variantas – kelionė automobiliu nuo Sidnėjaus iki Kernso.
Pustrečio tūkstančio kilometrų auksine pakrante. Visiškai realus scenarijus trims savaitėms – nei labai skubant, nei per daug atsipalaiduojant. Žinoma, kai kas šią kelionę pradeda net nuo žemiau esančio Melburno, tačiau prieš tam pasiryžtant verta savęs paklausti, ar tikrai norite praleisti žymią atostogų dalį prie vairo. Keliai geri, tačiau atstumas – kaip nuo Niujorko iki Los Andželo. Arba nuo Lisabonos iki Maskvos.
Kitas variantas – pradėti nuo Melburno, bet daugiau kliautis lėktuvais, o ne mašina, kurią tektų vairuoti kairiąją kelio puse. Šioje publikacijoje – kiek plačiau apie du būdus susipažinti su Australija, tačiau sau patogiausią išsirinksite patys. Pradėsime nuo pirmojo.
Sidnėjus ir apylinkės
Laiko skirtumas – devynios valandos, miegas lenkia prie žemės. Po ore praleistos paros pagaliau per rankovę žingsniuojame į Kingsfordo Smitho oro uostą. Aplink – vien kengūrų uodegos. Raudonos. Kol kas – tik ant fiuzeliažų, kuriuos nacionalinės avialinijos „Quantas“ išpaišo savo orlaivius. Imigracija greita ir maloni, muitinei irgi neįdomūs – jausmas panašus kaip maloniausiame planetoje Singapūro oro uoste.
Vizų lietuviams jau seniai nereikia, pareigūnai maloniai šypsosi – tai ne tie amžinų minių išvarginti irzlūs Niujorko, Londono ar Paryžiaus oro uosto pareigūnai, sukuriantys pirmąjį šalies įspūdį. Geroji naujiena – pirmas įspūdis neapgauna, toliau irgi – vienas malonumas. Jokių spūsčių ir erzelio, būdingo daugeliui didmiesčių, gatvės pustuštės, kažkur virš galvos prazvimbia elektrinis traukinys.
Sidnėjus nesunkiai randa kelią į nuvargusio keliautojo širdį. Laiko skirtumas nustoja kamavęs kitos dienos vakarą, kai jau būni apvaikščiojęs šio malonaus miesto centrą. Na gerai, tą jo dalį, kurioje ant kranto nutupdyta garsioji opera, o krantus jungia lenktas Uosto tiltas, dėl savo formos pramintas „pakaba“. Ši Sidnėjaus vieta truputį primena Keiptauno ir San Diego prieplaukas su mediniais takais, jaukiomis kavinėmis, keltų ūbavimu ir žuvėdrų krykštavimu, beje, įamžintu kultiniame filmuke „Žuviukas Nemo“.
Sidnėjus, seniausias Australijos miestas, ir tai gali pajusti žingsniais matuodamas savo pėsčią nuotykį. Čia dvelkia senąja britų imperija, kadaise čia atvežusia ne tik savo nusikaltusius piliečius, bet ir anglišką kultūrą. Pastatų fasadai, alinės ant kampo, sodeliai, eismo kryptis – stipriai prisimerkęs gali trumpam apsimesti, kad esi pietų Anglijoje. Bet tik trumpam, nes nuo vandenyno papūtęs vėjas primena – esi pasaulio krašte, kaip jie patys sako „ten apačioje“.
Sidnėjui skirkite tris dienas – to pakaks greitai pažinčiai su esminiais objektais, maudynėms kultiniame Bodi paplūdimyje, o iš anksto suplanavus – ir įsimintinam pasivaikščiojimui garsiojo tilto arka (su gidu ir grupe). UNESCO vertybė – Sidnėjaus opera, beje, suprojektuota dano, tiesiog privalo atsidurti jūsų kelionių albume, todėl valandą skirsite pasivaikščiojimui aplink.
Senasis The Rocks rajonas – visai šalia operos, todėl jį aplankysite tuo pačiu įkvėpimu. Tiesa, naujojo pasaulio miestų gražiausios vietos negali prilygti net vidutinio gražumo Vakarų Europos miestams, todėl ten ilgiau sukiotis neverta. Maloni europietiška aplinka, bet juk ne to skrista į Australiją.
Kas yra ta kengūra?
Atsidūrus Sidnėjuje, vieną dieną verta skirti šalimais plytintiems Mėlyniesiems kalnams. Į juos turistus veža autobusais, o kadangi laukia ilgas vairavimas – galima pasimėgauti šia prabanga dar nesėdint prie vairo. Šie kalnai – vieni seniausių planetoje todėl sudūlėję ir kažkokie išblukę – kaip seni džinsai. Gal juos todėl ir vadina mėlynais.
Kaip ten bebūtų – šiai neaukštų viršūnių grandinei australai dėkingi už malonų pakrantės klimatą, tačiau kartais tampa ir prakeiksmu. Man šlaitai daugiausia yra apaugę eukaliptais, kurių sakai varva ant sudžiūvusių lapų ir sukelia miškų gaisrus, kurių dūmai pasiekia ir miestą. Įspūdingiausia kalnų vieta – Trijų seserų uola, iš tiesų labiau primenanti storus geltono trolio pirštus, kyšančius iš žalio šlaito.
Aplinkiniuose miškuose knibžda gyvūnų, bet sunkiai tikėtina, kad čia pamatysite savo pirmąją koalą, dingo šunį ar pilkąją kengūrą. Juos jums parodys užsukus į vieną iš mini zoologijos sodų, įsikūrusių nacionaliniame parke. Kažkurio metu išgirsite ir legendą apie kengūros vardą. Kai kapitonas Cookas išsilaipinio šiame žemyne, vienas jo vyrų pamatęs keistą šuoliuojantį padarą su jaunikliu sterblėje ir paklausęs aborigenų, kas tai. Šie atsakę, kad nesupranta, o nuskambėjęs garsas buvo panašus į „kangaroo“, todėl gyvūnas taip ir pavadintas. Graži legenda, bet netiesa. Iš tiesų vienos genties tarme „gaNurru“ reiškia didžiąją juodąją kengūrą, būtent iš čia ir kildinamas šis žodis.
Aukštyn – į Šiaurę
Gražu Sidnėjuje ir aplink, bet metas klajonei, metas pakrantėms, pakelės užeigoms, pažintims ir nuotykiams. Trauksime į Šiaurę! Tikslas tropinis Kernso miestas, dar vadinamas vartais į Didįjį barjerinį rifą.
Kiekvienas vairuotojas pagal savo įgūdžius ir tikslus sustos kur jam patogiau. Kiekvienas keliautojas patirs vis kitus įspūdžius, nes tas pats kelio ruožas niekada nebūna vienodas. Kaip ir upė, iš kurios ką tik išbridai. Apie tokias keliones paprastai rašomos vidutinio storio knygos, tad dėl taupydamas laiką nepasakosiu įspūdžių, bet atkreipsiu dėmesį į kai kurias naudingas detales.
Jei išvykote ne su pirmaisiais saulės spinduliais, verta stabtelėti Niukastlyje – kavos ar pietų ant vandenyno kranto. Dėmesio vertas restoranas „Rustica“ ant kranto. Puiki aplinka, gal kiek eklektiškas interjeras, tačiau mažus trūkumus visiškai atperka Viduržemio jūros virtuvės patiekalai, gaminami su išmanymu ir meile. Žinoma, ir tas vaizdas į balto smėlio paplūdimį. Tai – Kalifornijos dvasia alsuojantis miestelis, kuriam meldžiasi banglentininkai ir kiti gyvenimo paplūdimyje gerbėjai. Jis toks malonus, kad reikia nemažai valios pastangų nepasiduoti pagundai čia likti nakvynei, nors kelionė tik prasidėjo. Šauni vietelė!
Jei skubate – dar pustrečios valandos kelio bangos skalauja Port Makvairo pėdas. Kiek didesnis, bet lygiai taip pat atsipalaidavęs miesteliukas su plačiais paplūdimiais, baltutėliu švyturiu, išpuoselėtais parkais ir palyginti nebrangiais viešbučiais.
Kitą dieną (ar po kelių) galima nuvažiuoti dar pusę tūkstančio kilometrų ir kuriam laikui stabtelėti mieste, kurio pavadinimas apie jį pasako viską: Surfer's Paradise. Tame bangos lentų rojuje padarysite tai, jei dar nė sykio nemėginote. Užsirašysite į mokyklėlę ir pajusite, ką iš tiesų jaučia tie valandomis vandeny mirkstantys įdegę kūnai.
Tai – tokia australietiška Ibica, čia gyvenimo šventei renkasi jauni ir jau prakutę žmonės, nes koks gi rojus be naktinių klubų, be virtinės barų išilgai paplūdimio bulvaro? Mieguisti rytai, šlapios popietės, pašėlusios naktys – tokiu ritmu gyvensite šiame Žaliojo žemyno taške.
Kita stotelė – Brisbanas, geidžiamiausia vieta gyventi Australijoje ir nauja kylanti žvaigždė visos šalies nekilnojamojo turto rinkoje. Man jis patinka dėl puikaus balanso – lyg akrobatas ant virvės, nešantis strypą, kurio viename gale parašyta „Kultūra“, o ant kito – „Pramogos“. Tai – trečias pagal dydį Australijos miestas, verta poros nakvynių, o gal ir daugiau, jei jums ten patiks. Būtinai užsukite į vieną iš puikiųjų meno galerijų ir pasidomėkite, ar trumpas jūsų vizitas nesutampa su kurios nors megažvaigždės koncertu – jos mėgsta užsukti į šį miestą.
Iki tikslo lieka kiek daugiau nei pusantro tūkstančio kilometrų. Tai – vienas gražiausių mūsų žemės kelių, besidriekiančių pakrantėmis. Kylant aukštyn reikalai daugiausia suksis apie australietišką gamtą. Vanduo bus visą laiką dešinėje, o išsukus galima rasti įvairių įdomybių. Svarbu užsižiopsojus nepervažiuoti į kelią iššokusios kengūros.
Smėlio kopų karalystė
Už trijų valandų kelio plyti Hervio įlanka – čia irgi verta stabtelėti tam, kad persikeltumėte į unikalią Fraserio salą – dar vieną pasaulinio paveldo objektą. Tai – didžiausia žemėje smėlio sala, kurioje vėjo pustomos kopos keliauja, auga ir sunyksta stebėtinu greičiu, kurioje tą pačią popietę gali nufotografuoti Kuršių Nerijos, Namibijos ir Omano peizažą, o vakare jau gerti margaritą viename iš Hervio viešbutukų.
Kitas akivaizdus taškas, kuriame stabtekėsite – Arlie Beach. Gamta čia jau kitokia, nebelikę nei didelių bangų, nei brolelių banglentininkų su juos lydinčiu šurmuliu. Viskas gerokai ramiau ir tropiškiau. Iš čia driekiasi vandens kelias į labai įdomias salas bei Jį. Taip, nuo šios vietos jau galima pasiekti Didįjį barjerinį rifą. Tiksliau – iš Vaitsandei salų, į kurias plukdo įvairių dydžių ir greičių valtys. Daugelis australų čia važiuoja atostogauti, todėl savo kelionės datas reiktų planuoti taip, kad nesutaptų su jų masių judėjimu nuo Kalėdų iki sausio pabaigos.
Toliau – dar keli ramaus būvio ir kolonisto harmonijos su gamta simboliai. Bovenas, žavingos senosios architektūros gyvas pavyzdys, vertas pusdienio tyrinėjimų. Ir Taunsvilis, kurio pavadinimą yra nukniaukęs ne vienas Holivudo filmas. Netoli šių vietų be kita ko buvo filmuojama garsioji juosta „Australija“ su Nicole Kidman ir „Nimės sala“ su Jodie Foster. Apie tai primins atitinkami kelio ženklai.
Ir pagaliau – kelionės tikslas Kernsas, nors patys puikiai suprantate, kad tikslas buvo pati kelionė. Dabar galima iki galo atsipalaiduoti ir įsikurti kiek ilgesniam laikui. Priklausomai nuo tolimesnių planų bei kokį tvarkaraštį susidarėte, šis miestas bus arba galutinė stotele prieš skrendant atgal į Sidnėjų, arba turiningas stabtelėjimas prieš nuskrendant dar kur nors kitur – pavyzdžiui prie raudonosios Uluru uolos.
Ar mes tikrai iki ten nusigavome?
Kernsas – atogrąžų miestas, tačiau pats gero paplūdimio neturi. Iki jų teks kiek pavažiuoti. Tačiau 140 tūkst. gyventojų miestas turi ką pasiūlyti net išrankiausiam turistui. Žinoma, nardymas ant rifo yra pagrindinė ir savaime suprantama priežastis iki čia atkeliauti, tačiau aplink plyti vieni seniausių planetoje atogrąžų miškų, o mieste – daugybė meno galerijų, puikaus maisto restoranų, kavinių. Ir žinoma, kioskų, kurie būtinai pasiūlys šuolį su parašiutu, šuolį su guma ant kojų ar dar kokį nors adrenalino fanatiko reikalą, be kurių šiuolaikinės Australijos turizmas – neįsivaizduojamas.
Tai bus kelionė, apie kurią ilgai pasakosite draugams, o jos atskiri fragmentai išnirs kaskart žiūrint filmą, sukurtą šiame žemyne ar tiesiog vėl susiruošus į ilgą kelią kur nors kitur. Tie tūkstančiai kilometrų kartais gali būti varginantys, o už posūkio lauks ne vien malonios staigmenos.
Tačiau kiekvienas kartu su jums svarbiais žmonėmis įveiktas tolimojo maršruto centimetras bus vertas visų tų pastangų, nuovargio, karščio ir kitų ištikimų kelionės palydovų. Jie bus kartu, kad po ilgų skrydžių, dardėjimų, laukimo ir nuotykių pagaliau sugrįžus į savo mielus namus smeigdami dar vieną adatėlę į tą didelį žemėlapį nejučia savęs paklaustumėte "Tikrai ten buvome ir visa tai padarėme?"
Vienas, du, trys
Žinoma, leistis į kelią „ten apačioje“, neturint nei tam tikros vairavimo patirties, nei pažįstamų vietinių, nei atitinkamų anglų kalbos žinių – rimtas iššūkis. Galbūt išties geriau tokius dalykus pirmiausia daryti Europoje, paskui pasipraktikuoti Jungtinėse Valstijose, o jau tada...
Norisi į Australiją jau dabar? Tuomet yra kitas būdas, be ilgo vairavimo. Pamatysite netgi daugiau garsių vietų, tiesa, teks ir skraidyti daugiau. Štai puikus maršrutas. Kažkodėl bilietai iš Europos iki Melburno būna pigesni, nei iki Sidnėjaus. Melburnas – nuostabus miestas, neginčijama Australijos kultūros ir sporto sostinė. Čia vyksta pasaulinio garso filmų festivalis bei daugybė įvairiausių varžybų įskaitant ir atvirąjį Australijos teniso čempionatą, tad jei nors kiek domitės tomis sritimis, antrasis didžiausias žemyno miestas su kaupu patenkins šiuos lūkesčius. Modernus, švarus, saugus – toks teisingas XXI amžiaus miestas, kuriame daug kas norėtų gyventi. Efektyvus viešasis transportas, draugiški žmonės, yra puikus zoologijos sodas ir netgi pingvinų kolonija už miesto. Vienu žodžiu, puiki kelionės pradžia.
Iš Melburno – trijų valandų skrydis į Ajers Rok miestelį, pakeliui iš padangių grožintis bekraštėmis dykumomis, per kurias iki kelionės tikslo automobiliu tektų kapstytis dvi paras. Šventoji aborigenų Uluru uola – vienas tų Žemės planetos simbolių, kuriuos lengviausiai atpažįstame. Mistiška raudonoji kupra žemyno viduryje tokia ryški, kad užtemdo kiek kuklesnius, bet labai įdomias aplink dunksančias Kata Tjuta kalvas. Laikas pamiklinti kojas ir kaip reikiant paspragsėti fotoaparatu – pradedant pirmaisiais spinduliais ir baigiant prieblanda, kai viskas ten nusidažo tiesiog neįtikėtinomis spalvomis.
Paskui – nelabai ilgas perskridimas iki Kernso, kurį automobiliu pasiekti gal ir įdomiau, bet išties sunkiau. Taupai laiką persikėlimams – daugiau jo turi atsidūręs vietoje. Kai žvynų, pelekų iki koralų jau bus iki soties, vėl trauksi į oro uostą. Kur toliau – Sidnėjus, paslaptingoji Tasmanija? O gal – Naujoji Zelandiją, kurią irgi taip knieti aplankyti, bet vis nepasitaiko progos?
