Fidžis ir Tonga. Dvi sesės vandenų apsuptyje

Blogas

Turite klausimų? Mielai į juos atsakysiu - Liudas

Rašykite man arba skambinkite tel.:

Klauskite

Dalintis:

Kai viskas taip toli, kontūrai išsilieja. Vanduo, daug vandens. Ir jo platybėse pabirusios salos. Polinezija. Melanezija. Mikronezija. Smalsu, bet kaip ten patekti? Ir nuo ko pradėti?

Aš atskridau nuo JAV vakarinės pakrantės, o pradėjau nuo Tongos ir Fidžio.

Vyresni skaitytojai atsimins – buvo toks animacinis filmas, kuriame skambėjo virusinė dainuška „Čiunga čianga“. Du vaikai, žirafa ir papūga šoka aplink kokoso palmę. Maždaug taip ir įsivaizduojame Pietų Ramiojo vandenyno salas. Neneigsiu, tokių vietų išties yra, bet šiaip viskas daug įvairiau.

Aneksuoti rifą

Skamba egzotiškai, bet kaimyninėms Tongai ir Fidžiui tai – rimtas reikalas. Kadaise kovojusios, vėliau susidraugavusios ir netgi viešai nuolat deklaravusios meilę tautos vėl susikivirčijo 2011 metais. Tonga yra vienintelė karalystė šioje pasaulio dalyje ir tuo labai didžiuojasi. Tai – milžiniškas vandens plotas su šimtais salų. Buvusi britų kolonija išlaikė senus papročius ir yra labai religinga.

O pykstasi kaimynės dėl reikalo, savo svarba kažkuo primenančio raidę W, kurios mes neleidžiame lenkams. Tai – Minervos rifas. Negyvenamas iš beveik visiškai vandeniu užlietas atolas, į kurį abi pretenduoja. Abi turi gausius žūklės plotus aplink, bet nenori nusileisti ir dėl šito.

Tonga rifą aneksavo dar 1972 metais, bet 2011-aisias Fidžis jį pamėgino atsiimti. Kol kas ginčas neišspręstas.

Kam tie šviesoforai?

Tongatipu sala sutalpina du trečdalius visų šalies gyventojų, kurių iš viso yra 100 tūkstančių. Sostinė vadinasi Nuku'alofa. Ji labiau primena atsipūtusį tropikų kaimą su puikiais pliažais ir ta nerūpestingo gyvenimo atmosfera, juntama net ore. Važinėja žmonės ramiai, gatvės asfaltuotos, bet šviesoforų nėra. Visoje šalyje – nė vieno. Niekas nepasigenda.

Tai vieta nardymui, jėgos aitvarų sportui, žūklei. Yra vienas kitas padorus restoranas, kur jums patieks ryte iš gelmių ištrauktą omarą su citrina. Žemų statinių fone įspūdingai atrodo spalvingos bažnyčios, kurių čia daug. Verta dirstelėti ir į kapines. Kapai supilti iš smėlio, nukloti kvapniais dideliais žiedais ir alaus skardinėmis, kad velioniui būtų linksmiau.

Kartais jiems ima atrodyti, kad čia per mažai demokratijos. Prieš 12 metų kilo riaušės prieš karaliaus valdžią, jų metu žuvo aštuoni demonstrantai. Tai buvo kone šimtmečio įvykis, kurį ten aptarinėja iki šiol. Tačiau niekas nepasikeitė: 26 vietų parlamente vis dar sėdi karaliaus paskirti deputatai didikai.

Tongoje nėra didelių parduotuvių ir tarptautinių tinklų. Viską valdo vietos šeimos, o tai – vis retesnis reiškinys pasaulyje. Kada nors tai pasikeis, todėl ten geriau apsilankyti, kol visa tai tebėra kaip buvę.

Poilsis 5***** Fidžyje

2019 Spalio 22 - 2019 Lapkričio 06

Pažintis su Fidži ir plaukimas katamaranu Tongoje

PLAČIAU

3750 EUR

+ aviabilietas

Gelmių milžinai

Absoliuti dauguma turistų į Tongą vyksta liepos – spalio mėnesiais, kai gelmių žinduoliai pajuda nuo Antarktidos su savo jaunikliais. Jų tikslas yra unikali patirtis vandenyne. Maudynės su banginiais, kurios čia rengiamos profesionaliai. Tuo metu viešint salose nereikia net pirkti iškylos: banginius galima stebėti geriant rytinę kavą terasoje. Kitu metų laikų banginių aplink Tongos krantus nėra.

Nereikia naro sertifikato ar patirties – vietos agentūros surengia akistatą vandenyje, kuri yra visiškai saugi ir smagi. Bent sykį pažvelgti į akis didžiausiam Žemės žinduoliui – tai įspūdis, kuris išlieka visam laikui. Tereikia ryžtis ilgai kelionei į vandenų šalį.

Lėtas gyvenimas

Tai – viena tų šalių, kur viskas vyksta pagal kitus tempus, nei įpratę europiečiai. Lėtai einama, važiuojama ir dirbama. Internetas – ne išimtis. Kur jau ten tie lietuviški 16 MBs! Didžiausia išvystoma Wi-Fi tinklo sparta yra 0,5 MBs. Štai jums kantrybės pamokėlė. Jau geriau išsyk oro uoste nusipirkti kelių gigabitų SIM kortelę ir ja naudotis salose. Tiesa, greičiai irgi labai nedžiugins.

Išimtis lėtumo taisyklei, ko gero, ten yra tik kiaulės. Jų tiek daug, ir jos tokios vikrios. Atvežtos dar britų atradimų laikais XVIII amžiuje, jos čia rado naujus jaukius namus. Visai kaip žmonės – vaikšto gatvėmis, laksto pliaže, plaukioja jūroje. Jų visur šimtai.

Dar viena Tongos keistenybė - trumpiausias pasaulyje komercinis skrydis. Šešios minutės. Tiek trunka skristi Tongatapu į Eua salą. Tiesa, senu sraigtiniu lėktuvu, kuris purpsi ir aimanuoja, tarsi būtų pakilęs į savo paskutinį skrydį. Sutaupoma laiko ir gaunama rimta adrenalino dozė. Na, kur kitur pamatysi vaizdą, kad skrydžio metu pilotas laikytų atrėmęs alkūnę į atvirą lėktuvo langą, lyg važiuotų automobiliu?

Ko ten veržėsi tas Trumanas?

Tonga – ramybė, lėtumas ir banginiai. O štai Fidžis – kiek kitokia vieta. Tai populiari atostogų vieta – ypač amerikiečiams, bet dar išsaugojusi šį tą pirmapradžio, tai, ko iki šiol nesugebėjo globalizacijos procesai, nušluojantys tautų tradicijas ir suvienodinantys net tolimiausias planetos vietas.

Nepamenu, kada išgirdau tą skambų žodį iš keturių raidžių – „Fiji“, bet noras aplankyti tą vietą gyvavo nuo tų laikų, kai regėjau filmo „Trumeno Šou“ veikėjo bergždžius ketinimus ištrūkti iš filmavimo studijos, kuri sudarė visą jo pasaulį ir nuvažiuoti į Fidžį. Jam tokį pat nepasiekiamą kaip ir daugeliui mūsų, gyvenančių taip toli nuo tų Ramiojo vandenyno salų.

Daugelis į Fidžį keliauja dėl rifų ir paplūdimių. Tokio poilsio mėgėjams nebereikia niekur skristi iš didžiausios salos Viti Levu. Netoli nuo pagrindinio šalies oro uosto yra toks Denarau pusiasalis, kuriame vienas po kito kyla penkių žvaigždučių kurortai – „Sheraton“, „Sofitel“ ir panašiai. Geras pliažas, puikūs baseinai, aukštos klasės aptarnavimas, geri kokteiliai ir egzotiška vakarinė programa.

Jeigu norisi autentiškos, bet patogios vietos poilsiui, jos reikia ieškoti kitose salose. Tarkime, Jasavos archipelage, į kurį patenkama arba katamaranais, arba vandens lėktuvu. Krakmolo baltumo smėlis, koralų giraitės aplink salas, labai mažai lietaus. Tai vietos, labiausiai atitinkančios standartinį atogrąžų suvokimą ir išties panašios į atviruką iš rojaus.

Gelmių pakerėti?

Dar yra Vanua Levu, Taveuni, Kadavu – vulkaninės kilmės salos, kurios gal ir neturi tobulų pliažų. Bet ten yra ugnikalniai, kriokliai, žali slėniai, atogrąžų miškai, kaimai – vienur tos autentikos daugiau, kitur mažiau.

Šiose žemėse džiaugiasi akis, bet didžiausios grožybės slypi po vandeniu. Gelmių tyrinėtojas prancūzas J.M.Cousteau šias Ramiojo vandenyno vietas vadino vienomis įspūdingiausių, kokias tik teko regėti, o regėjo jis tikrai daug.

Nardytojai eina iš proto dėl Sonosomo sąsiaurio gelmių, garsėjančių minkštaisiais koralais, dramatiškais skardžiais, povandeninėmis arkomis ir kitomis įdomybėmis. Visose didesnėse salose veikia aukštos klasės nardymo klubai, kuriuose galima įsigyti PADI sertifikatą arba gilinti jau turimas žinias ir įgūdžius. Kainos nėra tokios mažos kaip, tarkime Hondūre, bet vis dėlto pigiau nei Havajuose, Floridoje ar daugelyje Karibų šalių.

Baidarė ir desertas

Taveuni saloje stūkso keli vešliai apaugę kalnai, o jų viršūnėse tyvuliuoja seni ežerai. Kelias, taikantis žiedu apjuosti šį neįtikėtinos įvairovės lopinėlį, nutrūksta gražiausioje vietoje, ten kur prasideda nacionalinis parkas. Niekur kitur iki tol nebuvome matę šitiek daug krioklių vienoje vietoje! Kai kurie – keliaaukščiai, susiliejantys iš kelių galingų srovių į vieną šniokščiantį gaivalą. Daugelis – pasiekiami tik jūros keliu. Kateriais arba baidarėmis.

Pasirinkę tokį kelionės būdą nė neįtarėme, kad teks išplaukti iš saugių lagūnų į atvirą jūrą su pusėtinomis bangomis, kurias reikia „imti“ savo luoto priekiu, nes kitaip apvirsi tiesiai ant smalsių rajų, plaukiojančių po mumis krištolo skaidrumo vandenyse. Pykinimas, silpnumas ir visi kiti su jūros liga susiję potyriai buvo mokestis už tas net nelogiško grožio vietas, kurias pasiekėme po pusantros valandos mosavimo irklais ir kovos su bangomis. O tako gale – šuolis nuo krioklio į gaivų vandenį.

Persikeli baidare per kelias lagūnas – ir prasideda žygis atgalios. Siauras keliukas vingiuoja palei vandenyną. Atoslūgis, todėl krabai laksto kaip pašėlę, o nematyti paukščiai neskubėdami lupa apnuogintas kriaukles nuo pakrantės akmenų ir čia pat jas suvartoja gurmaniškai čirkšdami.

Kai po ilgos dienos, aplankę dar tuziną krioklių ir kelis džiaugsmingų žmonių kaimus nusikalę grįžtame į savo laikinus namus, atviroje terasoje jau padengtas didelis apvalus stalas. Jo pakraščiuose džiūsta ryte nuskintų gėlių žiedai, sentimentaliai atkartodami purpurinį saulėlydį virš vandenyno.

Ant stalo garuoja žuvis iš štai tos įlankos, taurėse kliuksi vynas iš netolimos Australijos, tyliai skamba gitara. Kai visi susirenka ir ima dalytis istorijomis iš šios salos, savo šalių ir tų nuostabių vietų, kuriose lankėsi, galvoje nejučia ima dėliotis naujų kelionių ir nuotykių planai

Fidžis kartas nuo karto vis sušmėžuoja Holivudo produkcijoje. Turbūt pamenate Tomą Hanksą, daužantį kokoso riešutus į uolą ir beviltiškai šaukiantį „Vilsonai!“ tinklinio kamuoliui? Juosta „Prarastasis“ buvo nufilmuota vienoje Mamanukos grupės salelių – ji iš tiesų yra negyvenama, bet kelis kartus per dieną ten stabteli turistų kateriai. Kitas filmas, išgarsinęs šią jūrų valstybę – „Žydroji lagūna“. Pirmoji dalis sukurta gražiose, bet sausose Jasavos salose, antroji – Taveunyje.

Magiškas Polinezijos gėrimas

Tongoje, Vanuatu, Maršalo salose ir kitose vandenų šalies teritorijose šį reikalą vadina kava, kirčiuodami pirmąjį skiemenį. Kava ceremonija yra kertinis daugelio šių rojaus salų kultūrinio bendravimo ir netgi pasaulėjautos akmuo.

Tai galima daryti pliaže, palmės šešėlyje, viešbutyje, bet geriausia – kokiame nors kaimelyje, iš anksto susitarus su mataqali (seniūnu). Kava gėrimas atokesniam kaimui –reikšmingas ritualas, praskaidrinantis kasdienybę. Ne tiek dėl paties gėrimo, kiek dėl svetimšalio, vienam vakarui pagal visas svetingumo taisykles priimto į saviškių tarpą ir kartu ragavusio to draugystės nektaro.

Kas yra kava? Tai – neišvaizdaus augalo šakniastiebiai, kurie turi specifinių medžiagų, vadinamų kavalaktonais. Šios šaknys sumalamos į miltelius, kurie prieš ceremoniją suberiami į drobinį maišelį ir stipriai spaudant tirpdomi šaltinio vandenyje, supilami į gilų raižyto medžio dubenį.
Tai nėra viena tų plačiai paplitusių ceremonijų, kai vienas sako „Į sveikatą!”, kitas jam atsako tuo pačiu, ir abu užsiverčia po stikliuką. Kava vartojama ilgai, draugiškai, pokalbiams vis lėtėjant, o pasaulio suvokimui vis stiprėjant.

Man tai pasirodė tarsi kažkokia archajiška lėtumo pamoka. Aidas to jau primiršto gyvenimo tempo, kai vienintelė pramoga būdavo žiūrėti į vakarėjantį horizontą, kur Ramusis vandenynas susilieja su purpuriniu dangumi, klausytis melodingų dainų ir ramiai aptarinėti nereikšmingus dalykus.

Tam, kad prisijungtum prie kava gėrėjų, pirmiausia turi atlikti nedidelį sevu-sevu ritualą – prisistatyti, kas esąs ir dovanoti kaimo mataqali atsineštų šaknų arba miltelių. Po to išklausyti padėkos kalbos vietiniu dialektu, kai kelis kartus ištariamas tavo vardas ir žodį „vinaka“ – ačiū. Galima (ir net reikia) padėkoti, taip užbaigiant visas protokolo įmantrybes. Tuomet visi susėda ant demblių po senu plačiašakiu medžiu, dainingiausi vyrukai išsitraukia akustines gitaras ir pradeda ilgesingas meilės dainas.

Viduryje – didelis juodas dubuo su vėžlių, delfinų ir paukščių siluetais. Neįprastos išvaizdos medinis indas su rankenėlėmis ir masyviomis kojomis. Ant jo pakraščių išrikiuotos taurės – perskeltų kokoso riešutų kevalai. Tiesa, nušlifuoti ir nulakuoti, kad būtų maloniau laikyti rankose ir glausti prie lūpų.
Aplink dubenį įsitaiso ceremonijos dalyviai – vietiniai ir svetimšaliai. Jie pasako tau kažką savo kalba, tu atsakai kaip išmanai. Visi pajuokauja, kaušai vis panardinami į drumzliną skystį, o turinys supilamas vienu gurkšniu.

Gera ir ramu, tarsi tai būtų ne trumpos atostogos, o viso laimingo gyvenimo planas. Paprasta schema, kurios atitikmenų žmonės instinktyviai ieško ir niekaip neranda šiaurinėse platumose. Apie gėrimo skonį kalbėti nėra prasmės – galiu pasakyti tik tiek, kad jis neutralus.

Kai saulė pagaliau ištirpsta kruvinoje baloje, o dubens dugne lieka tik balzgani lašai, balsingieji vyrai persimeta gitaras per pečius ir patraukia į kokosų lapais dengtas trobeles. Baigiasi dar viena karšta ir lėta diena, kurią būtų sunku atskirti nuo kitų – labai panašių savo prasmingumu ir lėtumu. Jei ne viešnagė kaime, giedros dainos ir hipnotizuojantis vakaras šalia juodo dubens su paslaptingu gėrimu.

Saulėlydžiai, verčiantys čiupti fotoaparatą

Gamtoje yra daugybė gražių reginių, bet tik retas jų savo įstabumu gali prilygti saulėlydžiui. Tam perėjimo iš šviesos į tamsą metui, simbolinei ir trumpalaikei Saulės mirčiai, kuri viską aplink nudažo įvairiausiais raudonos spalvos potėpiais. Šioje kelionėje aplink pasaulį vis apimdavo pavydas kitoms šalims ir tautoms, kurios tuo reginiu gali netrukdomos grožėtis kone ištisus metus.

Saulėtekių ir saulėlydžių, o ir pačios saulės mums labiausiai trūksta ilgais rudens vakarais, kai Žemė, atrodytų, panyra į tamsų maišą iki pat Kalėdų, kai šviesulys pamažu ima vėl gręžtis mūsų link. Todėl viena smagiausių akimirkų kelionėje šaltuoju metu yra tuomet, kai lėktuvas pagaliau praplėšia debesis ir saloną nutvieskia seniai matyta baltoji nykštukė.

„Oho, koks dangus! Ateikite pažiūrėti“, – ši frazė dažnai skambėdavo už didelio apvalaus stalo viešbutyje, kur vakarais susirinkdavo mūsų marga kompanija: keli australai, lietuviai, britai, olandai. Kartą, kai stropioji virtuvės šeimininkė, kas vakarą lepinusi mus įstabiais žuvų patiekalais, atnešė dar vieną savo šedevrą, kažkas vėl paragino skubėti į terasą.

Kai visi sutartinai pakilo ir išskubėjo į terasą palikę garuojančias lėkštes, virėja vos neapsiašarojo – nusigando, kad bus ką nors ne taip padariusi. Po to teko ją ilgai raminti kaltę verčiant fantastiškiems Fidžio saulėlydžiams.

Taip jau su tomis kelionėmis yra: kai jau manai viską matęs ir daug ką nufotografavęs, danguje pasirodo tokie ženklai, o debesys nusidažo tokia spalva, kad metęs šaukštą skubi traukti fotoaparatą, kad užfiksuotum dar vieną dievišką spektaklį. Trumpą ir nemokamą – kaip ir visa kita gyvenime.