Kai pirmieji saulės spinduliai pasiekia Namibo kopas, jos nusidažo gelsvai oranžine spalva. Dienos metu atrodo, kad dykuma keičia savo veidą. Kai kurios kopos būna tamsiai raudonos arba šviesiai rožinės spalvos, ir taip yra dėl skirtingo geležies kiekio smėlyje. Kuo kopos senesnės, tuo jos raudonesnės. Kopimas į smėlio kopas yra įspūdingas, bet kartu ir varginantis dalykas. Gal net labiau varginantis nei kopimas į kalnus – gerai tik, kad kopos aukštis bus apie 200 – 300 metrų. Dykumoje mes galime būti tik saulei kylant ir leidžiantis, bet susivėliname užvesdami savo safari automobilį ir iki vienos gražiausių pasaulio vietų – mirusios upės slėnio Dedvlei – ten žygiuoti 11-ą ryto, kai saulė jau kaitina iki 45 laipsnių pavėsyje. Skėtis neleidžia galvai perkaisti tačiau vis tiek atrodo, kad karštis tuojau prismeigs prie žemės ir išsilydisi į baltą molį, kuris čia jau kepa beveik 800 metų. Kad ir kaip būtų sunku, atrodo kad galėčiau čia eiti ir eiti, kad tik dar kartą pamatyčiau tą mėlyno dangaus, raudono smėlio, balto molio ir juodų medžių kamienų derinį. Mano bendrakeleiviai jau išpėdina atgal, o aš dar einu nuo medžio prie medžio mintyse įrėždama kiekviename ženklą, kad kada nors grįšiu čia.
Dienos pabaigoje visai kitoje dykumos pusėje užsukus į vietinį Svakopmundo barą dažnai galima išgirsti vieną ar kitą vokišką žodį, pamatyti tos valstybės atributiką. Tai turėtų būti keista, nes Namibija buvo Vokietijos kolonija vos dvidešimt keturis metus. Per Pirmąjį pasaulinį karą pietų afrikiečių ir britų pajėgos išstūmė vokiečius iš Namibijos ir valdė ją iki 1990 metų. Pagrindinis vokiškos kultūros miestas Svakopmundas greičiau primena Vokietijos pakrantes, skalaujamas Šiaurės ir Baltijos jūrų. Net ir oras čia vėsus, rytai dažniausiai apgaubti rūko. Vis dėlto, dykuma yra čia. Ji ateina kada nori, užpusto geležinkelio bėgius ir koreguoja žmonių planus.
Rūkas, atslenkantis iš Atlanto vandenyno yra pagrindinė priežastis, kad Namibo dykumoje yra gyvybės – tai vienintelis vandens šaltinis mažiems driežiukams, gyvatėms, skorpionams ir chameleonams. Pastebėti daugelį jų galėsite tik su profesionaliu gidu, kuris iš apibyrėjusių smėlio smiltelių gali pasakyti, kas slepiasi po jomis. Tada nenustoji žavėtis gamtos gebėjimais.
Jei vis dėlto norisi pamatyti didesnius gyvūnus, geriausiai važiuoti į Etošos nacionalinį parką. Pusiau sausos savanos pievos ir dygliuoti krūmynai leidžia suprasti, kad šiame parke vandens yra labai mažai. Nenuostabu, kad ir pavadinimas Etoša reiškia „sauso vandens vieta“. Etošos ežeras yra labai druskingas ir dažniausiai išdžiūvęs, todėl parko gyventojai vandens keliauja prie vandens duobių. Tokių duobių parke yra apie 30 ir jos labai padidina tikimybę pamatyti norimus gyvūnus. Aišku, jei turėsite kantrybės. Laukiniu gyvūnus galite stebėti turėdami dvi strategijas – aktyviems norisi važiuoti nuo vietos prie vietos, puikiai sužymėtais žvyro keliukais, o lėtų stiliaus keliautojai tiesiog pasirenka vieną vietą ir laukia, kada gyvūnai patys iki jos ateis.
Visai neturintiems kantrybės vietinės fermos pasiūlys galimybę pamatyti gepardus. Gepardai - patys greičiausi žinduoliai žemėje, medžiojantys naktimis, tad rečiau pamatomi įprasto safario metu. Vis dėlto reikia būti atsargiems ir nepatekti į vietinį zoologijos sodą. „Man pasisekė ir aš galėjau pamaitinti 15 gepardų!” džiaugėsi vienas iš tokio vietos lankytojas. Bet kai matai gepardą, ištreniruotą nuimti turistui kepurę nuo galvos, po pirminio džiaugsmo ir susižavėjimo apima liūdesys.
Keitė ir Metas po savo kelionės į Namibiją taip susižavėjo šalimi ir galimybe savo veikla imtis gepardų išsaugojimo, kad persikėlė čia, nusipirko žemės ir iš visos šalies atsigabena sužeistus arba mažus gepardus, kurių mamas nušaudavo medžiotojai ar fermų savininkai saugodami savo auginamas bandas nuo plėšrūnų. Galvijų auginimas yra tiek pagrindinė visų čia gyvenančių genčių veiklą, tiek kolonistų palikuonių, čia dar vadinamų afrikaneriais, verslas. Pirminis šio projekto tikslas buvo paleisti paaugusius gepardus į laisvę, tačiau keli atvejai buvo nesėkmingi, mat žvėrys ir vėl imdavo medžioti lengviausią grobį – galvijus - ir būdavo sumedžiojami supykusių fermerių. Dabar aptvertoje teritorijoje gyvena šeši gepardai, kuriems ant kaklų pritvirtinti radijo siųstuvai. Tačiau, net ir sekant radijo signalu nėra taip paprasta pamatyti tankiuose krūmuose pasislėpusius gyvūnus. Po neilgų paieškų išlipame iš automobilio, o Spartakas, Rustis ir Pipiras priartėja prie jiems atvežtos mėsos. Nors ir liūdna matyti jų antkaklius, jų bent jau niekas nedresiruoja.
Viena iš istorijų, besikartojanti iš keliautojų lūpų, kad kelionė Namibijoje įsiamžina su bent vien kiaura padanga. Dėl prastų kelių nežinai kada tau teks keisti ją. Bet jei keliai nekokie, tai pakelės ir pakelės sustojimo vietos stebina savo švara. Išlipi pramankštinti kojas, o ten net sugrėbstyta. Štai ir vėl vokiškos tvarkos įtaka.
Dar vienas užsienio kolonistų palikimas, tiesa jau britų, yra hererų moterų suknelės. Pirmą kartą tas puošnias matronas iš arti pamačiau miesto ligoninėje. Sunku buvo patikėti, kad visa tai kasdienė jų apranga: puošnios pūstos suknelės, perimtos iš atvykusių karalienės Viktorijos laikų misionierių, nuspalvintos ryškiomis Afrikos spalvomis ir papildytos jaučių ragus primenančiomis kepurėmis. Hererų gentis yra gyvulių augintojai, tad tokia puošmena neatsitiktinė. Vyresnės moterys visos labai įspūdingų moteriškų formų. Sustojame pakalbinti jas pakelėje, kur su senomis Zingerio siuvimo mašinomis jos siuva save primenančias lėlytes. Suknelės, kurios iš tolo atrodo prabangiai, iš arti šiugžda pigia sintetika ir baisu darosi, kaip jaustis jose esant 35 laipsnių karščiui.
Tikriausiai geriau karštam Namibijos orui yra prisitaikiusi himba gentis. Jų gimtoji teritorija - šalies šiaurinėje dalyje, kalnuotame Kaokoland regione šalia Kunene upės. Vis dėlto, pamatysite juos ir kitose vietose, kad ir sustoję netoli sostinės degalinėje. Pagrindinis šios genties užsiėmimas – gyvulininkystė, gentis visada buvo klajokliai, tačiau civilizacija pamažu keičia tokį gyvenimo būdą. Tie, kurie susiduria su turistais – visada pasinaudos galimybe uždirbti iš fotografijų. Pusnuogės moterys nesidrovi stovėti prie turistų ir žiūrėti ar joms patinka, kaip pačios atrodo nuotraukose.
Himbos genties gyvenamojoje vietoje beveik nėra vandens, todėl žmonėms jis yra be galo vertingas. Vietinės moterys nesiprausia (tai daro tik genties vyrai), o naudoja jų tradicinį tepalą, kuris suteikia jų odai rausvumo ir apsaugo nuo bakterijų, nemalonaus kvapo bei saulės spindulių. Moterų plaukai yra supinti ir ištepti moliu. Raudona spalva simbolizuoja žemės raudonumą ir kraujo arba gyvenimo spalvą.
Himba gentis palieka du skirtingus įspūdžius – unikali išvaizda, archaiškas gyvenimo būdas, bet įspūdį sugadina gana agresyvus komercijos kišimas „pirk pirk mano suvenyrą“. Himbų tarpe daugiau nei pusė žmonių serga AIDS ir skaičiuojama, kad pusė iš vaikų yra arba tuoj taps našlaičiais. AIDS vis dar didelė nelaimė visoje Afrikoje, nors kai kurios šalys yra suvaldžiusios ligą aktyviai šviesdamos žmones. Sunkiausia dalis yra įtikinti, kad ligą atneša ne blogosios dvasios, bet žmogus gali pats apsisaugoti. Atvykstantys žmonės dažnai atveža vietiniams lauktuvių - kukurūzų miltų, arbatos, cukraus ir kitų produktų, kurių jiems patiems yra sunku nusipirkti.
Namibijoje taip pat galite susipažinti su bušmenais, arba dar kitaip vadinamais sanais. Genetikos mokslas sako, kad būtent jie labiausiai primena pirmykščius žemės žmones. Tuos, kurie paliko piešinius uolose, leidžiančius pažinti mūsų seniausią istoriją. Vienas garsiausių tokių senųjų reliktų yra greta Brambergo kalno esantis Baltosios moters piešinys. Kaip ir daugelyje garsių istorinių atradimų, jie būna pavadinami remiantis klaidingomis prielaidomis ir istorijomis. Baltoji moteris iš tiesų yra šamanas, tikriausiai įėjęs į transo būseną ir išsitepęs baltu moliu, taip kviesdamas taip reikalingą lietų. Namibijos gentyse dar ir dabar gyvos šamaniškos ceremonijos ir ritualai, padėję joms išgyventi dykumoje.
