Etiopijos pietuose gyvena viena labai charakteringa gentis – hamariai. Juos atskirsite iš moterų moliu išteptų plaukų, na o vyrai savo grožį tobulina užsidėdami gana keistas konstrukcijas ant galvos, kurios primena inkų bandymus pailginti kaukuolę. Tokius galvos papuošimus tikrai sunku išsaugoti, tad žmonės miegodami čia galvas, o tiksliau savo kaklus deda ant specialių medinių kaladėlių.
Hamarų gentis gausesnė, virš 20 tūkstančių. Kaip ir kitos aplinkinės gentys, jų pagrindinis pragyvenimo šaltinis yra karvių bei jaučių auginimas. Būna, kad pasisėja grūdų, bet jų nekultivuoja, tad derlius visada menkas. Etiopijoje auginama endeminė grūdų rūšis – sorgumas, iš kurios daroma specifinė rauginta tešla ir kepami papločiai, atstojantys ir maistą ir jo pateikimo lėkštę. Sausuoju metų laiku gentis klajoja kartu su savo gyvuliais ieškodami dar jiems tinkamų ganyklų. Bandos ir vietos jas išmaitinti yra pagrindinė visų genčių nesutarimų priežastis.
Tekėdamos hamarų moterys (o tai jos daro maždaug 17 metų) gauna ir išpirką. Jį paprastai sudaro 20 galvijų ir 30 ožkų. Vyrams būna sunku sumokėti tiek daug iš karto, tad lieka skola, kartais atiduodama vos ne iki gyvenimo pabaigos. Jei vyras turtingas, jis gali turėti ir keturias žmonas (beje, hamarai yra musulmonai sunnitai). Hamarų moterys ištekėjusios nešioja "grandinėles" ant kaklo, iš tiesų labiau primenančias sunkius antkaklius. Jei žmona Nr 1 - nešioja 3, vienas iš jų su tokiu geležiniu bumbulu. Antra, trečia ir ketvirta žmona jau teturi du mažesnius papuošimus. Vyrai paprastai veda būdami bent jau dvidešimt penkių metų amžiaus ir dėl vos ne dešimtmečio amžiaus skirtumo šeimoje labai dažnai moterys lieka našlėmis.
Viena iš įdomiausių hamarų tradicija – „bull jumping“ arba šokimas per jaučius - tai vaikino tapimo tikru vyru ceremonija. Jos pradžia - kai giminės moterys renkasi, svaiginasi, šoka... Antroji iš ceremonijos dalių labiausiai šokiruojanti - moterų plakimas. Plakti gali šventės herojaus draugai, aš juos pavadinau pabroliais, nors herojus dar ne jaunikis. Vietiniai pabrolius vadina maza. Dažnai maza beganydami bandas keliauja iš kaimo į kaimą ir padeda atlikti ceremonijas. O herojaus giminės moterys - tiek ištekėjusios, tiek netekėjusios eina prie pabrolių su vytelėmis ir prašo jas plakti. Jei plakimas nestiprus - prašoma dar. Plakimas parodo, kad netekėjusi mergina bus puiki žmona, iškęs gimdymą. Ištekėjusios giminės moterys tuo parodo savo pasišventimą ir stiprybę. Vaizdas, aišku, itin šokiruojantis. Ypač, kai moterys reikalauja jas plakti vėl ir vėl... Verkia, ne dėl skausmo, o dėl to, kad per mažai...
Apie šios tradicijos kilmę antropologai neturi vieningos nuomonės, viena iš versijų galėtų būti tai, kad apipjaustytos moterys per skausmą patiria seksualinį pasitenkinimą. Na, o visai genčiai ši ceremonija simbolizuoja brolių ir seserų tvirtą ryšį – jei sesers šeimai kada bus sunku, brolis privalės prisiminti, kiek ji iškentė dėl jo ir padėti kuo tik gali.
Na, bet grįžkime prie šventės kaltininko. Pagaliau trečiojoje dalyje eilė ir jam. Jo galva nuskusta, su smėliu nuvalomos jo buvusios nuodėmės, o pats aprūkomas galvijų mėšlu taip linkint stiprybės. Mano matytoje ceremonijoje jaunuoliui buvo apie 22 metus (tikslaus amžiaus jie nežino), jis turi peršokti per eilę sustatytų karvių ir kastruotų jaučių, kad jau galėtų kurti šeimą, turėti bandą galvijų ir susilaukti vaikų. Pirmiausiai herojų palaimina kaimo vyresnieji . Tuo metu draugai sustato jaučius. Keletas jų pabėga, dalis pasileidžia į stebėtojų pusę, sukeldami sąmyšį ir juoką. Herojus tai daro nuogas! Perbėgti reikia keturis kartus, o jei nepavyktų - po kelių mėnesių galėtų vėl bandyti.
Šokinėjimo per bulius ceremonija buvo viena labiausiai šokiruojančių patirčių mano kelionėse. Moterų noras save žaloti, suvokimas, kad moterys čia mušamos ir ne tik ceremonijų metu – ilgam prityli ir svarstai, kiek mes jau esame pasikeitę, bet kiek dar tokių pačių problemų pilna ir namie. Kelionių sukrečiantys įspūdžiai bei dalinimasis jais – puikus gyvenimo universitetas.