Kai susilaukiau dukrų, pirmą kartą į tolimą kelionę išsiruošiau tada, kai mažajai buvo pusantrų metų. Jei skaitėte mano tekstą antrajame Užkalnio žurnale, vadinasi žinote, kad piktintis šiuo poelgiu neverta – potraukis kelionėms yra lyg genetinė liga ir vaistus tenka vartoti reguliariai. Su trimis draugėmis, taip pat palikusiomis savo pyplius, išsitiesėme medinio laivo priekyje ir stebėdamos ant Keralos (pietų Indija) kanalų krantų lėtai vykstantį gyvenimą sudarėme savo idealių atostogų sąrašą.
Pirma sąlyga buvo – atostogos per metus turi būti kelios. Vienos, žinoma, su draugėmis. Pavadinkime tai moteriškomis (arba vyriškomis) atostogomis, kai prisimeni jaunystę (jei esi tiek jaunas, kad neturi ko prisiminti, tai visos atostogos yra šio pirmojo tipo), kalbiesi iki paryčių, išbandai ką nors naujo, o grįžęs nusikeiki pasižiūrėjęs į banko sąskaitą ir nesigaili nė vieno išleisto piniginio vieneto.
Kaip jau minėjau, visos buvom lyg ir pabėgusios iš namų, tad antroje vietoje atsidūrė atostogos su šeima. Žinau žmonių, kuriems atostogos su vaikais tai lyg sugadintas laikas – geriausiu atveju jie gali važiuoti į all inclusive rojų (arba pragarą). Čia vaikas tikriausiai sugebės išsirinkti kažką pavalgyti, galės turkštis baseine, o dar ir palinksminimo komanda bus pasiruošusi užimti atžalas. Šie tėvai tikriausiai teisūs. Mano dukros, kai tik suprato, kaip keliauja mūsų šeima, ėmė reikalauti „tikrų atostogų“, kaip turi jų draugai darželyje ir mokykloje. Tikros atostogos - tai jūra, baseinas, na dar ir ledai neblogai būtų. Tais metais skridome į Izraelį ir tikrų atostogų joms vėl neteko patirti, nes pusdienis Telavivo paplūdimyje ir vėsios trumpos maudynės Galilėjos ežere tikrai neatitiko mergaičių lūkesčių. Kai suaugs, galės skųstis, kad turėjo sunkią vaikystę. Na, o jei ir jūs planuojate išvažiuoti į pažintinę kelionę su vaikais – mano pagrindinis patarimas yra dažniau leisti vaikams to, ko neleidžiate namie (coca-cola, bulvytės fri ir panašūs reikalai yra a must).
Trečioji idealių atostogų dalis yra poilsis su antrąja puse. Šiek tiek romantiška, bet iš tiesų tai kaip tik tokia, kaip ir jūsų gyvenimas namie. Tikriausiai nebuvo nė vienos kelionės, kurios metu mes būtume rimtai nesusipykę. Taip rimtai, kai kur nors triukšmingoje Azijos gatvėje apsisuki ant kulno ir nudroži į priešingą pusę. Bet pyktis kelionėje yra puiku. Pavaikščiojęs ir mintyse gerokai iškeikęs tą nenaudėlį (ar nenaudėlę) netikėtai vėl susitinki įkarščiui atslūgus ir su džiaugsmu susitaikai, nes kur gi dingsi su savo tolimesniais planais, lagaminais ir kaprizais. Ne veltui sakoma, kad savo partnerį geriausiai išbandyti kelionėje. Ir nebūtinai tokioje, kur reikia sunkiai lipti, kur įvyksta kažkas neplanuoto ar net nemalonaus. Dideliu išbandymu gali tapti tas pats all inclusive tipo viešbutis, nes gyventi pagal kažkieno nustatytą grafiką, kada pusryčiauti, o kada eiti gerti happy hour kokteilio, gali būti dar sunkiau. Jei reikia apgludinti kampus – važiuokite į kelionę. Tik labai reta pora grįžta iš kelionės atskirai, visi kiti – išmoksta susitaikyti. Ir tada, kai susipyksi jau namie, visada galėsi prisiminti gražias kelionės akimirkas ir pasakyti, kaip Bogartas „We‘ll always have Paris“ (Mes visada turėsime Paryžių, filmas „Kasablanka“).
Na ir ketvirtosios idealios atostogos yra atostogos su savimi. Su pačiu nuostabiausiu žmogumi, kuris visada žino, kada reikia pavalgyti, į kurią parduotuvę užsukti, ar verta ryte pamiegoti ilgiau. Žinau, kad daugeliui tokios atostogos yra praktiškai neįmanomos – per daug baisu keliauti vienam. Jei atvirai, aš viena išvažiuodavau tik todėl, kad griūdavo mano planai keliauti kartu su draugėmis, o jau būdavau visiems prisigyrusi, tad gėda trauktis atgal, reikėdavo lipti per save, savo baimes ir košmarus. Užtat dabar drąsiai sakau, kad tiesiog privalu bent kartais atostogauti vienam. Nes niekada neįsiklausysi taip į svetimą miestą, į svetimą gyvenimą, kaip vienas klaidžiodamas po muziejaus sales, ar sėdėdamas ant suoliuko centrinėje aikštėje, ar bandydamas išsirinkti kavinę ne tiek skaniai pavalgyti, kiek pažiūrėti pro rakto skylutę į tą kitą šalį. Ir nereikės bendrauti, aptarti įspūdžius, šiek tiek pakritikuoti ir labai žavėtis. Galėsite tiesiog būti stebėtoju.
Taip, mūsų atostogų pasirinkimus labai dažnai sąlygoja ne tik turimas biudžetas, bet ir drąsa išbandyti kažką naujo. Ir nereikia teisintis, kad nemoki kalbos (bijai anglų kalbos, važiuok į Gruziją ar Uzbekiją – įdomių vietų rasi visada). Kartais nuostabu, kiek mažai prireikia svetimos kalbos, jei reikia tik užsisakyti pavalgyti ir parodyti taksistui, kur nori nuvažiuoti. Štai kokioje Kinijos kaimo maitinimo vietoje puikiai galima nupiešti vištą ar kiaulę ir alkanas neliksi. Kai keliauju su grupe, kurioje kažkas nemoka susikalbėti, pastebiu, kad jiems labiausiai sekasi susiderėti geriausią kainą kažką perkant.
Tai ar nebūtų nuostabu turėti keturias atostogas per metus? Jei jūsų darbe iš karto šią mintį norės atmesti, drąsiai kovokite su šiuo argumentu: darbo produktyvumas didžiausias būna būtent prieš atostogas. Štai mano stalas nuolat apkrautas visokių nebaigtų darbų popieriais. Gerai, kad keliauju dažnai, nes tik tada viskas būna greitai pabaigiama ir pagaliau valytojos gali nubraukti dulkes.
Pilnas tekstas - Užkalnio žurnale Nr. 4.
