Sulavesis
Tai išskirtinės išvaizdos sala, lyg koks padaras su ilgomis kojomis. Sulavesio gyventojai nuo seno buvo puikūs jūrininkai ir prekybininkai. Čia gyvena kelios etininės grupės: buginiečiai dar vadinami jūros čigonais, minahasai – žemdirbiai. Bet ryškiausia Sulavesio vieta yra salos centre esanti unikali žemė, vadinama Tana Toraja. Torajos genties žmonių yra apie vienas milijonas, iš kurių tik pusė gyvena šioje vietoje. Žodis Toraja, jų kaimynų buginiečių kalba reikškia žmonės iš kalnų. Žodis Tana – žemė.
Torajiečiai Indonezijoje
Torajiečių namai tongkonan – vieni gražiausių ir įspūdingiausių mano matytų. Antropologai tvirtina kad jų forma kilo iš laivų, kuriais ši gentis atplaukė į Sulavesį, formos, na o kiti mano, kad jie simbolizuoja čia taip vertinamų bulių ragus. Labai dažnai ant tongkonan stogo iš palmių lapų pridygsta įvairių augalų, paparčių ir namai atrodo lyg gyvi. Kas kelis metus tokį stogą tenka keisti ir tai užtrunka iki pusės metų. Nenuostabu, kad torajiečiai kartais imasi juos dengti šiuolaikinėmis medžiagomis. Atskiri tokios pat formos namukai yra statomi laikyti ryžius ir kitas maisto atsargas. Kuo daugiau tokių namukų turi šeima, tuo ji turtingesnė. Tikrai stebina torajiečių siekis išlaikyti senąsias tradicijas – net ir statant naujus, modernesnius namus – stogo forma vis tiek išlieka tradicinė. Namo priekyje sukabinami šeimos suaukotų bulių ragai. Namai itin gražiai išraižyti ir primena kūrybingiausių meistrų medines dėžutes.
Torajiečiai yra apsėsti mirties, bet ji čia ne tragiška gyvenimo pabaiga, o perėjimas į kitą, galbūt geresnį, pasaulį. Kad perėjimas būtų sėkmingas yra svarbu paaukoti kuo daugiau transporto priemonių – buivolų. Laidotuvių metu be buivolų aukojamos ir kiaulės. Dar iki XX a. pradžios gyvuliai buvo tiesiog aukojami, bet olandai, pasibaisėję tokiu resursų gadinimu, paskatino laidotuvių metu nesuvalgomą mėsą įdėti svečiams į namus ir išdalinti apylinkės vargingiesiems. Tad turtingo žmogaus laidotuvės tampa tikra puota visam kaimui. Beje, torajiečiai, priešingai nei dauguma Sulavesio salos gyventojų yra krikščionys, mat islamas jiems netiko su savo draudimais valgyti kiaulieną ir gerti palmių degtinę laidotuvių metu. Krikščionybė čia buvo įsigalėjo tik XX a. viduryje, bet ji visai neišnaikino senųjų tradicijų.
Laidojimo tradicijos
Lemo, viena iš populiariausių laidojimo vietų Tana Torajoje atrodo lyg šveicariškas sūris su uolose iškaltomis skylėmis laidojimui ir su balkoniais laidojimo lėlėms tau-tau, kurios atstoja mūsiškus antkapius. Anksčiau šios lėlės buvo grubios, galėjai tik atspėti kokios lyties palaidotas žmogus, dabar meistrai padaro itin į mirusį panašias lėles, užtenka nusiųsti fotografiją ir meistras įvykdo užsakymą. Gaila, kad labai daug tau-tau buvo išgrobstyta, parduota turistams, tad kartais šeimos jas ima laikyti namuose.
Kitoje vietoje mediniai, gražiai išraižyti karstai yra pakabinami ant uolų arba laikomi natūraliai susiformavusiose didesnėse olose. Laikas ir gamta medį gadina, tad dažnai subyrėjus keliems karstams išlikę kelių mirusiųjų kaulai toliau laikomi kartu. Dar vienas laidojimo būdas yra skirtas kūdikiams, mirusiems iki kol jiems išsikala pirmieji dantys. Jų kūneliai yra suvyniojami į medžiagą ir dedami į specialaus laidojimo medžio ertmę. Tokia drevė uždaroma, o augantis medis absorbuoja kūną.
Iki kol įvyks laidotuvių cereminija gali praeiti nemažai laiko. Dažniausiai mirusysis yra laikomas tol, kol šeima surenka pakankamai pinigų, kad iškeltų tinkamas laidotuves. Kūnas yra balzamuojamas – anksčiau naudotos natūralios medžiagos: betelio riešutas, kava, medžių lapai ir žievės, dabar dažniau naudojamas formaldehidas. Taip balzamuojami liekni kūnai, na o apkūniuosius tenka dėti į uždarus karstus išvedant iš jų bambukinius vamzdžius skysčių pertekliui ir kvapams išeiti. Iki laidotuvių žmogus nėra laikomas mirusiu, o tik sergančiu. Jis „gyvena“ kartu su šeima jos tradiciniame name ir bent vienas šeimos narys turi būtinai būti namuose jį prižiūrėdamas. Turtingesnės šeimos, turinčios ne vieną gyvenamą vietą, t.y. tradicinį į laivą panašų namą, su trim mažais kambarėliais ir modernesnį namą greta su didesniu komfortu – vis tiek negali palikti šio „ligonio“ vieno. Ir taip gali tęsti metus, du, tris ar net daugiau.
Paprastai laidotuvės vyksta visą savaitę, gal tik vargingesnėse šeimose, kurios gali paaukoti tik vieną ar du jaučius, ceremonija užtruks vieną ar dvi dienas. Besirengdama laidotuvėms šeima greta savo namų pastato visą miestelį – specialų namą, ant kurio stogo iškeliamas karstas su kūnu. Suformuojama aikštė, kurios viename šone yra ryžiams laikyti skirti tradiciniai nameliai, o kitame – vietos įrengtos ateisiantiems svečiams. Pirmąją dieną paruošiamas kūnas, vyksta buivolų kovos. Jos itin įtraukiančios ir emocigos. Buivolai paprastai nesužeidžia vienas kito, tik susikabina ragais. Kovos metu ragai gali lūžti, o kova paprastai baigiasi, kai pralaimėtojas pabėga. Stebėtojams pavojngiausi yra šie bėgantys ir besivejantys buliai, kartais pataikantys į minią.
Buivolų aukojimo tradicijos
Kasdien paaukojama po buivolą šeimos ir svečių maistui. Didysis svečių lankymasis vyksta trečią ir ketvirtą dieną. Susirinkti gali iki 1000 žmonių. Visi ateinantys atneša savas dovanas. Mes kaip turistai atėjome su cigaretėmis ir betelio riešutais – šeima su pagarba priėmė. Giminės, kaimynai šeimomis taip pat atveda kiaules ar buivolus aukojimui. Visos šios aukos yra kruoščiai registruojamos specialiai tam paskirtų vyrų – ne tik tam, kad dovanotojas galėtų sumokėti valstybei mokesčius (už buivolą nuo 20 iki 75 dolerių, už kiaulę – 15), bet ir tam, kad bendruomenėje būtų aišku kas ir kiek. Mat vėliau einant į giminės ar kaimyno šeimos laidotuves teks atvesti lygiai tiek pat. Jei šeima tuo metu neišgalės – tokia skola kaupiasi ir ją grąžinti turės jų vaikai ir vaikaičiai, dažnai tuo tikslu išvažiuojantys užsidirbti už Tana Toraja ribų (kitur Indonezijoje ar užsienyje). Anksčiau tokios registracijos buvo fiksuojamos akmenukais, dabar – popieriuje ar net kompiuteriuose.
Masinis buivolų aukojimas buvo pasiekęs tokį mąstą, kad valstybė ėmėsi jį reguliuoti. Viena turtinga šeima norėjusi paaukoti 500 buivolų, bet jai buvo leista tik 350. Akys dar labiau iššoka iš nuostabos, kai sužinai kad buliaus kaina prasideda nuo 2000 dolerių ir siekia 5000 ar net 15 000 dolerių už buivolus albinosus. Sunku net ir įsivaizduoti. Buivolai su baltomis, o tiksliau rausvomis dėmėmis reti ir ypač vertinami. Jei šeima aukoja 100 bulių, galite būti tikri, kad dauguma jos narių gyvena ne Tana Torajoje. Vietiniai jus užtikrins, kad tai puikus būdas investuoti savo pinigus – nenuostabu, kad po Indoneziją keliavusi draugė pasakojo sutikusi šveicarų porą, kuri buvo įkalbėta bulių nusipirkti. Man pasakojo, kad kai kurių gyvulių kaina gali būti ir 50 000 dolerių. Bulių ir kiaulių turgus Tana Torajoje vyksta kas 6 dienas.
Laidotuvės paprastai vyksta sausuoju metų laiku, ypač liepą-rugsėjį ir dar per Kalėdas, kai Sulavesyje negyvenantys artimieji grįžta namo. Patekti į jas nėra labai sunku. Svečių užsieniečių čia laukia, ir tikrai atsiras žmogus, kuris nukreips jus tinkama linkme. Nepamirškite atnešti dovanų. Tikriausiai daugelis nenorėtų stebėti bulių aukojimo, tad būtinai pasiklausinėkite kas vyksta tą dieną kai jūs užsuksite. Venkite penktos ir šeštos dienos – kada vyksta masinis aukojimas. Nenustebkite, kad svečių lankymo dienomis jus pasitiks su šokiais ir dainomis. Paskutinę, septintąją dieną karstas nešamas į laidojimo vietą. Nešant yra įprasta karstą kratyti ir siūbuoti, norint suklaidinti blogąsias dvasias, galinčias pagrobti sielą.
Taip, mums tikrai labai sunku suvokti tokių laidotuvių prasmę – kam investuoti į bulius, kuriuos paskersi ir geriausiu atveju suvalgysi, o blogiausiu - tiesiog išdalinsi. Juk geriau tuos pinigus investuoti – įsteigti verslą, išleisti vaikus į mokslus arba bent jau nusipirkti kitų civilizacijos teikiamų gėrybių. Bet jei pažiūrėtumėte į tuos bulius kaip į kultūrinį kapitalą – jie yra visos tavo plačios šeimos turtas. Putri, kurio motinos laidotuves teko aplankyti sakė taip: „Tu prisidedi prie šio neapčiuopiamo kapitalo kūrimo, o jis užtikrina tavo vietą pasaulyje.“
Ištrauka iš Gabrielė Štaraitė knygos "Į Aziją su meile"
Atraskite visas keliones į Indoneziją ir keliones į Aziją!
