Pirmasis mano gyvenime sutiktas žmogus iš Afrikos buvo vardu Ashura. Nebalintos kavos oda, tankiomis kasytėmis supinti juodi plaukai, didelės migdolo firmos akys. Su šia gražuole iš Lodvaro Šiaurės Kenijoje 1994 metais kartu mokėmės tiriamosios žurnalistikos Velse. Tuo metu jai labiausiai rūpėjo žmogaus imunodeficito virusas, o kai pakviečiau į restoraną papasakojo apie Turkanos ežero slėnį ir tai, kokia graži yra Kenija, bet daugiau kalbėjo apie AIDS ir ŽIV, kuriuo jos rajone ŽIV užsikrėtusi kas trečia moteris. Tada pagalvojau, kad būtų labai įdomu apsilankyti toje Rytų Afrikos egzotiškoje šalyje, iš kurios kadaise žmonės pasklido po visą planetą. Tad vėliau, kas kartą išgirdęs žodį „Kenija“ pagalvodavau ne apie liūtus ir dramblius, o susirūpinusią dėl Juodojo žemyno žmonių Ashurą ir paslaptingąjį Turkanos ežerą.
Šalis, kurioje visko yra daug
Kenijai pavyko pažaboti virusą, tačiau tai tebėra rimčiausias sveikatos apsaugos iššūkis šioje šalyje. Tai kaip šešėlyje tūnanti hiena, kuri laukia progos pulti, sako vietos gyventojai, kurie mėgsta su svečiais pasikalbėti ne vien apie tai, kas yra gero jų šalyje.
O gero buvusioje britų kolonijoje visko išties tiek daug, kad pakaktų dešimčiai valstybių. Nors pagal dydį šiame žemyne ji tik 23 vietoje, gamtos ir žmonių įvairovė – pribloškianti. Garsieji nacionaliniai parkai – Tsavo, Masai Mara, Amboselis, netgi dalis Serengečio – iš viso jų šalyje net 54.
Čia auga arbatžolės, iš kurių – mano gomurio supratimu – gaminama skaniausia pasaulyje arbata. Čia žydi tiek daug, tokių įvairių ir ištvermingų gėlių, o Kenija jomis parūpina daugelį valstybių. O kur dar kava, žuvis, iškasenos. Lyg to būtų maža, jie pas save šiaurėje neseniai dar atrado ir naftos.
Tiesa, gyventojų čia irgi nemažai – apie 47 milijonai, tačiau jų perteklius šaliai negresia – pagal gyventojų tankį šalis yra kažkur pasaulinės lentelės viduryje. Oficialios kalbos – svahilių ir anglų, tačiau šalis tokia įvairi ir marga, kad visai nestebina faktas apie net 68 ten aktyviai vartojamas kalbas. Turtingiausi ir įtakingiausi čia tie, kurie kadaise atplaukė iš Indijos. Nemažai žodžių – hindi kalbos kilmės. Tačiau vis dar stipriai juntama britų kultūros įtaka, važiuojama kairiąja kelio puse, pagarbiai atsiliepiama apie monarchijos valdovę ir tam tikromis aplinkybėmis užsimena apie gerąjį kolonizatorių palikimą. Šiaip vietiniai nelinkę burnoti nei ant britų, nei ant dabartinės valdžios – vis tai vertina su tam tikru pagarbumu, kurio vakarietiškose visuomenėse politikai yra seniai netekę.
Keliai čia palyginti neblogi, juos tiesia kinų kompanijos. Klimatas – vėsesnis, nei galėtum tikėtis iš pusiaujo Afrikos. Tai – palyginti aukštos geografinės padėties ir vyraujančių vėjų dėka. Didžiuliai plotai skendi miškuose, o Kenija – viena žaliausių Afrikos šalių.
Geroji žinia – turistų sumažėjo
Ernesto Hemingway‘aus, Karen Blixen, Joy Adamson bei kitų rašytojų su meile ir ilgesiu aprašytoji Kenija jau daugelį metų daugeliui žmonių yra tiesiog kitaip tariamas žodis „safaris“. Tačiau Kenija – kur kas daugiau, nei didysis penketas, kurio ten nuvykus tiesiog neįmanoma neišvysti. Pirmąsias žirafas galite pamatyti ramiai besiganančias savanoje šalia Nairobio tarptautinio oro uosto.
Šių elegantiškų ilgakaklių Kenijoje tiek daug, kad išradingi verslininkai prieš keletą metų netoli sostinės įkūrė Žirafų sodybą. Tai prabangus kolonijinio stiliaus viešbutis, kurio apylinkėse ganosi dešimtys šių didelių žinduolių, kurie dažnai užsuka į kiemą ir tiesia kaklus pro langą, kad gautų įprastų skanumynų.
Apsigyventi ten, kaip ir užsisakyti safarius Kenijoje – nepigus malonumas. Buvusi britų kolonija, (kurioje iš esmės nėra vidutinės klasės, o tik vargšai ir turtuoliai) – gyvena iš turizmo ir žemės ūkio. Nors vietos gyventojai verčiasi sunkiai, atvykėlis už viską mokės brangiai. Juk tai Kenija, po galais. Jei esi čia, vadinasi, gali susimokėti pagal aukščiausius tarifus. Tokia yra generalinė turizmo plėtros linija, prie kurios mielai prisideda turtingi vakariečiai.
Visų pirma, nostalgiją šiems kraštams jaučiantys britai, kurių karalienė Elizabeth II kaip tik keliavo po Keniją tuo metu, kai mirės jos tėvas ir jai atiteko karūna. Nuo britų pagal skaičius nedaug atsilieka vokiečiai ir italai. Tiesa, pastaraisiais metais baimė dėl Ebolos viruso gerokai pakenkė Kenijai – lankytojų srautai ir pajamos iš turizmo yra gerokai sumažėję.
Mums, nemėgstantiems pliažo minių ir masinio turizmo tai – gera žinia. Kuo mažiau žmonių, tuo didesnė tikimybė taip toli nuvykus sučiupti už uodegos tą atradėjo jausmą, kurį kiekvienas nešiojamės širdyje nuo tų laikų, kai perskaitėme „Kilimanžaro sniegynus“, „Iš Afrikos“ ar „Gimusi laisva“. Žmonėms panašių minčių dėl nuotykių Afrikoje kyla jau nuo XIX amžiaus vidurio, kai iškilo Tanzanija ir Kenija: dvi klasikinių safarių kryptys. Vėliau atsirado ir kitų, tačiau šios iki šiol valdo Afrikos mylėtojų širdis.
Kaip milijoną antilopių perkelti per upę
Gerai, apsisprendėte – gražuolė Tanzanija su poilsiu Zanzibaro saloje kitą kartą. Važiuojam į Keniją. Pirmas ir labai svarbus klausimas: kada. Ogi vasarą, per moksleivių atostogas ir su vaikais, jei galite sau tai leisti. Net jei negalite, o vaikams geriau prie Baltijos jūros - puikiai tiks ir kitas laikas, rugsėjis - lapkritis ar vasaris. Vengti reikėtų tik balandžio - gegužės, kada lietaus čia gausiausia.
Na, o jei atsidursite Masai Maros parke (su fotoaparatu ar be jo) rugsėjo mėnesį, tikėtina, kad mėgausitės vienu įspūdingiausių iki mūsų laikų išlikusių laukinės gamtos reginių. Niekur niekaip niekada, net didžiausioje Šiaurės Amerikos galvijų fermoje jūs nepamatysite iš arti šitiek gyvūnų. Didysis penketas – dramblys, liūtas, buivolas, raganosis ir leopardas – patys ateis jūsų pažiūrėti. Be, kodėl išskirti šitie žvėrys? Ogi todėl, kad tais laikais, kai safariai reiškė ką kita, juos būdavo sunkiausia sumedžioti pėsčiomis.
Atvykus į Masai Marą čia pakaks kelių dienų. Vieną jų skirkite skrydžiui oro balionu vieš plynaukštės ir upės. Siužetas – tas pats, tačiau perspektyva – visai kitokia. Iš dangaus atrodo, kad apačioje kažkas išardė milžinišką skruzdėlyną ir visi jo gyventojai pasileido bėgti. Iki pat horizonto savana juda, kruta, banguoja. Masinis žolėdžių judėjimas privilioja plėšrūnus, todėl ten atsidūrę galite tikėtis ir gyvenimiškų dramų, ir puotų ant žolės.
Žinoma, šis procesas vilioja ne tik žvėris, bet ir žmones, todėl teks susitaikyti su tuo, kad dažnai „Land Rover“ visureigių jūsų akiratyje bus daugiau, nei dramblių ar raganosių. Vis dėlto, yra vietų, kur turistai užsuka rečiau, o tai – mažiau žinomi Samburu iš Šabos nacionaliniai parkai.
Tas tobulas kadras su sniegu Afrikoje
Dar vienas Kenijos privalumas lyginant su didžiąja kaimyne pietuose (Tanzanija) – tie tobuli kadrai, kuriuos nesunkiai gali padaryti ir ne itin patyręs fotografuojas, jeigu jį paleidi Amboselyje. Žinoma, ir Tanzanija labai fotogeniška, tačiau būtent šio parko pirmajame plane užtiksite besiganančius dramblius, o foną dailiai užpildys jo didenybė Kilimanžaras su balta kepure ir melsvų debesų šaliu.
Masajų kalba „amboseli“ reiškia sūrios dulkės, ir tai labai daug pasako apie šią vietą. Daug, bet ne viską, nes šiuose kadaise išgaravusio ežero vietoje užaugusiuose atvašynuose ir savanoje dėl palankių sąlygų veisiasi daugybė žvėrių – nuo pačių didžiausių iki mažiausių. Kaip ir Masai Maros parke, čia daugiausia gyvena šios galingos genties atstovai, nepakenčiantys minties, kad į šias žemes gali pretenduoti kitų genčių atstovai. Čia yra jų kaimai, kuriuose raudonai apsirengę aukštaūgiai kariai sušoks vieną kitą tradicinį šokį ir nusifotografuos atminčiai.
Ne, tai ne afrikietiškos Rumšiškės, kaip galėtumėte pamanyti. Jie iš tiesų čia gyvena, augina gyvulius, medžioja ir labai rimtai vertina savo tradicijas. Čia vis dar formaliai reguliuojami gyvenimo ciklai, o berniuko tapimas vyru – vienas svarbiausių. Būsimieji medžiotojai apipjaustomi sulaukę tam tikro amžiaus, dažniausiai 16-18 metų.
Dar visai neseniai tapimo ritualo dalimi buvo iššūkis nužudyti liūtą, tačiau žvėrių žudymą gentys pakeitė bėgimu ir kitomis fizinės ištvermės varžybomis. Didžiosios katės šioje šalyje buvo naikinamos ilgai ir nuosekliai, tad nenuostabu, kad šalis, kadaise galėjusi pasigirti ketvirčiu milijono liūtų, neseniai susigriebė, kad jų teturi vos 35 tūkst. Geriau jau sportas, nei paskutinio liūto laidotuvės visai logiškai, nors ir gerokai pavėluotai nutarė masajai.
Amboselyje teko matyti tokį ritualą – daug spalvų, labai triukšminga, o aistrų – ne mažiau nei futbolo čempionato finale. „Jie visai kaip vaikai“, - tokia mintis dar ilgai sukosi galvoje, lydima ugningų rungčių vaizdinių.
Kalvotoji Žemaitija prie pusiaujo
Jei jums vis dar negana tų rupšnojančių žolę ar žievę dičkių ir sėlinančių aštriadančių kačių, važiuojame į Tsavo. Tai didžiausias Kenijos nacionalinis parkas, tiksliau du parkai – vakarinis ir rytinis. Tsavo nusidriekęs net 21 tūkst. kv. kilometrų – tai yra, 4 proc. Kenijos teritorijos arba visa Žemaitija. Tai labai įvairi teritorija su kalnais, kriokliais, šaltiniais ir lygumomis.
Vakarinė dalis žavi nuostabiais kraštovaizdžiais, tačiau ten augalija tankesnė, todėl pamatyti žvėris bus sunkiau. Rytinę perpus dalija Galanos upė, kuria plaukiant patogu dairytis didžiojo penketo ir visų mažesniųjų. Šiame parke verta stabtelėti Jatoje, kuri garsėja ilgiausia pasaulyje lavos vaga – apie 300 km.
Ko važiuoti į tą Keniją, jei ne laukinės gamtos, pirmapradžių saulėtekių ir iki ašarų gražių saulėlydžių? Tačiau po kurio laiko schema „dramblys-zebras-liūto galva žolėje“ ima kartotis ir mažiau džiuginti. Todėl atgaivai verta į maršrutą įtraukti ir viešnagę prie Nakuru ežero, be kurio įspūdžių rinkinys (ir fotoaparato atminties kortelės) nebūtų visavertis. Matėte tūkstančius lekiančių antilopių? Čia jūsų laukia antra tiek rožinių flamingų. Tai – viena didžiausių jų susibūrimo vietų žemėje. Lyg to būtų maža, šiose vietose auga palyginti retas medis, kurio lotyniškas pavadinimas yra Euphorbia candelabrum. Jis išties primena didžiulę žalią žvakidę, kurią kažkas įsmeigęs paliko raudonoje Afrikos žemėje.
Klasikinis pokštas „Sniegas Afrikoje? Turbūt Kilimanžaras“ nėra visai tikslus. Garsiojo kalno kepurė – gerokai aptirpusi, o štai antrojo pagal aukštį Afrikoje – Kenijos kalno – sniegynai laikosi puikiai. UNESCO paveldo sąrašo objektas yra 5199 m aukščio ir vilioja tuos, kuriems patinka idėja ties pusiauju pamatyti Alpių vaizdų.
Tai – trys ugnikalnių išsiveržimų suformuotos viršūnės, kurių papėdėje teka upeliai, spindi ežerai, o bambukų giraitėse knibžda gyvūnija. Net jei neketinate ten užsilipti - verta pasigrožėti bent iš apačios. Tiesą sakant, daugelis atvykėlių taip ir daro. Ne atsitiktinai šiose vietose įsikūrę vienos prašmatniausių pasaulio sodybų siūlo nepamirštamus nuotykius patirti su šampano taure terasoje arba sukūrinėje vonioje.
Vietų nėra
Pažintinė kelionė į Tanzaniją ir poilsis Zanzibare
| PLAČIAU |
4310 EUR
+ aviabilietas |
Pagaliau – poilsio akimirkos
O taip, nuotykiai be atvagos nebejaudina, kaip ir poilsis be iššūkių gali tapti kančia. Taigi, kas desertui. Štai kaimyninė Tanzanija po visų tų kratymųsi duobėtais keliais įkandin liūtų, buivolų ir visų kitų jums pasiūlys atsikvėpti unikalioje Zanzibaro saloje. O ką Kenija? Ji tokios garsios salos neturi, tačiau gali pasigirti nuostabiais Indijos vandenyno paplūdimiais. Tiksliau sakant, 1420 km pakrantės, iš kurios netgi labai didelę dalį sudaro balto smėlio ruožai ir koraliniai rifai. Mombasa yra antras pagal dydį šalies miestas ir pagrindinis uostas. Tačiau tai taip pat – turistų magnetas, tautų katilas, tropikų žiedas ir dar labai daug kas – žiūrint, ko ten ieškote.
Kas bendro tarp Manheteno, Honkongo ir Mombasos. Teisingai – tai miestai salos, sujungtos su sausuma tiltais, ribojamos fizinės erdvės ir todėl labai įdomios. Šio unikalaus Afrikos miesto istoriją rašė britai, portugalai, arabai, indai ir daugybė kitų tautų atstovų, atvykusių čia laimės ieškoti. Žmogus šias vietas per kelis šimtmečius smarkiai pakeitė, tačiau povandeninis pasaulis mažai pasikeitė: čia galima nardyti ir gėrėtis gelmių pasauliu. Geriausia tai daryti prie Vasinio salos krantų. Išbandyta ir patvirtinta praktiškai.
Vienas įdomesnių istorinių miesto objektų – galinga tvirtovė ant jūros ranto su šaudymo angomis ir patrankomis, nukreiptomis į vandenyną. XVI a. projektuotas italo, pastatytas portugalų karaliui, kad apsaugotų salą ir prekybos kelius. Šventas reikalas. Šventas ir vardas – Jėzaus fortas. Žydras dangus, baltas smėlis, rusvas mūras. Parsivešite gražių istorinių nuotraukų iš Afrikos.
Bet grįžkime prie poilsio, kurio nusipelnėte per tuos safarius ir naktinius žygius su žibintais spigindami liūtams į akis. Diani pliažas Mombasoje sutraukia didžiausias minias, ten daugiausia apsistoja užsakomaisiais reisais iš Europos atskirdę saulės maldininkai, kurie renkasi poilsį pagal schemą „viskas įskaičiuota“, o gamtos pasižiūri per tuos trumpus komfortiškus išpuolius autobusais, kuriuos jam parūpina viešbutis. Tai – puikus būdas atostogauti, tačiau jei norisi kažko daugiau, galima šiek tiek improvizuoti.
Malindi – taip vadinasi kurortas į šiaurę nuo Mombasos. Tobulas pliažas, spalvingi nameliai, senas uostas ir smagus turgus. Viskas, ko reikia geram poilsiui ant jūros kranto. Yra ir kelios istorinės įžymybės – vienas seniausių Afrikoje paminklų, juo pagerbtas atradėjas Vasco da Gama; seniausia Rytų Afrikoje bažnyčia.
Dar vienas vizito vertas objektas, jei dar norisi akistatų su gyvūnija – sužeistų sakalų ir kitų pasiligojusių paukščių gydykla. Dar už 35 km – įspūdingas gamtos paminklas, kurį vietiniai vadina Velnio virtuve. Tai – akivaizdus įrodymas, ką su akmeniu gali padaryti vėjas ir vanduo, jei duosi jiems pakankamai laiko.
Kenija – viena tų šalių, kuri įsikibs į atmintį mažais įspūdžių nagiukais ir nebepaleis, vis primindama apie tas puikias akimirkas laukinės gamtos glėbyje ir kviesdama sugrįžti. Tam kvietimui labai lengva pasiduoti ir susigundyti antra, trečia kelione į šią puikią šalį, kuriai pažinti dideli vyrai ir moterys skyrė ištisus gyvenimus. O išgirdus tą tolimą šauksmą – atsiliepti naujais lėktuvo bilietais bei dar neišmėgintais maršrutais. Kodėl būtent Kenija? Galbūt todėl, kad kadaise iš Afrikos išėję mūsų protėviai išsinešė jos dalelę, kurią gimdami su krauju gauname ir mes.
