Be istorijos nepažinsi šalies
Pirmas įspūdis tik atvykus į Pietų Afrikos Respubliką (PAR), kad atsidūrei tikrai ne tame žemyne – puikūs keliai, didžiuliai prekybos centrai. Keliautojai vis kartoja, kad tai – netikra Afrika, t.y. ne tokia, kaip jie įsivaizdavo. Be abejo, Pietų Afrika yra viena turtingiausių žemyno šalių pagal BVP, bet kaip ir visose kitose šalyse – turtinė nelygybė yra didžiulė, tad pasukus iš pagrindinių kelių greitai patenki ten, kur didelis skurdas.
PAR istorija taip pat pakankamai prieštaringa – pasaulyje šalis išgarsėjo dėl apartheido politikos, kai šalies juodieji gyventojai privalėjo būti atskirti nuo baltųjų, čia emigravusių per keletą „bangų“. Skaudžios istorijos iki šiol nėra pamirštos, nes šaliai pasukus visuotinių rinkimų ir demokratijos keliu, dabar jau diskriminuojami baltieji, tiek senųjų būrų palikuonys, tiek atvykstantys darbo imigrantai. Šiais moderniais laikais tai neatrodo teisinga, bet šiek tiek galima suprasti žmonių norą atkeršyti už tą periodą (rasių segregacija tęsėsi nuo 1948 iki 1990 metų), kai juodieji neturėjo jokių teisių savo gimtojoje šalyje, nors jų čia gyvena beveik 80 proc.
Norint pažinti šalį geriau, tikrai verta apsilankyti bent viename iš negražiausiam istorijos etapui skirtų muziejų, pavyzdžiui, Robeno saloje arba Šeštojo rajono muziejuje (abu rasite Keiptaune). Šeštasis rajonas savo laiku buvo paskelbtas baltųjų rajonu, ten stovėję namai buvo nugriauti ir 60 000 vietinių gyventojų buvo prievarta iškeldinti į Kapo lygumą arba Lavendero kalvas, kur gyveno lušnynuose–getuose, vadinamuose bantustanuose (nuo žodžiu „bantu” – juodaodis). Apartheido metu Keiptaune gyveno daugybė anti-apartheidinio judėjimo lyderių, o 10 kilometrų nuo miesto esančioje Robeno saloje buvo įsikūręs kalėjimas, kuriame kalėjo daug garsių kalinių, tarp jų ir pats Nelsonas Mandela.
Na, bet pereikime prie senesnės ir labiau romantiškos Pietų Afrikos istorijos – apie Zulu genties karaliaus Shaka pergales. Zulai yra didžiausia šalies gentis ir XIX a. pradžioje buvo garsi net Europoje dėl karaliaus karinių sugebėjimų, privertusių atsitraukti britus. Tiesa, šis žiaurus zulų valdymas gana greitai baigėsi, kai Shaką nužudė jo paties brolis, o karuomenes su ietimis nugalėjo šautuvais apsiginklavę baltieji. Dabar zulai labiau turistams žinomi dėl tradicijos, kai tautos vyrai gali turėti tiek žmonų, kiek nori. Tiesa, už kiekvieną žmoną jaunikis turi sumokėti po nustatytą skaičių galvijų. Dabartinis zulų karalius turi šešias žmonas, o kasmet dar pasimėgauja stebėdamas nuogakrūtes jaunas merginas, ateinančias į vadinamąją Nendrių šokio ceremoniją, skirtą pašlovinti karalių ir karalienę (pirmąją iš žmonų). Jei keliausite rugsėjo mėnesį, tai verta pamatyti savo akimis.
Įvairiausia gamta
Zulų šalis (Zululandas arba Kwazulu-Natal regionas) yra rytinėje PAR dalyje ir garsėja savo ilgais baltais paplūdimiais, nacionaliniais parkais, bet aš rekomenduočiau ten važiuoti dėl Drakono arba Drakensbergo kalnų. Tai aukščiausia kalnų grandinė visoje pietinėje Afrikoje. Drąsiai galiu sakyti, kad Drakensbergo kalnai yra vieni iš įspūdingiausių kalnų planetoje su savo dramatiškais šlaitais, apdengtais pievomis. Čia atvykęs jautiesi taip, tartum visas neaprėpiamas kraštas priklauso tik tau vienam. Čia nėra pavojingų gyvūnų, o maršrutus galima pasirinkti nuo lengvų iki daugiau ištvermės reikalaujančių.
Keliaujant į pačius Pietų Afrikos Respublikos pietus randame dar vieną regioną – Sodų kelią, kur daug vaizdingų maršrutų ir ne ką mažiau adrenaliną garantuojančių pramogų – pradedant šokimu su guma nuo vieno iš aukščiausių tam skirtų pasaulio tiltų iki leidimųsi lynais, plaukimo kalnų upėmis ar net jodinėjimo ant stručių.
Žinoma, kalbant apie Pietų Afrikos gamtą, negalima nepaminėti Nacionalinio Kriugerio parko, vieno didžiausių ir gausiausių laukinės gyvūnijos bastionų ne tik Pietų Afrikoje, bet ir visame pasaulyje. Parkas buvo į kurtas 1926 metais ir pavadintas būrų valstybės Transvalijos respublikos prezidento Paulo Krugerio garbei. Vieni keliautojai apie parką pasakoja daugybę įdomiausių istorijų, kiti smerkia už tai, kad čia nuolat daug turistų. Taip, čia net 850 kilometrų asfaltuoto kelio (parkas užima 20 000 kvadratinių kilometrų, iš viso 2500 kilometrų kelių), bet jeigu visus juos nuvažiuotumėte žvalgydamiesi po 100 metrų aplink (o toks atstumas yra tinkamas stebėti gyvūnams) – pamatytumėte tik 2 procentus visos parko teritorijos. Tad net jei esate tikras vienišas keliautojas, mėgstantis žengti ten, kur kiti nesilanko – vis tiek galite drąsiai čia užsukti.
O toliau jau viskas priklausys tik nuo jūsų sėkmės. Laukinių gyvūnų stebėjimas taip įtraukia, kad visai nesvarbu, jog prieš tai kelias valandas lėtai sukote keliais ir matėte tik gazeles, zebrus ar babuinus. Viską atperka tos dešimt minučių, bežiūrint gracingą, šokį primenantį žirafų mūšį, arba į medžioklę išsiruošusią jauną liūtę, kuri dar nemoka pašokti tinkamu metu ir neleisti nusižiūrėtam šernui karpuočiui pabėgti. Kai kurie laukinės gamtos mylėtojai siūlo išsirinkti kokią vieną vietą, geriausiai kur prie vandens šaltinio, ir tiesiog laukti – gyvūnai netrukus ateis.
Kriugerio parkas turi legendinių istorijų, kurias jūs galite pamatyti internete. Tos istorijos – tai nuostabūs gyvenimo momentai, kai tu ne tik atsiduri reikiamoje vietoje reikiamu metu, bet dar ir spėji įjungti savo vaizdo kamerą. Štai istorija apie antilopę impalą, kurią vijosi gepardai ir kuri sugebėjo įšokti pro nuleistą mašinos langą ir taip išsigelbėti.
Pietų Afrikoje yra daugybė nacionalinių parkų ir privačių rezervatų, kuriuose jums net galės garantuoti, kad pamatysite trokštamą retesnį plėšrūną. Tačiau vis tiek rekomenduoju nepamiršti Kriugerio parko, nes laukinė gamta apdovanoja labiau, nei užsakytas pasirodymas.
Turtingasis Keiptaunas
Na, bet vėl grįžkime į Keiptauną – vieną gražiausių pasaulio miestų. Keiptauno vizitinė kortelė yra Stalo kalnas, kuris, kaip sako geologai, yra senesnis nei Himalajai ir prisimena tuos laikus, kai žemėje dar buvo vienas super žemynas. Yra du būdai kaip nusigauti iki viršūnės: lengvasis - užsikelti funikulieriumi arba sunkusis – kopti pėsčiomis dvi tris valandas per Stalo kalno nacionalinį parką. Aš rinkausi pirmąjį ir laiką suplanavau taip, kad būtų galima stebėti saulėlydį. Tačiau pakilus mus pasitiko neįtikėtinas vėjas ir per keterą genami debesys, kurie lyg lava ėmė leistis žemyn link miesto. Tik 1085 metrai aukštyn ir gali patirti tokius pat nemalonius siurprizus, kaip ir pirmieji jūrininkai, kurie skynė kelius į Indiją aplink Afrikos žemyną.
Pusiaukelėje juos pasitikdavo Gerosios vilties kyšulys – 256 metrų aukščio uola, išsikišusi tarp Atlanto ir Indijos vandenynų, visai netoli Keiptauno miesto. 1488 metais šį kyšulį atrado portugalų keliautojas Bartolomėjus Diasas ir pavadino Audrų kyšuliu. Vėliau ši vieta buvo pervardinta Gerosios Vilties kyšuliu, tikintis sėkmingos prekybos su Indija. Tiesa, tikras geografinis dviejų vandenynų susidūrimo taškas yra Agulhas iškyšulys, piečiausias visos Afrikos taškas, bet kai stovi sename švyturyje visai lengva įsivaizduoti Atlanto vandenyną dešinėje, o Indijos – kairėje.
Pakeliui į Gerosios Vilties iškyšulį verta sustoti Boulders paplūdimyje pasižiūrėti linksmųjų Afrikos pingvinų. Jus iš pradžių gali nemaloniai nuteikti minia žmonių medinio takelio turėklais atskirtų nuo neskraidančių paukščių, bet nepabėkite – ilgiau stebint pamatysite viso filmo vertų istorijų. Štai viena pora bučiuojasi, kita – jau užsiima rimtesniais giminės pratęsimo reikalais, patinėlis itin švelnus, vis snapu paglosto patelei kaklą, kitoje vietoje, žiūrėk, jau kasa urvelį kiaušiniui perėti.
Patį Keiptauno miestą ir jo artimiausias apylinkes lengva apžiūrėti su tradiciniu hop-in-hop-off autobusu. Dienos bilieto kaina vos 10 eurų. Juo aplankysite tiek miesto centrą, tiek botanikos sodą, tiek vynines, lūšnynų rajoną (nesugalvokite ten vaikščioti patys be vietinio gido) ir net paplūdimius. Aš paminėsiu tik dvi vietas, kurios man pačios gražiausios.
Bo Kaap rajonas, įsikūręs už Signalo kalno pačiam Keiptauno kampe. Malaziečių (kurių čia visai nemaža bendruomenė) kvartalas gali būti labai lengvai sumaišytas su sprogusiu dideliu „Skittles“ saldainių maišu. Kiekvienas namas linksmai nudažytas ryškiomis spalvomis – violetine, mėlyna, rožine, žalia, raudona – pakeisdamas visą rajoną į spalvingiausią vietą visame mieste. Toks pat spalvingas nuo prieskonių ir čia gaminamas maistas.
Na, o visiems skanaus maisto mylėtojams privaloma kita vieta – senojo uosto teritorija, vadinama V & A Waterfront (įdomu tai, kad priešingai nei daugumoje pasaulio vietų pavadintų Anglijos karalienė Viktorijos ir jos vyro Alberto vardu, čia A raidė reiškia jos sūnų Alfredą). Nesuskaičiuojama daugybė skirtingų virtuvių restoranų, o ypač jūros gėrybių. Rasite čia ir prekybos centrą, ir seną švyturį, ir Nobelio premijos aikštę, kur greta stovi visi keturi šalies Taikos premijos laureatai (Nelsonas Mandela, Desmondas Tutu, FW de Klerkas ir Inkosi Albertas Luthuli).
Važiuoti verta
Taip Pietų Afrikos Respublika, kaip ir dauguma Afrikos šalių, yra palyginti skurdi, sužalota savos istorijos, turinti begales vidinių problemų, tačiau aplankyti ją tikrai verta. Besidomintys istorija ir kultūra galės viską išgirsti iš pirmų lūpų, o ne knygos puslapių. Mėgstantys aktyvų poilsį galės išbandyti adrenaliną skatinančias pramogas ir įvairaus sudėtingumo pasivaikščiojimus. Gamtos mylėtojai džiaugsis gražiais peizažais ir daugybe laukinių gyvūnų. Na o ieškantys komforto ir gurmaniškų atradimų ras juos už labai gerą kainą.
