Kodėl verta važiuoti į Etiopiją?

Blogas

Etiopietiška krikščionybė ir gyva istorija

Prieš važiuojant į Etiopiją visi keliautojai užfiksuoja įvykį, kad tai viena iš pirmųjų pasaulio valstybių priėmusi krikščionybę, kaip valstybinę religiją. Tai atsitiko 330 metais. Bet nepamačius savo akimis sunku ir įsivaizduoti, kad ta sena istorija yra tokia gyva ir taip matoma kiekviename žingsnyje. Kai Etiopijoje keliavau prieš du metus, mano grupės keliautoja labai gražiai apibūdino: „Nuo šiol dabar aiškiau įsivaizduosiu, kaip atrodė laikai, kai gimė Jėzus“. Baltais drabužiais apsirėdę vyrai ir moterys, išdegusi žemė, dulkės ir itin paprastos gyvenimo sąlygos. Atrodo, kad laikas čia visai sustojęs.

Istorijos mylėtojai būtinai turi aplankyti Etiopiją! Aksume stovi įspūdingos senos monolitinės stelos. Vieni iš įspūdingiausių senųjų pasaulio architektūros stebuklų – uolose į žemyn iškaltos Lalibelos bažnyčios, daugybė bažnytėlių užkeltų aukštai kalnuose ir taip apsaugotų nuo priešų. Visur senovinė tapyba ir malonūs šventikai, pasiruošę papasakoti apie savo prižiūrimas vietas.

Legendų šalis

Etiopijos istorija yra gausiai paskaninta įvairių legendų. Tikriausiai žymiausia iš yra apie Aksume esančią Siono šv. Mergelės Marijos bažnyčią, kurioje, pasak legendos, saugoma Šebos karalienės atsigabenta Sandoros skrynia. Ją karalienė pavogė iš karaliaus Saliamono ir joje saugomos lentelės, kurias Mozė gavo iš Dievo.

Pasak legendos, kryžius, ant kurio buvo nukryžiuotas Jėzus ir kurį IV amžiuje atrado Romos imperatoriaus Konstantino motina šv. Elena, buvo perduotas Etiopijos karaliams, kad šie apsaugotų koptų krikščionis. Rugsėjo mėnesį visi pasaulio krikščionys, ir ypač etiopiečiai, švenčia kryžiaus suradimą. Etiopijoje ši data pažymima kuriant didžiulius laužus.

Dar viena iš Etiopijos legendų sako, kad šalies Oromo regiono tikėjimas, kurio dievas vardu Vaka, yra pasaulio seniausia monoteistinė religija ir būtent iš čia Mozė pasiskolino dešimt Dievo įsakymų.

Tikėti istorijomis, ar ne – spręsti jums, bet man patiko mūsų gido pasakymas “Jei tikite, vadinasi tai tiesa. O mes tikime, kad tai mūsų istorija”.

Kalnai ir įgriuvos

Apie 70 proc. visos Afrikos kalnų yra Etiopijoje. Šalis dažnai yra vadinama „Afrikos stogu“. Be to, Etiopijoje randasi ir viena iš žemiausių vietų žemėje – tai Danakilio įgriuva, Dalolo lavos ežeras, 116 metrų žemiau jūros lygio. Jei vertintume vidutinę metinę temperatūrą – tai ir pati karščiausia vieta žemėje. Čia mokslininkai tyrinėja, kaip gali atsirasti gyvybė kitose planetose su tokiomis sunkiomis gyvenimo sąlygomis.

Beje, Etiopijoje (ir tik Etiopijoje), Simieno kalnuose gyvena beždžionės – gelados – dar vadinamos kraujuojančiomis širdimis. Jos turi unikalius raudonus plėmus ant krūtinių. Gelados yra lyg senųjų, pirmykščių beždžionių, dabar sutinkamų tik fosilijose, palikuonys. Gyvena būriais ir mokslininkai pastebėjo įdomių atvejų, kai patelės, kurios turėtų poruotis tik su dominuojančiu grupės patinu, apgaudinėja jį su kitais, bet slepia savo neištikimybę.

Sena kalba, sena kultūra

Neskaitant arabų, etiopiečiai vieninteliai iš Afrikos tautų turi savo unikalų raštą. Aksumo stelose (monolitiniuose obeliskuose) užrašai buvo iškalti graikų, arabų ir ge‘ezo kalba, iš kurios kilo šių laikų Etiopijos regioninės kalbos. Senoji Aksumo civilizacija turėjo prekybos ryšių ir darė įtaką Vidurio Rytų ir Viduržemio jūros šalims dar nuo 400 metų per. Kr. Iki dabar Ge‘ezo kalba yra naudojama, kaip ir lotynų, mišių metu. Klausantis melodingų maldų, tiesa, galima ir primigti. Ja parašytos visos senosios religinės knygos, išlikusios puikiai, mat popierių ar papirusą atstojo ožkos oda. Ge‘ezo abėcėlės naudojama užrašyti oficialiai Etiopijos kalbai Amharic.

Etiopietiška kavos ceremonija

Kai kuriose daug kavos užauginančiose šalyse visai negausite geros kavos, nes nėra kavos gėrimo kultūros. Etiopija yra maloni išimtis, tikriausiai dėl to, kad pasaulyje ji laikoma kavos tėvyne. Viskas prasidėjo čia, Kafos regione ir išplito po visą pasaulį, kad kas rytą žadintų jus.

Etiopietiška kavos ceremonija ne veltui yra vadinama ceremonija – išgerti puodelį kavos užtruks. Tikras lėto gyvenimo, mėgavimosi ta akimirka pavyzdys. Šviežios kavos pupelės pirmiausiai paskrudinamos, ceremonijos dalyviai gali įvertinti jų kvapą, tada rankomis sugrūdamos ir kava verdama kavinuke ant anglių tingiai vėduojant, kad ugnis laikytųsi. Kai kuriuose regionuose kava gardinama rūtomis ar net druska. Kavą užuosete ir namuose, ir turguose, ir oro uosto išvykimo salėje.

Etiopietiškas maistas

Tikrai negaliu pasakyti, kad maistas būtų labai sužavėjęs, bet galiu patvirtinti, kad jis tikrai unikalus. Etiopijoje auga endeminiai (tik čia randami) grūdai vadinami tefu. Iš jų kepama gana specifinė duona indžera – primenanti didelį blyną. Tefas yra smulkiausias pasaulio grūdas, bet dėl specifinio tešlos rauginimo, atvykusiems keliautojams šis patiekalas nelabai patinka. Indžera vietinių valgoma tiek pusryčiams, tiek pietums, tiek vakarienei. Ant to didelio iškepto blyno dedami įvairūs troškiniai, jis atstoja ir lėkštę ir šaukštą, mat kitas maistas imamas su indžetos gabaliukų pagalba.

Etiopijos pietuose matėme ir dar vienos rūšies duonos gamybą. Kadangi Dorze gentis gyvena aukščiau,kur neauga tefo grūdai, duoną čia kepa iš netikrų bananų žievės. Netikri bananai, tai augalai panašūs į bananus, bet neduodantys vaisių. Sutrintą žievės masę tris mėnesius jie fermentuoja žemėje. Skonis dar labiau ne ką...

Etiopiečiai savo gyvenimo neįsivaizduoja be mėsos, šalis yra didžiausia jautienos tiekėja visoje Afrikoje. Gidas Vendis keliaudamas kartu ir šiek tiek perėmęs lietuvių įprotį užsisakyti šviežių daržovių ir pakelėje nuolat pirkti vaisius guodėsi: „Pamatytų mano mama ir verktų, kad taip skurdžiai valgau“. Vietiniams mėsa yra gero gyvenimo simbolis, o vegetarais jie tampa tik pasniko prieš šventes metu. Etiopiečiai taip pat pasaulyje laikomi medaus vyno išradėjais – pas mus jis vadinamas paprasčiau – midumi.

Tradicinė muzika ir šokis pečiais

Dažniausiai afrikietiškus šokius įsivaizduojame judant klubams, bet šiaurinėje Etiopijoje išvysite originalius šokius, kai šokama pečiais. Vietiniai naktiniai klubai visada turi profesionalių šokėjų grupę, bet dar smagiau žiūrėti į paprastus klubinėtojus šokančius poromis, labai dažnai ir vaikinas su vaikinu, ar mergina su mergina. Atrodo, kad jie neturi jokių sąnarių pečiuose. Ritmas, energija ir visa atmosfera – tiesiog užburia.

Vaikai, vaikai, vaikai

Pirmųjų dienų šokas Etiopijoje - kiekviename žingsnyje tave apipuolantys vaikai. Ir parduoda, ir prašo, ir tiesiog kalbina, ar nedrąsiai stebi. Jie net ilgiausius atstumus nubėga vardan galimybės gauti papildomų pajamų ar dėmesio. Matant tuos per akmenis ir gana aukštai virš jūros lygio lakstančius vaikus, visai nebestebina istorija apie pirmąjį afrikietį maratono bėgiką, kuris laimėjo olimpinį auksą basas.

Būna ir linksmų pažinčių - vienam berniukui pasakiau, kad pirksiu iš jo, jei jis atspės iš kokios šalies mes. Šaudė visai netoli, minėjo ir Koratiją, ir Suomiją, ir Lenkiją. Paskui susirado mus po geros valandos ir išdidžiai pasakė "Lithuania" - nepatingėjo išsiklausinėti miestelyje. Bet tai ne tas pats, kas atspėti, tad šaunusis pardavėjas nenuliūdo ir kai nepirkau jo pakelėse surinktų gražių akmenukų.

Gentys

Ypatingas įspūdis liks apsilankius šalies pietuose, kur iki šiol gyvena daugybė ne itin daug kontaktų su civilizacija turinčių genčių. Visos gentys yra skirtingos ir savitos, turinčios savo kalbą, tautinius kostiumus, papročius, gyvenimo būdą ir pasaulio suvokimą. Jose iki šiol išliko itin keistos kūno puošimo tradicijos – ornamentai kuriami iš randų arba apatinė lūpa praveriama ir plečiama tol, kol į ją telpa maža molinė lėkštelė, turinti apsaugoti nuo piktų dvasių. Tačiau egzotiški šalies pietūs gali būti pavojingi atvykstantiems turistams. Ten nerekomenduojama vykti be vietinio palydovo (kuris neretai būna apsiginklavęs kalašnikovu). Tai nėra tuščias atsargumas, nes dalis genčių, ypatingai esančios netoli Sudano sienos, savo turimus gamtinius išteklius, raganosių ragus bei panašias egzotiškas vertybes keičia į ginklus. Kai kuriose gentyse ginklus turi beveik visi, nuo vaiko iki senelio. Šalyje kur tuščias plastikinis mineralinio butelis atrodo didelė vertybė, užsieniečiai turistai atrodo kaip vaikščiojančios lobių skrynios, todėl reikia neužmiršti atsargumo.
Viena iš karingiausių genčių – mursiais. Jie gyvena jie Mago nacionalinio parko teritorijoje. Gentyje dabar yra apie 7500 žmonių, lengvai atskiriamų dėl savo išvaizdos. Išskirtinis mursių bruožas – lėkštelės moters lūpose. Paauglystės metu merginoms yra įpjaunama apatinė lūpa, kuri paskui yra tempiama vis didesnėmis molinėmis ar medinėmis lėkštelėmis. Lėkštes jos nešioja tik pasipuošimui, o kasdien lūpa tiesiog kabo. Beje, moterys dar ir apatinius 4 dantis išsirauna, kad tas lėkšteles būtų patogiau įsidėti... Ne visos mursės dabar jau pjaunasi lūpas - tradicijos pamažu kinta. Dar vienas būdas „puošti“ savo kūnus populiarus tarp mursių - randai. Jie padaromi peiliu ar kriaukle įpjovus ir į žaizdą įtrynus pelenų ar smėlio.

Atvykus į mursių kaimą vyksta įdomus spektaklis. Visi apipuola keliautojus ir tampo už skvernų, kad juos nufotografuotų. Už vieno asmens foto reikia susimokėti 5 birr (~0,2 eur), bet visa ta tampymo norint, kad fotografuotų jį/ją, o ne kitą, procedūra gana drąstiška. Jautiesi lyg ne tu pirktum nuotraukas, bet tave perka... Mokėti už vaikų nuotraukas reikia mažiau. Viena net sugebėjo paprašyti pinigų už vaiką savo pilve. Pamenu, viena keliautoja kreipėsi į mane pagalbos, kad apginčiau nuo viso to srauto, mat ji net fotoaparato neturėjo. Paprašiau mus atlydėjusio vietinio saugotojo, bet po dešimties minučių ji vėl grįžo pas mane. Saugotojas visą tą laiką pasakojo kaip jam mokslui trūksta pinigų ir spaudė jį paremti. Mano gelbėjimo planas vos nevirto nuo vilko ant meškos.

Pagrindinis mursių maistas - putra iš akmenimis sutrintų grūdų. Dar jie geria pieną su karvės ar jaučio krauju. Viena pagrindinių pramogų mursiams yra muštynės su lazdomis. Viskas baigiasi gana žiauriai, tad tokie renginiai yra draudžiami. Užtat šautuvų čia netrūksta. Pagrindinis patarimas važiuojant į šią gentį – vykti ryte, mat po pietų jie jau dažnai būna persiragavę vietinio alkoholio ir darosi agresyvūs.

Visai kitoks įspūdis susidaro apsilankius Hamerių gentyje. Visi išsirikiuoja, ramūs, nekimba. Mums - šokas po mursių aktyvumo. Hamerių mooterys ištekėjusios nešioja "grandinėles" ant kaklo. Jei žmona Nr 1 - nešioja 3, vienas iš jų su tokiu bumbulu. 2, 3, 4 žmona jau teturi du mažesnius "antkaklius". Hamerius atskirsite iš moliu išteptų plaukų.

Viena iš įdomiausių Hamerių tradicija – „bull jumping“ arba šokimas per jaučius - tai vaikino tapimo tikru vyru ceremonija. Jos pradžia - kai giminės moterys renkasi, svaiginasi, šoka... Antroji iš ceremonijos dalių labiausiai šokiruojanti - moterų plakimas. Plakti gali tik šventės herojaus draugai, aš juos pavadinau pabroliais, nors herojus dar ne jaunikis. Vietiniai pabrolius vadina maza. O herojaus giminės moterys - tiek ištekėjusios, tiek netekėjusios eina prie pabrolių su vytelėmis ir prašo jas plakti. Jei plakimas nestiprus - prašoma dar. Plakimas parodo, kad netekėjusi mergina bus puiki žmona, iškęs gimdymą.

Ištekėjusios giminės moterys tuo parodo savo pasišventimą ir stiprybę. Vaizdas, aišku, itin šokiruojantis. Ypač, kai moterys reikalauja jas plakti vėl ir vėl... Verkia, ne dėl skausmo, o dėl to, kad per mažai... Apie šios tradicijos kilmę antropologai neturi vieningos nuomonės, viena iš versijų galėtų būti tai, kad apipjaustomos moterys per skausmą patiria seksualinį pasitenkinimą. Na, bet grįžkime prie šventės kaltininko. Pagaliau trečiojoje dalyje eilė ir jam. Mano matytoje ceremonijoje jaunuoliui buvo apie 22 metus (tikslaus amžiaus jie nežino), jis turi peršokti per eilę sustatytų jaučių, kad jau galėtų kurti šeimą, turėti bandą galvijų ir susilaukti vaikų. Pirmiausiai herojų palaimina kaimo vyresnieji . Tuo metu draugai sustato jaučius. Keletas jų pabėga, tame tarpe ir į stebėtojų pusę. Herojus tai daro nuogas! Perbėgti reikia 4 kartus. Jei nepavyktų - po kelių mėnesių galėtų vėl bandyti.

Dorze savo namus pina. Nauji jie būna iki 12 metrų aukščio, paskui termitai atlieka savo darbą ir namo apačia vis nupjaunama. Šiam namui jau virš 80 metų. Iš išorės jis primena dramblį. Duonos kepimas. Ji čia visada blynų formos - naudojama kaip lėkštė ir kaip šaukštas

Etiopietiškos Kalėdos Lalibeloje

Dar prieš aušrą, kartu su iš visos šalies susirinkusiais baltai apsirėdžiusiais piligrimais judame prie uoloje iškaltos bažnyčios Bet Maryam (šv. Marijos). Ankstyvas sausio 7-osios rytas - Etiopijos ortodoksų Kalėdos, čia vadinamos Ganna. Nenustebkite dėl tokios datos - etiopiečiai ne tik gyvena pagal senąjį Julijaus kalendorių (pas juos dabar 2008 metai), bet ir dienos laiką skaičiuoja nuo saulės patekėjimo, o ne nuo vidurnakčio.

Esame Lalibeloje, vietinių krikščionių vadinamoje Afrikos Jeruzale. Ir tai ne šiaip sau pasigyrimas - Lalibela tapo šventu miestu, sutraukiančiu piligrimus nuo 1187 metų, kai musulmonai užėmė Jeruzalę ir etiopiečiams teko ieškoti savų alternatyvų. Daugelis vietovardžių čia tokie pat, kaip ir Šventojoje žemėje, pavyzdžiui, per miestą teka Jordano upė. Krikščionybė Etiopiją pasiekė IV amžiuje, tačiau čia ji plėtojosi gana izoliuotoje aplinkoje, tad išliko archaiška.

Lalibeloje yra net 13 akmeninių bažnyčių, pradėtų kalti karaliaus Lalibelos laikais XII amžiuje. Priešingai, nei kitur pasaulyje, jos yra iškaltos žemyn į žemę. Legenda teigia, kad Lalibela susapnavo, jog Dievas liepė jam pastatyti bažnyčias, tiksliai nurodydamas, kur jos turi stovėti, kaip turi atrodyti ir kaip išdekoruoti vidų. Bažnyčių statybos vyko labai sparčiai, nes dienomis triūsė meistrai, o naktimis, kaip teigia legenda, dirbo angelai. Bene įspūdingiausia yra Šv. Georgo (Bete Giyorgis) bažnyčia. Ji yra kryžiaus formos, iškirsta žemėje iš vientiso uolos gabalo. Netoliese esanti Bete Medhame Alem (Pasaulio išganytojo) bažnyčia yra laikoma didžiausia monolitine bažnyčia pasaulyje. Ji primena graikišką šventyklą, 33,5 metrų ilgio, 23,5 metrų pločio ir 11,5 metrų aukščio ir galbūt yra garsiosios Aksumo bažnyčios, kurioje buvo saugoma Pandoros skrynia, kopija. Šv. Marijos (Bete Maryam) - yra seniausia iš šių bažnyčių ir būtent čia vyksta pagrindinė Kalėdų ceremonija.

Lalibeloje gyvena apie 20 tūkstačių žmonių, o Kalėdų metu čia atvyksta apie 50 tūkstančių piligrimų. Jie įsikuria styvoklose po atviru dangumi ir tik kunigams ar vienuoliams yra skiriami paprasti namukai. Kas telpa - susirenka naktį į bažnyčią. Petys prie peties visi meldžiasi ir prieš pat 7-ias, su pirmais saulės spinduliais daugiau nei 100 kunigų su tiurbanais ir keistomis kepurėmis, skirtingais apsiaustais bei puošniais skėčiais pradeda eiti uolos kraštu. Kratydami sistras (delno dydžio muzikos instrumentas iš Senojo testamento laikų), giedodami ir linguodami kunigai įveda į keistą būseną visus, stebinčius ceremoniją. Minią išjudina būgnai ir ragų gausmas, o maldininkai prisideda savo giesmėmis. Ir taip apie dvi valandas. Visi susirinkusieji tampa ganomaisiais, o kunigai - piemenimis. Visi ramūs ir besišypsantys, tad net kai braunamės per minią, kad galėtume matyti procesiją iš arčiau - jokių piktų žvilgsnių ar replikų. Mes stovime prie pat šv. Marijos bažnyčios ant 8 metrų skardžio, bet jaučiamės saugūs. Atvykę čia jaučiamės šventės dalimi.

Tiesa, laikomės tikrai ne visų tradicijų. Etiopiečiai savo Kalėdų išvakarėse pasninkauja, o šventei būtinai pasipuošia baltai. Dauguma jų dėvi tradicinį drabužį, vadinamą shamma. Tai didelis medvilės gabalas su ryškių spalvų juostomis galuose. Jis dėvimas kaip toga. Šiaurės Etiopijoje tikrai gali pasijusti lyg būtum patekęs į Kristaus gimimo metus - baltomis marškomis apsigobę vyrai ir moterys gena ąsiliukus, neša žabus ir ruošia maistą paprasčiausiomis sąlygomis. Tik tradiciniu būdu verdamos kavos kvapas galbūt sugrąžins mus iš šios laiko mašinos į dabartį.