Mano pirma tolima ir egzotinė kelionė už Europos ribų buvo prieš penkiolika metų į Kubą. Išskridau viena, nes, kaip ne kartą tuo metu atsitikdavo, kartu vykti žadėjusi draugė atsisakė, o man keisti planų nesinorėjo. Pinigų tada turėjau nedaug, labai taupiau, o tą daryti buvo sunkuvisur tekdavo mokėti užsienietišką kainą ir dar sumokėti už iš kažkur vis atsirandančius draugus ir tų draugų draugus. Tai buvo kelionė, kurioje patyriau daugiausiai nustebimų.
Kuba mane stebino beveik kiekvieną dieną. Tik nusileidusi ir atvykusi į savo užsakytą nakvynės vietą pas žmones, vadinamąją casa particular, sužinau, kad vietų ten nėra ir mane perleidžia maloniai kaimynei, taip pat nuomojančiai kambarius. Sekantį rytą, vos išėjusi į gražiąsias Havanos gatves, aš ir penkias minutes negalėjau paeiti viena. Prie manęs vis prieidavo vyrukai su pasiūlymais pavedžioti po miestą, parodyti kur nuo ryto šokama rumba, kur maišomi skaniausi mojito ar galima pigiau nusipirkti cigarų. Vėliau suvokiau, kad Kuboje visai nesutikau vedusių vyrų (pask jų pačių)net pagyvenęs taksistas, vežęs manę į paplūdimį ir kantriai budėjęs dvi ar tris valandas, kad saugiai pasideginčiau, prisiekinėjo žmonos neturys, nes maža ką, gal jis man patiks ir išsivešiu jį kažkur į pažadėtąją žemę. Pasiūlymų iš vyrų visą kelionę teko kratytis net gąsdinant milicija, neužtekdavo kelis kartus atsakyti “ne” į kvietimą užsukti pas jį į namus (“nes mamos dabar nėra”). Žmogus greitai pripranta, tad man išvažiavus į kaimišką rajoną ir visą dieną pravaikščiojus gamtoje, beveik nesutinkant žmonių, buvau visiškai pasimetusi. Vakare, gulėdama lovoje ir bandydama suvokti, ar aš čia kur į mėšlą įmyniau, ar čia už lango taip kiaulės kvepia, vienintelį kartą gyvenime pagalvojau “Ir ko gi aš čia atsitrenkiau per pusę pasaulio į tvartą ir net neturiu su kuo pasikalbėti”.
Daugiau tokių klausimų man nebekilo. Kelionių daugėjo, daugėjo patirties ir supratimo, kiek daug mitų yra sukurta apie tai, koks keliavimo stilius yra teisingas. Labiausiai erzinančios savokos, dažnai naudojamos interneto portaluose ar kelionių įspūdžių aprašymuose yra “kontrastų šalis”, bei “kultūrinis šokas”.
Kiekviena pasaulio šalis gali būti pavadinta “kontrastų”. Štai Lietuvoje sutinki malonius, svetingus ir kultūringus žmones, bet taip pat čia susiduri su korupcija ir bukais egzemplioriais. Kodėl tada staiga Indiją ar Kiniją tampa lengviausiai apibūtinti šiuo nieko nepasakančiu žodžiu?
Taip pat nesuprantu, kaip atsitinka “kultūrinis šokas” kelionėse. Jei žmogus išvyksta į naują šalį visiškai nepasiruošęs, jam kultūriniu šoku tampa nešvara gatvėse, didžiulis skurdas, ar kažkokios keistos vietinės tradicijos, kaip kad prieš laidojant savo artimuosius juos laikyti užbalzamuotus namuose kelis metus ir dar pasodinti prie stalo, kai ateina svečiai. Išsireiškimas kultūrinis šokas gali būti naudojamas tik savo pasakojimo įtaigumui padidinti, nes ne šoką mes keliaudami gauname, o gyvenimo pamokas ir pratimus savo chrakteriui stiprinti.
Gerai, prisipažinsiu, pati esu šią frazę panaudojusi pasakodama, kaip mes stebėjome šv. Kalėdų ceremoniją Lalibeloje, prie gilyn į žemę iškaltų fantastiškų bažnyčių šiaurės Etiopijoje. Baltais drabužiais pasipuošę maldininkai čia susirenka dar naktį, norėdami užsiimti geresnes vietas stebėti, kaip visos šalies kunigai giedodami giesmes ir pritardami senoviniais instrumentais ratu suka skardžio kraštu. Keliautojams buvo leista pamiegoti šiek tiek ilgiau, ir nors buvome čia vos išaušus, minia prieš mus skyrėsi sunkiai. Gidas Vendis, pasiskolinęs iš greta stovinčiojo lazdelę, ja ėmė baksnoti prieš mus išsirikiavusiems per pečius ar galvas ir nurodyti jiems pritūpti, kad šalies svečiams vaizdo neužstotų ir nuotraukų negadintų.Ir jie klausė! Tai, ko gero, buvo didesnis šokas, nei vėliau toje pačioje kelionėje matyta jaunuolio išventinimo į vyrus ceremonija, kurios metu jo giminės moterys nuo gėrimų ir šokių įėjusios į visišką transą su ašaromis akyse maldaudavo jo draugų plakti jas kuo smarkiau rykštėmis. Kad taip bus, aš žinojau iš anksto, tad vakariečio akiai nesuprantamai situacijai buvau labiau pasiruošusi.
Na, bet grįžkime prie keliautojų tipų. Pirmiausiai pakalbėkime apie blogus pavyzdžius, apie tuos kurie apriboja save taisyklėmis ar išaukština tik vienokias keliones, bet smerkia galvojančius kitaip.
Autentikos medžiotojas
Šie keliautojai kaip maro vengia visų turistinių vietų, ypač juos gąsdina visi senieji ir naujieji pasaulio stebuklai (indiški mauzoliejai, majų ar, apsaugok Ra, egiptiečių piramidėsir visi kiti pastatai, patekę į labiausiai fotografuojamų pasaulio vietų šimtuką).Jie labai didžiuojasi praleidę savaitę ar daugiau ganydami bandą kažkur neištariamoje vietoje ir sakosi pažinę tikrąją šalies dvasią. Kiekvienam keliautojui tikrai palinkėčiau unikalių patirčių, tačiau taip pat noriu priminti, kad atvykus į Vilnių pirmą kartą, neverta apsiriboti tik Žemaisiais Paneriais ar Naująja Vilnia ir visiškai aplenkti senamiestį, net jei į jį pataikei Kaziuko mugės metu ar su lenkų turistų minia.
Kuo pigiau, tuo geriau
Kartais tenka skaityti pasakojimus, kai keliaujama neišleidžiant pinigųvažiuojama pakeleivingomis mašinomis, miegama palapinėse ar apsistojama pas vietinius, dažnai ir su maitinimu pasiseka. Taip, kai esi jaunas, neturi pinigų ir didelį troškimą keliauti, tikriausiai tai vienintelis būdas pamatyti pasaulį. Tačiau yra ir kita medalio pusė, kai tie žodžiai “pigiau” ir “nemokamai” tampa vos ne vieninteliu tikslu. Svanetijoje (Gruzija), šiek tiek pagriuvusiame, bet UNESCO gelbėjame Ušguli kaime sutikome vaikiną, kuris tranzavo iš Lietuvos visai be pinigų ir planavo gruziniško svetingumo sužavėtas čia likti kuriam laikui. Apie tą svetingumą pas mus sklando tikros legendos, kaip kažkam pasisekė Gruzijoje neišleisti nė cento, nes nauji draugai ne tik apnakvyndino, vežiojo, maitino, bet dar ir lauktuvių įdėjo. Be abejo, negalima laužyti senų vietinių tradicijų, kai svečias laikomas Dievo dovana, tačiau taip naudotis yra net ne nesąžininga, o baustina.
Prie šio tipo keliautojų galima būtų priskirti ir tuos, kurie paprastai sutinkami interneto komentaruose prie kiekvieno straipsnio apie kelionių organizatorius ir kurie labai gerai žino, kiek turėtų kainuoti nakvynė ar kelionė. Vieni iš jų iš karto nukerta bet kokias diskusijas, pasakydami, kad keliauti galima TIK savarankiškai, nes taip yra kelis kartus pigiau. Kiti labai gerai moka palyginti kainaskelionė į x šalį Lietuvoje kainuoja tiek, o va per užsienio operatorius žymiai pigiau (Lietuvoje vieni plėšikai!). Jei kiekvienoje kelionėje pagrindinis jos kriterijus yra maža kaina, beviltiška diskutuoti, kad lygini sviestą su margarinu, o vyną su alumi.
Pasaulio problemų apšvietėjai
Dauguma savo kelionių nuotraukomis socialiniuose tinkluose besidalinančių žmonių šiek tiek pagražina realybę. Taip lengva dabar būti puikiu fotografu parinkus tinkamą kampą ir filtrą, nes negali gi prisipažinti, kad tave labai nuvylė nebalti ir netvarkingi Balio salos paplūdimiai. Bet dabar ne apie juos. Daug labiau nesuprantu tų keliautojų, kurie kiekvienoje kelionėje praneša apie tai, kokie juokingi tie turistai, kurie tik ir spragsi fotoaparatais belaukdami kada liūtai puls migruojančias antilopes gnu, ar kaip jaučiasi pinigų maišais ir baltais kolonistais Afrikoje.
Visada patikrinu atsiliepimus apie viešbučius Tripadvisor svetainėje ir negaliu atsistebėti su kokiu nuoširdumu keliautojai nufotografuoja ir sudeda apdulkėjusias vėdinimo groteles,apkalkėjusius kranus ar parūdijusius plytelių tarpus. Žinoma, taip tikrai gali susidaryti pilnesnį vaizdą apie konkrečią vietą, tačiau visada vertinu geriausių vertinimų kiekį ir dažniausiai tik pasijuokiu iš didelių problemų, aprašytų tuose keliuose vienos ar dviejų žvaigždučių įvertinimuose.
Mokytojai
Mokytojai yra tie keliautojai, kurie mėgsta pamokyti vietinius gyventojus. Kodėl jie tupi štai čia prie kelio, vietoje to, kad eitų aplinkui šiukšles surinkti arba laukuose dirbtų? Tikrai geriau gyventų! Ar ne verčiau pabandyti suvokti priežastis, kodėl šiam vyrui geriau stebėti keliu pravažiuojančius automobilius, o ne nuveikti kažką naudingo. Mytojams labia tinka anekdotas apie po palme gulintį vyruką ir užsienietį jam siūlantį parduoti ant galvos krentančius kokosus vien tam, kad istorijos pabaigoje jis galėtų atsipalaidavęs vėl gulėti po palme.
Kelionėje taip gera iš mokytojo pavirsti mokiniu ir pamėginti išspręsti tokią mįslę: kodėl Birma, viena neturtingiausių pasaulio šalių, ilgą laiką kentėjusi nuo karinės chuntos priespaudos, yra dosniausia šalis? Pagal 2015 metų lapkritį paskelbtą tyrimą net 70 proc. Birmos žmonių į klausimą, ar aukojote per pastarąjį mėnesįatsakė “taip”. Antroje vietoje jau antri metai iš eilės atsiduria JAV, kurioje tas procentas vis mažėja (nuo 68 iki 63). Na, o jei įdomu dėl Lietuvosesame ketvirti nuo galo tarp 145 šalių, kuriose buvo vykdyta apklausa, 17 proc. “taip”. Tad ar ne mes turėtume pasimokyti iš jų betupėdami kur prie kelio?
Mano pinigas yra pats svarbiausias
Yra legenda, kad Venecijoje barai ir restoranai turi tris meniu kainasvietiniams, atvykėliams ir grubiems turistams. Jei esi italascappuccino ir croissant kainuos 3,5 euro, o jei užsisakysi angliškai ir dar nemandagiai7. Visas pasaulis nemėgsta grubių, kurie galvoja, kad jų atnešamas doleris/euras jiems suteikia teisę negerbti šalies, į kurią atvyko. Labai daug tokių turistų yra iš JAV ar Rusijos. Dabar į nemėgstamųjų topus kyla kinai ir indai. Lietuviai šiomis savybėmis nepasižymi, tik kartais sunkiai priima pasaulyje vyraujančią arbatpinigių taisyklę ir tvirtai laikosi nuostatos, kad užtenka sumokėti už paslaugą, o aptarnaujančiam personalui normalų atlyginimą privalo mokėti jo darbdavys ir jokių čia „arbatų“.
Kalbant apie pinigus kelionėje, reikia paminėti ir tuos, kuriems, nesvarbu kur keliaujaį džiungles ar į dykumas -viduryje kelionės jų pinigai ima šauktis išleidžiami iš piniginės, ir kaip tos Vietnamo kalnų senučiukės, kurios tyliai kalbina einamos kartu per ryžių terasas vis siūlydamos „Buy something“ (Nupirk ką nors). Įvairių suvenyrų ir ne tik pirkimas yra sudėtinė kelionė dalis, tačiau svarbu, kad tinkamų objektų nebuvimas nesugadintų pačios kelionės įspūdžio.
Yra ir tokių pirkimo profesionalų, kuriems gerai nusiderėti gal net svarbiau, nei surasti ir nusipirkti širdžiai mielą atsiminimą iš kelionės. Visi keliaujantys moka tam tikrą „turisto mokestį“ permokėdami tiek už daiktus, tiek už paslaugas. Bet tik ne šie žmonės. Jų vengia bet kurio pasaulio turgaus prekeiviai. Su jais nėra labai smagu būti vienoje kompanijoje, nes jie visada pareikš, kad už savo pirkinį permokėjai. Net ir tais atvejais, kai jie padeda nusiderėti jums, visada iškyla dilema, ar tikrai vertėjo taip numušti kainą, jei sutaupei tik kelis eurus, kurie dažnai sudaro vos ne dienos uždarbį toje šalyje.
Keliautojus galima skirstyti ir ne pagal tai, kaip jie elgiasi kelionės metu, bet ir pagal tai, kas jiems yra gera kelionė, kur jie keliauja. Beje, Vokietijos psichologai 2015 metais atliko tyrimą, kas lemia gerą kelionę ir nustatė, kad didžiausią įtaką tam turi paties žmogaus požiūrisjei jis bus linkęs nesureikšminti smulkmenų, grįš viskuo patenkintas. Jei save galite priskirti tik vienai iš šių grupių, nors kartais pabandykite ir kitokią kelionę.
Kolekcionieriai. Šiuolaikiniai medžiotojai-rinkėjai, kuriems kuo egzotiškiau, tuo geriau. Juos lengva atpažinti iš tokių frazių “Arčiausiai dangaus gali pasijusti tik elektros šviesų neprislopintoje Titikakos ežero saloje.” “Tau tikrai reikia išbandyti TIKRĄ žygį džiunglėse - tas kurtinantis nakties garsas gulint palapinėje supurto iš esmės”.
Hobio vedini. Tai žmonės, kurie keliauja TIK ten, kur veda jų hobisnardymas, jėgos aitvarai, buriavimas, golfas. Atostogos paprastai būna skiriamos tik tam, gilyn į šalį lendama retai. Puikiausias hobio ir tradicinės kelionės pavyzdys man būtų kelionės dviračiais, kai kasdien numinama nemažai kilometrų, o tuo pačiu kaip tik galima iš arčiau yra pažįstamas lankomas kraštas.
Sveikatos keliautojai. Nors Lietuvoje, priešingai nei pasaulyje, ši tendencija dar nėra tokia vyraujanti, bet vis daugiau žmonių, ne tik vyresnio, bet ir jauno amžiaus atostogas skiria sveikatos pagerinimui. Ne poilsiui “viskas įskaičiuota”, bet sveikatinimo programomsprie Negyvosios jūros, ajurvedos centre ar jogos stovyklose. Lietuvoje gana populiarios tampa kelionės su koučeriu ieškant naujos prasmės darbe ir gyvenime. Prie sveikatos, tik dvasinės, priskirčiau ir einančius piligriminius elius, išbandančius save ir siekiančius atrasti kažką iš naujo.
Iš miestų į gamtą. Didžioji dalis dažnai keliaujančių žmonių savo keliones pradeda nuo žymiausių šalių, žymiausių objektų, pirmiausiai aplanko miestus, o kai pajunta, kad ir kokia skirtinga būtų Azijos, Europos ar Lotynų Amerikos architektūra, po kelių kelionių jau imi jausti, kad niekas nesikeičia. Tada į pagalbą ateina gamta ir laukinių gyvūnų stebėjimas.
Nostalgijos mėgėjai. Jie dažnai sugrįžta į tą pačią šalį ar net į tą pačią vietą. Čia visada jauku nueiti į mėgstamą restoraną, pasikalbėti su pažįstamu turgaus prekeiviu. Turėti gražias atostogų tradicijas yra puiku, svarbu, kad kelionė netaptų dar viena savotiška rutina.
Saulės garbintojai. Daugybei žmonių pagrindinis atostogų pasirinkimo kriterijus yra vieta, kur švies saulė. Jie tvirtina, kad tik taip galės pailsėti (jų organizmams tikriausiai vitaminas D yra daug svarbesnis, nei kitiems).
Smalsuoliai. Atviri akimis, ausimis ir protu. Žingeidūs ir norintys daug pamatyti. Keliauja, kad pažintų ir pailsi sugerdami naujus įspūdžius. Tai mano patys mylimiausi keliautojai, kuriems įdomu viskas, kurie geba pasimėgauti TA minute, nelygindami jos su kita panašia situacija, bet kurie dar negrįžę iš vienos kelionės jau svajoja, kur keliaus toliau. Esu laiminga, kad tokių savo kelyje sutinku daugiausiai.
