Saugumo lygis šalyje per pastaruosius porą dešimtmečių gerokai sustiprėjo, o vietiniai gyventojai dar nepavargę nuo keliautojų dėmesio, ir visų laukia išskėstomis rankomis bei atviromis širdimis. Nėra tokio kolumbiečio, kuris nemylėtų savo šalies, o kai vietiniai gyventojai ją besąlygiškai myli, tai ir lankytojai užsikrečia šiuo jausmu.
Visai Kolumbijai lengvai tiktų „neatrastos šalies“ epitetas, bet kai kurioms šalies vietoms šis epitetas tinka dar labiau nei kitoms. Kokios tos vietos, kurias rekomenduojame keliautojams, vedamiems „neatrastų žemių“ ieškotojo jausmo? Kur apsilankę, jausitės lyg atradę mistiškąjį „Eldoradą“?
Momposo miestelis, įsikūręs Magdalenos upės „glėbyje“
Momposas įsikūręs tarp dviejų Magdalenos upės atšakų, ir tarsi „apglėbtas“ jos „rankų“. Patekti čia ne taip paprasta, bet atvykus jus tikrai sužavės spalvingos miestelio gatvės, pyragaičius primenančios bažnyčios ir lėtas miestelio tempas (mėgstamiausios vietinių gyventojų pramogos: dieną ilsėtis supamoje kėdėje, o vakare – žaisti šachmatais pagrindinėje miestelio aikštėje).
Prieš kelis šimtmečius Momposas buvo aktyvus prekybinis miestas, kadangi Magdalenos upe buvo gabenamos įvairios prekės iš šalies gilumos iki Karibų jūros, ir atgal. Kelių tuo metu beveik nebuvo, ir upė buvo pagrindinė šalies transporto arterija. Tačiau vėliau buvo nutiesti keliai, ir Momposas neteko savo svarbos. Tad Momposui liko kitos veiklos – miestelyje ypatinga “filigrano” technika gaminami juvelyriniai gaminiai iš sidabro (papuošalai sunerti iš sidabrinių siūlų) bei baldai, o ypač populiarios „momposietiškos“ supamosios kėdės...
Kita Momposo „vizitinė kortelė“ – Gabrielio Markeso, žymiausio Kolumbijos rašytojo, magiškojo realizmo kūriniai. Mat kai kurių jo knygų herojai konfliktuoja, myli ir svajoja būtent prie Magdalenos upės, Momposo miestelyje. Ten, kur laikas slenka lėtai, ir nuotaikas diktuoja besikeičiantys – lietingasis ir sausasis – sezonai...
Momposo miestelis ir savita jo architektūra buvo įvertinta ir tarptautiniu mąstu – miestas saugomas UNESCO.
Jodinėjimas San Agustino apylinkėse
Nėra geresnės vietos išbandyti jodinėjimo malonumą už San Agustino miestelį Kolumbijoje (rekomenduojama ir niekada nesėdėjusiems ant žirgo). Viena vertus, žirgai čia gerai išauklėti ir nebando atsikratyti savo „našta“, kita vertus – smagu, kai jodinėjimas kas pusvalandį yra nutraukiamas sustojimo – tai apžiūrėti naują objektą (San Agustinas garsus savitomis skulptūromis, kurias čia paliko senosios vietinės gentys), tai atsigerti kolumbietiškos kavos ar paragauti egzotiškų vaisių sulčių.
Prieš penkis tūkstančius metų gyvenusi San Agustino kultūra paliko aplinkiniuose slėniuose gausybę skulptūrų (iš viso jų priskaičiuojama apie 500). Kai kurios iš šių skulptūrų gana realistiškos ir vaizduoja to meto karius, muzikantus ar motinas su vaikais; kitos įkūnija baisias dievybes ar šventus gyvius – erelį, jaguarą ar... varlę. Nors skulptūros gana primityvios ir ne itin profesionalios (senovės skulptoriai nesilaikė mastelio), tačiau sužavi savo naivumu ir nuoširdumu.
Daugelį San Agustino skulptūrų galima aplankyti specialiai tam įkurtame muziejuje po atviru dangumi – čia jos perkeltos iš savo „radymviečių“. Tačiau žaviausia atrasti tas skulptūras, kurios liko savo vietoje ir nebuvo perkeltos į muziejų, o šiai išvykai geriausiai tinka žirgai – tokiu atveju ir skulptūros pamatomos natūralioje aplinkoje, ir „raiteliai“ dažniausiai užsikrečia nauja aistra... Jūs net nenutuokiate, kiek jumyse yra „kaubojaus geno“ (ispaniškai – „gaučo“), kol neišbandėte jodinėjimo San Agustine 😉
Spalvotoji upė Makarenos regione
Dar viena ypatinga vieta, kol kas mažai žinoma ir retai lankoma turistų – Kanjo Kristales, arba kitaip tariant, Krištolinė upė (isp. „Caño Cristales”). Trumpu periodu (spalio, lapkričio mėnesiais), kai Kolumbija transformuojasi iš sausojo į drėgnąjį sezoną, Kanjo Kristales upė, paprastai niekuo neišsiskirianti iš kitų upių pasaulyje, nusidažo įvairiomis ryškiomis spalvomis – rausva, violetine, mėlyna, geltona ir kt. – kaip krištolas, pašvietus saulei. Tik šiuo atveju, daugiau įtakos spalvoms turi ne saulė, o vandens lygis upėje, kadangi esant tam tikram vandens lygiui, išryškėja upės dugne augantys spalvoti augalai. Jei prilyja pernelyg daug, vanduo suplaka gruntą, ir upė tampa „kakavos spalvos“, jei lietaus trūksta, upė tiesiog... išdžiūsta.
Jei jums pasiseks ir lankantis šioje vietoje, bus „tinkamas vandens lygis“, akys negalės patikėti, kad tai iš tiesų natūralios gamtos spalvos, o ne koks cheminis pokštas! 🙂
Dėl savo įspūdingų transformacijų, Kanjo Kristales upė dar yra vadinama „Penkių spalvų upe“, „Skystąja vaivorykšte“ bei tiesiog... „Gražiausia pasaulio upe“. Koks epitetas jai geriausiai tinka, galėsite nuspręsti patys, aplankę šią upę su „Travel planet“, jei pasirinksite kelionę į Kolumbiją ir jos pratęsimą į Kanjo Kristales 😉
