Ladakas – atitrūkti, kad būtų galima vėl susijungti

Blogas

Turite klausimų? Mielai į juos atsakysiu - Audra

Rašykite man arba skambinkite tel.:
+370 686 35653

Klauskite

Dalintis:

Mažasis Tibetas, Aukštųjų perėjų šalis, Mėnulio žemė – visi šie epitetai taikomi Ladakui, istoriniam Tibeto regionui, šiuo metu priklausančiam Indijos Džamu ir Kašmyro valstijai. Pasiekus Ladako sostinę Lehą, esančią 3,5 km aukštyje, reikia šiek tiek laiko prisitaikyti ir prie aukščio, ir prie jausmo, tarsi būtum atsidūręs Mėnulyje. Tačiau atšiauriame krašte slepiasi labai daug gyvybės.

Nežemiškas grožis ir nedangiška buitis

Snieguoti kalnai, įvairių spalvų uolienos, neregėto žydrumo ežerai, sraunios, purslais besitaškančios upės atrodo nežemiškai. Į kvapą gniaužiančių peizažų sąrašą patenka skulptūriniai Lamajūru kalnai, 4,5 km aukštyje tyvuliuojantis žydrasis kalnų perlas – Comoririo ežeras, balto smėlio kalnų dykuma Hundaro, žaliuoju smaragdu laikomas Nubros slėnis ir daugelis kiltų. Visgi, panašu, kad kol ši šalis stovėjo pas Kūrėją eilėje, norėdami gauti kuo daugiau gamtos stebuklų, nebespėjo į kitą eilę, kur buvo dalijami materialūs patogumai. Dėl atšiaurių oro sąlygų ir nederlingų žemių žmonių buitis čia nėra lengva. Pagrindinis gyventojų užsiėmimas – gyvulių auginimas ir žemdirbystė. Nors ir dirbamų žemės plotų nedaug, o augmenija, būtina gyvuliams išsimaitinti, pakankamai skurdi. Be to, ir žiemos čia šaltos, neretai temperatūra nukrenta iki 30 laipsnių šalčio.

Visgi, keliaudamas po Ladaką gali dar kartą įsitikinti, kad žmogaus galimybės prisitaikyti yra beribės. Vietiniai gyventojai tikrai nesiskundžia dėl savo gyvenimo. Iš pirmo žvilgsnio orūs ir gal net kiek atšiaurūs, kaip ir juos supanti gamta, viduje žmonės šilti, vaišingi ir labai lengvai bendraujantys.

Meldžiasi net ir akmenys

Ladako gyventojai nuo kitose Indijos valstijose gyvenančių žmonių skiriasi ir savo išvaizda, ir valgymo, ir rengimosi, ir šventimo įpročiais. Jie labiau primena tibetiečius ar kitus Centrinės Azijos gyventojus. Ladake dominuoja budizmas, kuris įsitvirtino IX a., kai kraštas atiteko Tibeto karalystei ir buvo sukurta atskira Ladako dinastija. Budizmas, kaip ir žemdirbystė, suformavo pagrindines Ladako tradicijas ir papročius, kurie, bent jau kol kas, atrodo nepavaldūs laikui.

Kone kiekvienas kaimelis turi savo maldų sieną su Mani akmenimis, kuriuose išpiešta pagrindinė budistinė mantra „Om Mani Padme Hum“. Pažodžiui ši šešių skiemenų mantra verčiama kaip „Atiduok pagarbą brangenybei lotose“, o kiekvienam iš mantros skiemenų suteikiama dvasią apvalanti reikšmė: Om – dosnumas, Ma – drausmingumas, Ni – kantrybė, Pad – darbštumas, Me – atsižadėjimas, Hum – išmintingumas. Ta pati mantra yra įrašyta ir maldų malūnėliuose, kuriuos turi kone kiekvienas gyventojas ir naudoja juos ne tik lankydamasis šventykloje, bet ir, pavyzdžiui, važiuodamas autobusu. Sakoma, kad kiekvienas maldų malūnėlio sukimas ar net maldų sienos praėjimas padeda apsivalyti, nuraminti protą ir pagerinti savijautą.

Gali pagalvoti, kad dauguma meldžiasi ir kartoja mantras automatiškai, tačiau kai išgirsti, kad tai suteikia ramybės, net susigėsti nuo savo klausimo. Ypač kai tau atsako ne močiutė, o jaunas, tūkstantmečio kartai priklausantis vaikinas, kuris turi ir išmanųjį telefoną, ir naudojasi visais socialiniais tinklais. Skirtumas nuo vakariečių tik tas, kad kai jam neramu, pirštai laksto ne per išmanųjį telefoną, o per malą – budistinius karoliukus, kurie naudojami mantroms skaičiuoti.

Kur bepasisuksi – visur ritualai, padedantys atbaidyti piktąsias dvasias ir pritraukti sėkmę ar sveikatą. Keliaudamas po Ladaką gali pasijusti tarsi būtum patekęs į milžinišką vienuolyną, kur kalbamos mantros, skamba būgnai ar vėjo pajudinti malūnėliai, nosį kutena smilkalai. Žinoma, ir vienuolynų čia netrūksta. Vieni didžiausių ir dažniausiai lankomų Ladake – Hemiso ir Tiksės vienuolynai. Pastarasis primena Lasoje (Tibete) esančius Potalos rūmus. Jie išsiskiria daugybe stūpų, freskų ir statulų, iš kurių viena siekia net 15 metrų, tačiau labiausiai atmintyje išlieka ir ore, ir žmonių veiduose tvyranti ramybė ir tikrumas.


Pažintinė kelionė į Indiją – Mėnulio žemė Ladakas

PLAČIAU


Dainos ir šokiai

Ladako gyventojų šventės susipynusios su budistiniais ritualais ir žemdirbyste. Iš tiesų verta lankyti šį regioną švenčių metu. Vieni populiariausių festivalių – Naujieji metai, arba Losaras, Ladako, skirtas derliui gausinti, budistinis Hemiso Tčeču ar Gustoro festivalis. Visuose juose daug maldų, ritualų ir šokių. Labiausiai dėmesį prikausto vienuolių šokis su gąsdinančiais dievybių veidais. Tikima, kad tokie šokiai padeda išbaidyti demonus. Korzoko vienuolyne švenčiamo Gustoro festivalio kulminacija – simbolinio torto suraižymas ir deginimas Comoririo ežero pakrantėje. Tai vienas iš mylimiausių festivalių, nes jis paremtas tikėjimu, kad visi blogi dalykai kažkada pasibaigia. Dauguma festivalių tęsiasi bent dvi dienas ir jiems būdinga tai, kad švenčia ne tik vienuoliai, bet ir paprasti žmonės. Vienuolynų erdves užpildo daugybė žmonių, suvažiavusių iš aplinkinių provincijų. Ir jauni, ir seni, šventiškai nusiteikę ir pasipuošę dalyvauja, bendrauja ir tiesiog būna kartu. Jei net ir nesupranti visų budistinių šokių prasmės, labai gera tiesiog stebėti vietinius, kurie dažnai atrodo ne mažiau spalvingai, nei vienuolių dėvimos kaukės – tiek vyrai, tiek moterys puošia plaukus ar ausis ryškiais, masyviais turkio auskarais ir dėvi tautinius drabužius. Kai gamta tokia atšiauri, žmonės atsvarą randa buvime kartu. Progų susirinkti jie randa tikrai daug. Švenčia net Dalai Lamos gimtadienį. Ir jiems nesvarbu, kad paties jubiliato šventėje nebūna. Užtat gimtadienio nepraleidžia nei jauni, nei seni. Mažesniais ar didesniais būreliais, su šeimomis ar draugais renkasi į didelę pievą, vaišinasi savo atsineštais užkandžiais, dainuoja ar net šoka. Kaip sakoma, ir aš ten buvau, alų midų gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau…

Moterims daugiau teisių

Kitaip nei daugumoje kitų agrarinių Indijos provincijų, moterys Ladake gali džiaugtis didesne laisve. Ilgą laiką nuosavybę iš mamos paveldėdavo būtent mergaitės. O išsiskirti moteris galėjo ir padovanojusi savo vyrui avį. Toks buvo visuotinai priimtas ženklas, kad vyras turi išsikraustyti. Palyginimui, tokios pačios paprastos skyrybos galimos tik arabiškuose kraštuose, tačiau ten tokias privilegijas turi vyrai. Jie išsiskirti gali savo žmonai tris kartus pasakę: „Talak.“ Poliandrija, kai viena moteris galėjo turėti du ar daugiau vyrų, buvo uždrausta tik visai neseniai – 1941 metais. Kaip sako patys Ladako gyventojai, daugvyrystė saugojo nuo pernelyg didelio gimstamumo, mat skurdžiai šaliai būtų sunku išmaitinti daug gyventojų. Panaikinus šį įstatymą, gimstamumas padidėjo 16 proc. Vis dėlto kol kas duonos arba tradicinių koldūnų momo pakanka visiems šalies gyventojams ir dar lieka svečiams. Ladako gyventojai garsėja savo vaišingumu, tad keliaudami po šį kraštą tikrai paragausite tradicinių patiekalų ir būtinai sviestinės arbatos, kuri vadinama „Gur gur“. Ingredientai paprasti – arbatos lapeliai, vanduo ir sviestas, tačiau ji nepanaši į jokią kitą arbatą. Ne saldi, ne karti, o sūri. Tokios arbatos gausite bet kuriuose namuose, tačiau kalbama, kad skaniausia sviestinė arbata yra Hemiso vienuolyne, tad nepatingėkite užkopti į viršų ir paragauti, ko gero, geriausios sviestinės arbatos.

Kelionė į Ladaką gali būti ir romantiška, ir kupina adrenalino. Pamilsite šią vietą dėl kraštovaizdžio, gyvybingos kultūros, iššūkių. Geriausias laikas keliauti – nuo birželio iki rugsėjo mėnesio.