Vakarų visuomenėje laidotuvės yra privati ceremonija, skirta šeimai ir artimiausiems velionio draugams. Daugelyje Afrikos ar Azijos genčių laidotuvės labiau primena viešą šventę, kur visa šeima, įskaitant ir tolimiausius jos narius, draugai ir net draugų draugai susirenka švęsti „gyvenimą“ mylimo žmogaus, išėjusio į kitą pasaulį.
Laidotuvių ceremonija paprastai atlieka dvi „funkcijas“ – padėti mirusiojo sielai pasiekti pomirtinį pasaulį bei apsaugoti gyvuosius nuo jo sielos „sugrįžimo“. Tinkamai palaidoti žmonės tampa protėviais, su kuriais galima konsultuotis, kurie gelbsti sunkiose situacijose, o netinkamai – vaiduokliais ar blogio jėgomis, kurios tik siekia pakenkti. Paskutinė mirusiojo kelionė dažnai būna paini, Afrikoje įprasta jį iš namų išnešti per namo sienoje padarytą skylę, kuri iš karto būna vėl užtaisoma. Tai itin lengva, kai sienos iš šiaudų ir molio. Tokį velionį dažnai neša ne tiesiai, o zigzagais, pakeliui net paliekant įvairias kliūtis, kad tik nesugalvotų grįžti.
Masajų gentis (Kenija ir Tanzanija) turi tradiciją, kad prieš mirštant tėvui, būtinai turi namo sugrįžti jo visi sūnūs, kad galėtų atsisveikinti ir priimti jiems skirtą palikimą. Neatvykus yra užsitraukiamas prakeiksmas. Užtat šie klajokliai mirusiojo kūną ištepa galvijų krauju arba riebalais ir palieka sudraskyti laukiniams gyvūnams. Jei per dvi naktis to neįvyksta – velionis buvęs blogu žmogumi. Kuklius kapus turi himba gentis (Namibija), kur antkapius atstoja galvijų ragai.
Kai kuriose gentyse žmogus laikomas tikrai mirusiu, kai nebelieka nė vieno artimojo, kuris galėtų prisiminti jo gyvenimą. Užtat dažnai kasmet rengiamos paminėjimo ceremonijos, štai, pavyzdžiui, suri gentyje (Etiopija) tokia šventė labiau primena karinę operaciją, mat prisiminti kokio svarbaus genties žmogaus susirenka daugybė vyrų su kalašnikovais. Jie šoka, dainuoja ir šaudo.
Šiuolaikiniame pasaulyje senųjų tradicijų kupinos laidotuvės labai dažnai kainuoja daugybę pinigų – juk reikia pamaitinti minias žmonių, o mirusio žmogaus šeimai tenka lįsti į skolas. Tačiau šios išlaidos nėra laikomos našta. Itin linksmos ir gausios būna laidotuvės Ganoje. Svečiai čia dėvi juodos ir raudonos spalvos drabužius, garsiai groja muzika, vyksta audringi šokiai. Na bet įspūdingiausi būna originalūs karstai – liūto, bato ar čili pipiro formos. Jei karsto „tema“ atitinka velionio pomėgius – puiku, iš karto gali atpažinti, kad štai jis tikrai mėgo žvejoti.
Madagaskaro kauleliai
Madagaskaras – ketvirta pagal dydį pasaulio sala, nutolusi nuo Afrikos žemyno tik 400 kilometrų – vietine kultūra labiau primena Aziją, nei Juodąjį žemyną. Tai nenuostabu mat malagasių protėviai maždaug prieš 2000 metų atplaukė iš Indonezijos. Tą puikiai pagrindžia malagasių kalbų panašumas į malajų – indoneziečių (daugiau nei 90 procentų žodžių yra tos kilmės) ir indonezietiškų maistinių augalų paplitimas rytinėje Afrikoje kaip tik tuo pat metu.
Madagaskaro gyventojai ir dabar išsiskiria itin artimu ryšiu su mirusiais protėviais ir neseniai mirusiais artimaisiais. Kokios bebūtų laidojimo tradicijos, visos salos gentys praktikuoja antrąjį perlaidojimą. Kai suyra kūnas, jo kaulai surenkami ir pagaliau padedami į šeimos kapą. Ši ceremonija dar vadinama famadihana arba kaulų apvertimu. Visa tai daroma su muzika, dainuojant, šokant ir geriant. Kaulai yra nešiojami po kaimą, aprodant jo naujienas, kol vėl paguldomi į kapą iki sekančio apvertimo. Blogiausias likimas yra būti atskirtam nuo šeimos kapo, nesvarbu specialiai ar dėl nepalankių aplinkybių.
O štai iš vietinio mahafalių genties antkapio gali sužinoti apie visus velionio pasiekimus – karate poza reiškia, kad jis dalyvavo toje beprotybėje, kuri buvo apėmusi Madagaskarą devinto dešimtmečio viduryje, sukėlė neramumus visoje šalyje, kol valdžia visai uždraudė kung fu klubus. Nupieštas lėktuvas tikriausiai reikš, kad velioniui teko garbė vieną kartą juo skristi, bet tai vis tiek neblogas statuso simbolis aplinkiniams. Na, o ką gali reikšti scena iš Titaniko, belieka tik spėlioti.
Aukščiausias laidotuvių menas
Persikelkime dabar į jau paminėtąją Indoneziją, kur vorą primenančioje Sulavesio salos centre yra keista žemė, pavadinta Tana Toraja. Nuostabus peizažas, įspūdingi laivus primenantys mediniai namai traukia čia keliautojus, tačiau būtent torajiečiai yra taip ištobulinę laidotuvių ceremonijas, kad galima juos drąsiai skelbti geriausiais šios srities menininkais.
Torajiečiai yra apsėsti mirties, bet ji čia ne tragiška gyvenimo pabaiga, o perėjimas į kitą, galbūt geresnį, pasaulį. Kad perėjimas būtų sėkmingas yra svarbu paaukoti kuo daugiau transporto priemonių – buivolų. Laidotuvių metu be buivolų aukojamos ir kiaulės. Dar iki XX a. pradžios gyvuliai buvo tiesiog aukojami, bet olandai, pasibaisėję tokiu resursų gadinimu, paskatino laidotuvių metu nesuvalgomą mėsą įdėti svečiams į namus ir išdalinti apylinkės vargingiesiems. Tad turtingo žmogaus laidotuvės tampa tikra puota visam kaimui. Beje, torajiečiai, priešingai nei dauguma Sulavesio salos gyventojų yra krikščionys, mat islamas jiems netiko su savo draudimais valgyti kiaulieną ir gerti palmių degtinę laidotuvių metu. Krikščionybė čia buvo įsigalėjo tik XX a. viduryje, bet ji visai neišnaikino senųjų tradicijų.
Lemo, viena iš populiariausių laidojimo vietų Tana Torajoje atrodo lyg šveicariškas sūris su uolose iškaltomis skylėmis laidojimui ir su balkonais laidojimo lėlėms tau-tau, kurios atstoja mūsiškus antkapius. Anksčiau šios lėlės buvo grubios, galėjai tik atspėti kokios lyties palaidotas žmogus, dabar meistrai padaro itin į mirusį panašias lėles, užtenka nusiųsti fotografiją ir meistras įvykdo užsakymą. Gaila, kad labai daug tau-tau buvo išgrobstyta, parduota turistams, tad kartais šeimos jas ima laikyti namuose.
Kitoje vietoje mediniai, gražiai išraižyti karstai yra pakabinami ant uolų arba laikomi natūraliai susiformavusiose didesnėse olose. Laikas ir gamta medį gadina, tad dažnai subyrėjus keliems karstams išlikę kelių mirusiųjų kaulai toliau laikomi kartu. Dar vienas laidojimo būdas yra skirtas kūdikiams, mirusiems iki kol jiems išsikala pirmieji dantys. Jų kūneliai yra suvyniojami į medžiagą ir dedami į specialaus laidojimo medžio ertmę. Tokia drevė uždaroma, o augantis medis absorbuoja kūną.
Iki kol įvyks laidotuvių cereminija gali praeiti nemažai laiko. Dažniausiai mirusysis yra laikomas tol, kol šeima surenka pakankamai pinigų, kad iškeltų tinkamas laidotuves. Kūnas yra balzamuojamas – anksčiau naudotos natūralios medžiagos: betelio riešutas, kava, medžių lapai ir žievės, dabar dažniau naudojamas formaldehidas. Taip balzamuojami liekni kūnai, na o apkūniuosius tenka dėti į uždarus karstus išvedant iš jų bambukinius vamzdžius skysčių pertekliui ir kvapams išeiti. Iki laidotuvių žmogus nėra laikomas mirusiu, o tik sergančiu. Jis „gyvena“ kartu su šeima jos tradiciniame name ir bent vienas šeimos narys turi būtinai būti namuose jį prižiūrėdamas. Turtingesnės šeimos, turinčios ne vieną gyvenamą vietą, t.y. tradicinį į laivą panašų namą, su trim mažais kambarėliais ir modernesnį namą greta su didesniu komfortu – vis tiek negali palikti šio „ligonio“ vieno. Ir taip gali tęsti metus, du, tris ar net daugiau.
Paprastai laidotuvės vyksta visą savaitę, gal tik vargingesnėse šeimose, kurios gali paaukoti tik vieną ar du jaučius, ceremonija užtruks vieną ar dvi dienas. Besirengdama laidotuvėms šeima greta savo namų pastato visą miestelį – specialų namą, ant kurio stogo iškeliamas karstas su kūnu. Suformuojama aikštė, kurios viename šone yra ryžiams laikyti skirti tradiciniai nameliai, o kitame – vietos įrengtos ateisiantiems svečiams. Pirmąją dieną paruošiamas kūnas, vyksta buivolų kovos. Jos itin įtraukiančios ir emocingos. Buivolai paprastai nesužeidžia vienas kito, tik susikabina ragais. Kovos metu ragai gali lūžti, o kova paprastai baigiasi, kai pralaimėtojas pabėga. Stebėtojams pavojingiausi yra šie bėgantys ir besivejantys buliai, kartais pataikantys į minią.
Kasdien paaukojama po buivolą šeimos ir svečių maistui. Didysis svečių lankymasis vyksta trečią ir ketvirtą dieną. Susirinkti gali iki 1000 žmonių. Visi ateinantys atneša savas dovanas. Mes kaip turistai atėjome su cigaretėmis ir betelio riešutais – šeima su pagarba priėmė. Giminės, kaimynai šeimomis taip pat atveda kiaules ar buivolus aukojimui. Visos šios aukos yra kruopščiai registruojamos specialiai tam paskirtų vyrų – ne tik tam, kad dovanotojas galėtų sumokėti valstybei mokesčius (už buivolą nuo 20 iki 75 dolerių, už kiaulę – 15), bet ir tam, kad bendruomenėje būtų aišku kas ir kiek. Mat vėliau einant į giminės ar kaimyno šeimos laidotuves teks atvesti lygiai tiek pat. Jei šeima tuo metu neišgalės – tokia skola kaupiasi ir ją grąžinti turės jų vaikai ir vaikaičiai, dažnai tuo tikslu išvažiuojantys užsidirbti už Tana Toraja ribų (kitur Indonezijoje ar užsienyje). Anksčiau tokios registracijos buvo fiksuojamos akmenukais, dabar – popieriuje ar net kompiuteriuose.
Masinis buivolų aukojimas buvo pasiekęs tokį mąstą, kad valstybė ėmėsi jį reguliuoti. Viena turtinga šeima norėjusi paaukoti 500 buivolų, bet jai buvo leista tik 350. Akys dar labiau iššoka iš nuostabos, kai sužinai kad buliaus kaina prasideda nuo 2000 dolerių ir siekia 5000 ar net 15 000 dolerių už buivolus albinosus. Sunku net ir įsivaizduoti. Buivolai su baltomis, o tiksliau rausvomis dėmėmis reti ir ypač vertinami. Jei šeima aukoja 100 bulių, galite būti tikri, kad dauguma jos narių gyvena ne Tana Torajoje. Vietiniai jus užtikrins, kad tai puikus būdas investuoti savo pinigus – nenuostabu, kad po Indoneziją keliavusi draugė pasakojo sutikusi šveicarų porą, kuri buvo įkalbėta bulių nusipirkti. Man pasakojo, kad kai kurių gyvulių kaina gali būti ir 50 000 dolerių. Bulių ir kiaulių turgus Tana Torajoje vyksta kas 6 dienas.
Laidotuvės paprastai vyksta sausuoju metų laiku, ypač liepą-rugsėjį ir dar per Kalėdas, kai Sulavesyje negyvenantys artimieji grįžta namo. Patekti į jas nėra labai sunku. Svečių užsieniečių čia laukia, ir tikrai atsiras žmogus, kuris nukreips jus tinkama linkme. Nepamirškite atnešti dovanų. Tikriausiai daugelis nenorėtų stebėti bulių aukojimo, tad būtinai pasiklausinėkite kas vyksta tą dieną kai jūs užsuksite. Venkite penktos ir šeštos dienos. Nenustebkite, kad svečių lankymo dienomis jus pasitiks su šokiais ir dainomis. Paskutinę, septintąją dieną karstas nešamas į laidojimo vietą. Nešant yra įprasta karstą kratyti ir siūbuoti, norint suklaidinti blogąsias dvasias, galinčias pagrobti sielą.
Taip, mums tikrai labai sunku suvokti tokių laidotuvių prasmę – kam investuoti į bulius, kuriuos paskersi ir geriausiu atveju suvalgysi, o blogiausiu - tiesiog išdalinsi. Juk geriau tuos pinigus investuoti – įsteigti verslą, išleisti vaikus į mokslus arba bent jau nusipirkti kitų civilizacijos teikiamų gėrybių. Bet jei pažiūrėtumėte į tuos bulius kaip į kultūrinį kapitalą – jie yra visos tavo plačios šeimos turtas. Putri, kurio motinos laidotuves teko aplankyti sakė taip: „Tu prisidedi prie šio neapčiuopiamo kapitalo kūrimo, o jis užtikrina tavo vietą pasaulyje.“
