Keliautojo gyvenime kada nors ateina tas saldžiai rūgštus momentas, kai reikia skausmingai rinktis. Ypač – kai troškimus riboja laikas, kurį gali skirti kelionei. Viena tokių klasikinių dilemų – Pietryčių Azijos turizmo milžinai Tailandas ir Malaizija. Dvi kaimynės, abi nuostabios, kai kuo panašios, tačiau turinčios nemažai ryšių skirtumų.
Lietuvių širdyse Tailandas yra seniai išsikovojęs svarbią vietą, o Malaiziją daugelis prisimena dėl kadaise populiaraus „Robinzonų“ TV projekto. Tačiau Malaizija, kurios šūkis yra „Tikroji Azija“ - kur kas daugiau nei palmėmis apkaišytos tropikų salos. Be kitų grožybių ji dar turi didelę teritoriją Borneo saloje, kuriai šiame rašinyje skirsiu daugiau dėmesio.
Tačiau prieš tai keletas pastraipų apie Malakos pusiasalį, kuriame gyvena didžioji dalis malajų, kurių yra apie 30 milijonų. Tai – musulmoniška šalis, tačiau nuosaiki, kiek tai įmanoma praktikuojant šią religiją.
Pirmieji įspūdžiai: pusiasalis
Kvala Lumpūras, nuo kurio prasideda daugelio turistų pažintis su šalimi – šiuolaikiška Azijos tigro sostinė. Mažiau chaoso (bet ir savitumo), nei Bankoke, todėl ten neužsibūsite. Nakvynė po ilgo skrydžio, pamažu pratinantis prie laiko skirtumo, vizitas prie plieninių „Petronas“ dangoraižių. Gal dar kinų kvartalas. Čia yra kelios įspūdingos naujos mečetės, bet jos toli gražu neprilygsta Stambulo, Abu Dabio ar Omano architektūros įmantrybėms. Ačiū už dėmesį, mūsų laukia tikroji Azija.
Jei iš karto neskrendate ilsėtis (kaip tai daro milijonai kitų čia jau buvusių) į vakarinės arba rytinės pakrantės salas, kryptis aiški – Penangas. Sala – valstija, verta dviejų - trijų gerų dienų. Kultūrinė ir kulinarinė patirtis prieš neriant į mažiau civilizuotas vietas ir atitinkamus nuotykius.
350 kilometrų kelionė iki salos, su žemynu sujungtos ilgu tiltu, neprailgsta. Pakeliui – gaus įdomybių ir stabtelėjimų. Spalvingi, visa ko gausa džiuginantys turgūs, daržovių augintojų ūkiai, vaismedžių sodai, rožių slėnis. Žinoma – ir raudonais vartais iš tolo šviečianti Sam Poho budistų šventykla.
Kelias į Penangą driekiasi vienu ilgiausių pasaulyje (13,5 km) tiltu. Galutinis šios atkarpos taškas – Džordžtaunas, UNESCO pasaulio paveldo sąrašo puošmena. Miestas įkurtas XVIII amžiuje, čia glaudžiai susipynusios Vakarų ir Rytų tradicijos, originalūs statiniai puikiai išlikę. Svarbiausi objektai, kuriuose teks pasistumdyti - Kornvalio fortas, nykstančios pernankanų tautos rūmuose, kurie garsėja kelių kartu gyvenančių tautų meno šedevrais ir sienų tapyba. Siauros gatvės, turgeliai, šventyklos. Dar keli dėmesio verti objektai: atogrąžų augaluose skendinčios senovinės protestantų kapinės, istoriniai namai ant pastolių, botanikos sodas.
Rytas – kvapams, garsams ir suvenyrams. Nueikite su fotoaparatu į šaunų vietos turgų ir mažosios Indijos kvartalą. O tada dar sykį tyliai padėkokite Malaizijos pigių avialinijų bendrovei, kuri vis plečia maršrutų tinklą ir iš Džordžtauno nuskraidins tiesiai į Kota Kinabalu miestą Borneo saloje, prie Pietų Kinijos jūros. Ten laukia rimti reikalai.
Borneo – didžiausia Azijoje ir trečia pagal dydį planetoje sala. Ją dalijasi trys valstybės: beveik trys ketvirtadaliai priklauso Indonezijai, 26 procentai – Malaizijai, o kas liko – Brunėjaus sultonatui. Indonezija iki šiol negailestingai naikina atogrąžų miškus, o Malaizijai priklausančiose Sabaho ir Saravako provincijose gamta labiau tausojama.
Šiaip ar taip, dar ir mūsų laikams ten pakanka egzotikos bei laukinių takų. Tai – viena tų vos kelių išlikusių vietų Žemėje, kur laisvėje gali pamatyti orangutangus. O keistos ilganosės beždžionės iš viso gyvena tik šioje saloje.
Uždeganti kalnų upių aistra
Į laukines čia turistų laukiančias pramogas nėrėme stačia galva tiesiogine to žodžio prasme. Galinga vandens banga mums smogė visiškai netikėtai – kai jau atrodė, jog sėkmingai įveikėme visus veržlios upės sūkurius. Pripučiamas plaustas atsistojo piestu tarsi šėliojantis ryškiai geltonas delfinas, kažkas dar šūktelėjo, o paskui viską užliejo drumzlinas vanduo. Plaustas apvirto, išbarstydamas visą įgulą į putojančią upę. „Pernai šioje vietoje nuskendo turistas“, – išnirus į vandens paviršių galvoje nuskambėjo prieš kelionę upe ištarti gido žodžiai.
Gelbėjimosi liemenė padėjo išsilaikyti ant vandens, o šalmas turėjo apsaugoti nuo uolų, grėsmingai kyšančių sraunioje upėje. Pirmiausia reikėjo kuo greičiau pavyti sparčiai tolstantį plaustą, jį apversti ir surasti nuplukdytus bendražygius. Tai reikėjo padaryti kuo greičiau – tolumoje šniokštė dar vienas akmenų keteromis pasišiaušęs slenkstis, per kelias akimirkas galintis nuplėšti liemenę ir suskaldyti šalmą. Per Sabaho valstiją tekanti Padaso upė priskiriama 3-4 kategorijoms. Pasiekus Borneo verta išbandyti viską, ką ji siūlo, tad kalnų upių aistra dar neužsidegusiems atvykėliams verta ryžtis šiam jėgų išbandymui.
Kelionė senuoju traukiniu
Iškyla iki upės ir atgal, plaukimas bei pietūs kainuos apie 55 eurus. Plaukimas trunka apie pusantros valandos, tačiau kelionė prie upės ir atgal užtrunka visą dieną. Ankstyvą rytą sėdę į traukinį apsnūdusiame Tenomo miestelyje, patraukėme Pangio gyvenvietės link, iš kurios leidžiamasi į kelionę upe. Į Pangį galima atvažiuoti ir kitu keliu – iš Sabaho sostinės Kota Kinabalu per Buforto miestelį.
Britų kolonizatorių palikimas – girgždantis siaurabėgis traukinukas – vienintelis transportas nusigauti iki stovyklavietės. Bėgiai driekiasi palei upę, todėl pro neįstiklintus langus galima pasidairyti į Padaso slenksčius, su kuriais netrukus teks susigrumti. Kelionė šiuo antikvariniu traukiniu – puiki įžanga į egzotišką iškylą. Mažas pridusęs garvežiukas tempė šešis ar septynis mėlynus vagonus. Ant siaurų suoliukų įsitaisę vietos žmonės, vykstantys į turgų su didžiuliais imbiero šaknų maišais, bambuko lazdų ryšuliais ir dėžėmis su viščiukais. Sąstatas šonu braukė tankią lapiją. Pro kitos pusės langus šmėkščiojo Padasoupė, šniokščianti tarp dviejų stačių šlaitų. Kartais sąstatas pakrypdavo į skardžio pusę, tarsi apsisprendęs baigti savo kančias ir nuriedėti į upę.
Klastingiausia upės vieta
Traukinys vėlavo apie pusvalandį, tačiau niekam tai nerūpėjo. Plieskiant kaitriai atogrąžų saulei, laukymėje pagaliau susirinko žygio upe dalyviai. Išklausėme trumpą, bet svarbią instrukciją, užsisegę gelbėjimosi liemenes bei šalmus, čiupome plaustus ir patraukėme upės link. Eiti netoli, tačiau nepatogu – bėgiais. Netrukus visi plaustai jau šoks pasiutpolkę ant vandens, o žygio dalyviai įnirtingai mojuos irklais, kovodami su galinga stichija.
„Lambada“, „Galvų medžiotojas“, „Kobra“ – slenksčių pavadinimai tiksliai atitiko jų pobūdį. Plaustas šėlo tarsi įaudrintas Lotynų Amerikos šokio ritmo, blaškėsi tarp bangų, stojosi piestu kaip puolanti gyvatė. Tas, kur apvirto mūsų plaustas, vadinosi „Gyvatės tašku“. Tai labai klastinga vieta, iš pažiūros nepavojinga, palyginti su jau įveiktomis. Pripučiamo plausto link atslinkusi banga be didelio vargo niekais pavertė visas mūsų pastangas. Esminė klaida – neteisingai paskirstytas svoris plauste, kuris atsistojo piestu, nes galas buvo per sunkus.
Kai plaustas apvirto, priekyje sėdėjusius žmones srovė nunešė tolyn. Tie, kurie buvo gale, greičiausiai pasiekė plaustą. Kai vadovas jį apvertė, vienas po kito įsiropštėme, sugraibėme irklus ir nuskubėjome gelbėti kitų. Kai pagaliau išlipome ant kranto, raudono smėlio takas po kojomis kurį laiką siūbavo tarsi per žemės drebėjimą.
Rizikinga erzinti diedukus
Borneo saloje būtinai aplankysite porą tradicinių kaimų, kurie dažniausiai statomi ant upės kranto. Ten žmonės nuo neatmenamų laikų stato ilguosius namus. Anksčiau šie ant aukštų baslių renčiami neįprastos formos statiniai jų gyventojus saugodavo nuo užpuolikų. Žemdirbiai ir medžiotojai, susibūrę į bendruomenes, šimtmečius gynėsi nuo priešiškų genčių ir galvų medžiotojų, puldinėjusių pavienius namus.
Borneo bei kaimyninės Sumatros salų genčių kariai kapodavo priešams galvas tikėdami, jog taip perima jų galias ir gyvybingumą. Šis paprotys išnyko XX amžiaus pradžioje, bet vietos žmonės su neslepiamu pasididžiavimu turistui parodys iš senos komodos ištrauktą senelio mačetę, kuria kadaise buvo perkertamas sprandas. „Mano diedukas buvo pašėlęs iki pat mirties, su juo visi bijojo prasidėti“, - šypsodamas pageltusiais dantimis pasigyrė kalvis, pagaminęs ir man mačetę medine rankena.
Tai – jau istorija, nors palyginti nesena. Galvų medžiotojai jau nebegrasina ilgųjų namų gyventojams, tačiau jie vis dar gyvena didelėmis bendruomenėmis ir stato tradicinius namus. Tiesa, tokių statinių Borneo kasmet lieka vis mažiau, ir nebe už kalnų laikas, kai paskutiniai bus išardyti, išvežti, o po to surinkti turistams vilioti vietinėse Rumšiškėse.
Mandagūs žmonės džiunglių tankmėje
Rungusų gentis vis dar gyvena tradiciniuose namuose salos šiaurėje. Kelias valandas dardėję dulkėtu keliu, išsukome į erdvią aikštę, atkovotą iš atvašynų. Vienas priešais kitą stovėjo du labai ilgi namai ant aukštų polių. Šešėlyje po namu glaudėsi mieguisti šunys ir paršai, kapstėsi viščiukai. Žinia apie atvykėlius žaibiškai pasklido po kaimelį. Mus apspito kelios dešimtys didžiaakių vaikų ištiestomis rankomis. Tą akimirką supratau, ką jautė animacinis Bonifacijus per savo nelemtas atostogas. Vidudienio saulei svilinant skardinį stogą, žmonės gaivinosi, kaip kas sugebėjo. Vieni glaudėsi kambariuose aklinai uždarytomis langinėmis, kiti vėdavosi bananų lapais.
Patogiausiai įsitaisė namo seniūnas: jis gulėjo šalia elektrinio ventiliatoriaus. Pro atvertas jo būsto duris mačiau mirgantį ekraną: šeima stebėjo futbolą. Ventiliatorius ir televizorius – bene vienintelės privilegijos, kuriomis naudojasi seniūnas. Kaip ir kiti namo gyventojai, namo seniūnas eina į bendrą tualetą pastato gale, prausiasi upėje ir kerta mišką, kad padarytų vietos ryžių laukams. Kiekviename tų namų yra 25 durys – tiek, kiek jame gyvena šeimų. Į kuklius būstus patenkama iš dengtos terasos, kurioje daugelis vaikų ir moterų leidžia ištisas dienas.
Didesniuose namuose gyvena pusšimtis gentainių, kurie dalijasi tuo, ką turi. Vagystės, prievarta šeimose, skyrybos – šios blogybės dar nenuodija senųjų bendruomenių gyvenimo. Atvykėliai gali vaikštinėti terasa, tačiau kišti nosį į būstus nedera. Namo gyventojai labai gerbia savo kaimynus – nekviesti ir neįspėję iš anksto neužsuka į svečius. Rungusai įsileidžia tik ilgesniam laikui pas juos atvykusius žmones, kurie dėl nakvynės susitaria iš anksto.
Džonas, kuris draugauja su vabalais
Kelionėse būna kvapą gniaužiančių reginių, seilę verčiančių nuryti kvapų ir gomulį glamonėjančių patiekalų. Tačiau atmintyje ilgam išlieka ir žmonės, kuriuos ten sutikai. Malaizijoje mums pasisekė, nes sutikome vieną geriausių šalyje gidų – Džoną Vabalą.
Jis visiems laikams įkalė į galvą auksinę taisyklę keltis gerokai prieš aušrą ir leistis į dienos nuotykį, kai visi kiti dar tik verčiasi ant kito šono. Jo dėka pamačiau nuostabių saulės spektaklių rūkų pataluose bundančiose džiunglėse. Pagal išsilavinimą insektologas Džonas parodė, kaip paglostyti didelius vabalus, kad šie sustingtų iš malonumo. Jis valandų valandas pasakojo apie tankmės gyvūniją, vedė ūksmingais takais pažiūrėti raflezijos – didžiausios gėlės mūsų planetoje.
Tai Džonas parengė tą staigmeną, kuri buvo tarsi sultinga braškė ant atostogų torto. Tą rytą jis kaip visada anksti išvertė mus iš hamakų ir supakavo į savo dulkėtą visureigį. Važiavome tamsoje, kol raudoni liežuviai nulaižė juodą dangų. Gaivus miškų pasaulis pratrūko naujos pradžios garbinimo giesmėmis, o mes nėrėme pasitikti to, ką mums žadėjo brėkštanti diena.
Už vieno posūkio pamačiau dvi rudas figūras, dingtelėjo mintis: ką tie vaikai taip anksti veikia miške? Tai buvo vaikai, bet ne žmonių. Sepiloko parko gyventojai. Orangutangai, arba miško žmonės, kaip juos vadina vietos žmonės. Džonas išsitraukė iš kuprinės plastikinį pieno butelį – patiklios akys sužiuro į mus, nekantrios rankos išsitiesė į gardumyną.
Mažyliai vienas po kito čiulpė saldų pieną, o mes stebėjomės jų panašumu į žmogų. Tačiau geriausias jausmas apėmė tada, kai mažyliai ištiesė rankas ir mes jas paspaudėme savo delnuose. Šiltos, kone žmogiškos, plaštakos. Suprantančios, smalsiai tyrinėjančios akys. Tvirtas, bet tuo pačiu švelnus glėbys ir mišku dvelkiantis rudas kailis.
Įsitikinę, kad butelyje neliko nė lašo, dar pažaidę gužynių ant žemės, jie patraukė atgal į medžius, pas motiną. Nueidami miško žmonės atsigręžė lyg atsisveikindami. Tai buvo viena tų akimirkų, kurios įstringa atminties užkaboriuose visiems laikams. Dar vienas karoliukas ilgam vėriniui, kurį vadiname savo gyvenimu.
