Kai prieš dvejus metus praėjau inkų keliu iki Maču Pikču, buvau nustebusi savo fizine parengtimi. Vienintelis tuomet varginęs dalykas buvo lietus. Pats žygis man labai patiko. Tad netrukus po jo Žydrė man užrodė kitą žygį į sunkiai ištariamo pavadinimo inkų griuvėsius Choquequirao (tariasi Čiokekirau). Palengva pradėjau austi mintį apie šį žygį. Pastebėjau, kad net ir gidai, pasakodami apie Maču Pikču ir kitus didingus inkų miestus vis dažniau pamini šį Inkų apleistą miestą kaip vieną labai svarbų objektą inkų istorijoje.
Laisvas nuo turistų gegužės mėnuo puikiai sudarė aplinkybes man aplankyti šį turistinį objektą. Choquequirao miestas nėra pasiekiamas jokia kita transporto priemone, kaip tik pėsčiomis. Pasidomėjusi aktyviau, labai norėjau 5 dienų žygio - kad galėčiau visą dieną praleisti inkų valdose. Tačiau net ir su keliomis skirtingomis agentūromis bendraujant, tokio pasiūlymo negavau (nebent keliauti savarankiškai, kas yra neprotingai brangu...). Tačiau net ir apsisprendus eiti 4 dienoms, mano turimi partneriai man nieko negalėjo pasiūlyti. Neapsikentusi laukiant galimos žygio dienos užėjau į pirmą pasitaikiusią agentūrą gatvėje ir vualia - galiu eiti jau ir rytoj arba penktadienį. Pasilikau sau kelias dienas pasiruošimui (lazdų nuomai, kuprinės susipakavimui, purškalui nuo uodų įsigijimui ir pan.) ir pasirašiau ant turo nuo penktadienio iki pirmadienio.
Vietiniai draugai, išgirdę apie šią mano avantiūrą, mane bandydavo perspėti - žygis sunkus. Tačiau jei jie sugebėjo šitą žygį suvaikščioti per 3 dienas, tai man tos keturios dienos bus normaliai. Taip maniau dar neišėjusi.
Iš vakaro susitikau su būsimu gidu Guido, išklausiau instruktažo ir sutarėme, kad 5:30 val turiu būti centrinės aikštės kampe. Dar pasitikslinau, ar 5:30 yra tikrai ta valanda, ar čia taikomas peruietiškas laiko matavimo standartas - mane surinks ne anksčiau 6:00 val. Gavau šimtaprocentinę garantiją, kad 5:30 val. Susipakavau kuprinę, pašokau salsos, atsisakiau vakarėlio savo pamėgtame bare Roswell ir nuėjau miegot. O ryte jau 5:27 val stovėjau sutartoje vietoje. Stebėjau patekančią saulę ir iš įvairių vakarėlių svirduliuojančius lankytojus.
Minutės bėgo, o gidas nesirodė. Pusvalandį nelabai ir jaudinausi - žinojau, kad taip ir bus, jau esu pakankamai pripratusi prie peruietiško punktualumo. Tačiau 6:10 val pradėjau kiek nerimauti ir bandžiau prisiskambinti gidui - telefonas išjungtas. Jausmas keistas ir kiek beviltiškas - manęs niekas nepaima ir aš nieko negaliu pakeisti 🙂 Pakeliui vis sustodavo koks taksistas pasisiūlydamas mane nuvežti kur tik noriu: Urubamba, Sacred Valley, Ollantaytambo ir t.t. Atkakliai atsisakinėjau laukdama tų, kurie nori nuvežti mane į mano gyvenimo žygį.
Pagaliau sustojo taksi, iš kurio iššoko pora šaukdama kažkokius keistus garsus man link. Tarp tų keistų garsų išgirdau ir žodį Choquequirao. Supratau, kad pirmieji garsai buvo bandymas ištarti mano vardą Jurgita 😀 😀 😀 Šokau į taksi ir pradėjau klausinėti, kas čia vyksta. Pasirodo, planuotam gidui iškilo netikėtumų ir teko pakeisti gidą. Nelabai supratau, kas tie žmonės su manimi esantys taksi, bet jie žinojo, kur mane veža, tai nelabai ir jaudinausi. O kai įvažiavom į stotį jie pradėjo šaukti: autobusas, išvažiuoja, greitai bėk!. Priekyje sėdėjusi moteriškė greitai iššoko ir puolė stabdyti išvažiuojantį autobusą. Buvau greitai į jį įstumta ir pasodinta į man rezervuotą vietą. Autobuse mane pasitiko naujasis žygio gidas - Maksas, mielas 24 metų jaunuolis, įprastai dirbantis ofise, bet esant tokioms aplinkybėms, kai staiga reikia gelbėti pasikeitusią situaciją - jis yra tas, kuris eina į žygį.
Tuo pačiu susipažinau ir su bendrakeleiviais: Pora iš Vokietijos - Vanesa ir Simonas, Bolivijoje savanoriaujantis vokietis Frederikas ir metęs darbą ir metus po pasaulį planuojantis keliauti Styvas. Be mūsų šešerių, komandą dar sudarė virėjas ir arklių savininkas.
Taigi, tolimesnė kelionė iki žygio pradžios jokių nuotykių nepateikė ir papietavę miestelyje San Pedro de Cachora leidomės į keturių dienų avantiūrą. Pradžia atrodė smagi ir nepikta - palengva sparčiu žingsniu žygiavome pirmyn besimėgaudami supančiais kalnais ir vis klausinėdami Makso, ar mes jau matom mūsų pagrindinį tikslą - Choquequirao. Dažniausiai išgirsdavome atsakymą, kad dar turim apeiti šitą kalną ir tada jau gal ir matysim. Tačiau vis judant į priekį manęs pradėjo nebedžiuginti tiek pats takas, tiek matoma perspektyva: net nepanašu buvo į tai, kad kelias pradės kada nors kilti. Takas vedė statmenai žemyn, kas labai nepatiko mano keliams. Pradėjo temti, mano tempas pradėjo lėtėti ir pati pradėjau jausti, kaip keliai tiesiog nebelaiko tokio nuolatinio lipimo žemyn. Mane gelbėjo lazdos ir mano užsispyrimas. Ėjau dantis sukandusi ir guodžiausi, kad jau liko nedaug.
Tik atvykus į stovyklavietę iš karto pasiėmiau alaus - žinojau, kad alus gerai skaudantiems raumenims. Tuomet vakarienė, arbata ir miegas palapinėje.
Antra diena prasidėjo anksti - kad spėtume didesnę dalį kelio nueiti dar nepradėjus kaitinti saulei. Pradžioje laukė valanda lipimo žemyn. Ir toliau kankinausi dantis sukandusi skaudančius kelius ir laukiau, kada bus tas pakilimas. Matoma ir girdima perspektyva nelabai guodė: po šio nusileidimo lauks 4 valandų status pakilimas. Kopdama į viršų visą laiką mąsčiau - kaip reikės nusileisti? Pakeliui dar bandžiau fiksuoti kvapą gniaužiančius vaizdus, tačiau didžiąją dalį laiko nepakėliau akių nuo žemės - reikėjo žiūrėt, kur dėti kojas. Po kokių 2,5 valandų nuolatinio kopimo ir pamačius šiokią tokią įsivaizduojamą perspektyvią pabaigą paklausiau Makso, kiek dar tokių zigzagų turėsime padaryti (nuo mano nusistatyto atskaitos taško buvom nužygiavę jau du zigzagus). Maksas pasakė - devynis. Nors supratau, kad nežino, pradėjau skaičiuoti. Maksas perspėjo, kad tas, kuris bus ilgiausias ir sudėtingiausias - bus paskutinis. Taigi, iš viso buvo 17 zigzagų...
Paskutiniuosius jau beveik ropom ropojau ir ėjau visišku vėžlio žingsniu. Tik atvykus į kempingą - pirmu reikalu nusipirkau Coca colos - reikėjo kažko jėgoms atstatyti, o tuomet jau lindau į ledinio šaltumo kalnų šaltinių dušą. Lengvas poilsis, pietūs ir po to mūsų laukė dar 2 valandų žygis iki apleistojo inkų miesto Choquequirao.
Iš pradžių tai atrodė nerealu, bet smalsumas ir man palankus kelias (kuris tai kilo, tai leidosi) man suteikė papildomų jėgų ir griuvėsius pasiekiau be didesnio vargo. Ir kai atsiduri nerealią aurą turinčiame mieste beveik vienas, supranti, kad vertėjo tai patirti. Istorija, hipotezės ar paskirtis nebebuvo tokie svarbūs. Buvo gera vaikštinėti po miestą, sėdėti ceremonijoms skirtame plote ir žiūrėti į neaprėpiamo tolio kalnus. Keli pavieniai debesėliai blaškosi kažkur po tavo kojomis, o tu pasijauti maža maža dulkele toje didžioje kalnų galybėje. Dar kelios akimirkos pasimėgavimo miestu ir tuomet pusvalandžio nusileidimas iki lamų piešinių terasose.
Jėgų nėra, tačiau žinau, kad tai mano vienintelis kartas gyvenime, kai čia lankausi. Dėl to iš paskutiniųjų kylu nuo žemės ir einu fotografuotis. Jei to nepadarysiu, žinau, kad po to labai gailėsiuos. Nesvarbu, kad nedaug nuotraukų mane džiugina - vis dėlto nuovargio nuo veido nenuslėpsi 🙂
Dar pusvalandis grįžimo į pagrindinę miesto aikštę ir dvi valandos grįžimo į kempingą. Grįžimui manyje įsijungė kažkoks automatinis režimas: ėjau nesustodama ir pasiekiau kempingą pusvalandžiu anksčiau, nei buvau sau užsibrėžusi.
Ryte pažadinta arklių prižiūrėtojo net aiktelėjau nuo pamatyto vaizdo iš palapinės - debesys visur po mumis, o aš kažkur aukštai arti tų dievų, kuriais taip tikėjo inkai. Tačiau didelį susižavėjimą labai greitai pakeitė didelis nerimas - manęs laukia 4 valandų lipimas žemyn. Pusryčiai, kelios nuotraukos virš debesų ir į trasą. Pirmosios dvi valandos buvo visai nieko - net zigzagų skaičiuoti nereikėjo. Tačiau kuo toliau, tuo labiau keliai nebelaikė. Ir kai jau pasiekėm upę - atsipūčiau lengviau. Pasirodo, veltui... Ne tai buvo sunkiausia dienos dalis. Valandos pakilimas iki kempingo, kur mūsų laukė pietūs, buvo katorgiškai sunkus: saulė įsismagino šviesti stipriai, pakeliui sutinkami arkliai kėlė dulkes, o prieš tai buvęs nusileidimas buvo surijęs didžiąją dalį jėgų.
Dušas kempinge nebuvo toks skausmingai šaltas, tad pavyko net ir galvą praplauti 🙂 Tuomet pietūs, lengvas poilsis ir toliau į trasą iki planuotos nakvynės vietos. Tačiau jau per pietus vaikinai pradėjo kalbėti, kad reiktų galbūt paėjėti šią dieną toliau, nei suplanuota - paskutinę dieną grįšime anksčiau. Mes su Vanesa kategoriškai tai užprotestavome. Iki kempingo kelias truko 2,5 valandas. Nebuvo labai sunku (nes daugiausiai reikėjo kilti, o ne leistis), tačiau kaitinanti saulė ir skaudantis kelias nedžiugino. Pakeliui dar susitikome mūsų arklininką, kuris akivaizdžiai bandė įkalbėti Maksą, kad reikia nesustoti planuotame kempinge, o keliauti toliau. Gal geriau aš būčiau nesupratusi ispaniškai, nes mačiau, kaip arklininkas daro spaudimą. Ir kai jau iki kempingo liko nedaug, paklausiau Makso, ar nebebus daugiau pakilimų ir nusileidimų. Jis pradėjo mygti priklausomai nuo to, ar nereikės eiti toliau ir pan. Ir kai atvykom į kempingą, atmazai manęs nebenustebino: nėra vietų palapinėms, todėl turime eiti toliau.
Jaučiau, koks Maksas jaučiasi kaltas: ir gerti siūlė savo gėrimų, ir kuprinę panešti siūlėsi. Ėjau sukandusi dantis ir kartais save pagaudavau, kad labai keista - nekyla joks kaltinimo jausmas: nei gidui, nei arklininkui, nei sau už šitą avantiūrą. Skaudėjo siaubingai, vaizdai jau ir nedžiugino, o iš akių kartais nekontroliuojamai trykšdavo ašaros. Bendrakeleivių bandymai mane kalbinti būdavo palydimi mano tyliais gestais atstokite nuo manęs ir toliau nesustodama lėtu žingsniu kopiau į aukštumas. Net virš galvos praskridęs kondoras nenudžiugino ir nesugundė išsitraukti fotoaparato. Kopimas iki nakvynės vietos truko dar 4 valandas. Valandos žiauraus skausmo ir įvairių minčių dėliojimo galvoje.
O kai paskutinę dieną iki treko pabaigos buvo likę tik 2,5 val supratau, kad per tą dieną man būtų buvę žiauriai sunku įveikti visą atstumą per reikiamą laiką - kad spėtume į autobusą atgal į Kusko. Dėl to dar labiau džiaugiausi, kad net mintyse nekeikiau ir nekaltinau nei vieno iš nusprendusių pratęsti trečios dienos žygį. Tad buvau labai patenkinta pabaigusi tą treką. Kūno skausmai praeis, o vaizdų, kuriuos išsaugojau savo atmintyje, man niekas nebepakartos.
Žinau, kad antrą kartą tokio treko nekartočiau. Tačiau nei akimirkos nesigailiu, kad jį suvaikščiojau. Niekada nebūčiau nurimusi, kol nebūčiau jo patyrusi 🙂 Ir man galėtų dar milijonai žmonių sakyti, kad šitas trekas labai sunkus, pagalvok, ar tau jo reikia. Vistiek būčiau ėjusi. Kol pati nepatiriu, tol nežinau, kiek jis yra sunkus...
Ar rekomenduočiau kitiems? Tik tokiu atveju, jei:
-
serga inkų istorija ir nori pamatyti viską, kas susiję su jais;
-
yra užkietėjęs kalnų mėgėjas, alpinistas arba praktikuojantis kalnų kopinėjimą;
-
neturi problemų su keliais, ypač lipant žemyn.
O dabar nekantriai laukiu, kol atsigaus mano organizmas ir vėl galėsiu mėgautis salsos ir bačatos ritmais. Beliko kiek daugiau, nei trys savaitės šių malonumų...
