Prioritetas – keliauti

Blogas

Turite klausimų? Mielai į juos atsakysiu - Gabrielė

Rašykite man arba skambinkite tel.:
+370 686 08919

Klauskite

Dalintis:

Interviu su Ieva Rute, spausdintas 2011 metų žurnale Kelionės ir pramogos. Austė Šaulytė

Sinologė, kelionių vadovė ir fotografė Ieva Rutė dažniausiai keliauja ten, kur jai pasiūlo keliavimo aistruoliai. Kaip pati Ieva sako, jai visur smagu ir įdomu stebėti besikeičiantį pasaulį. Tik keliaudama ji ėmė geriau suvokti ir savo šalies kultūros pokyčius. „Mūsų mažai tautai būtina keliauti, kad geriau suvoktume save“,sako Ieva, svajojanti apsilankyti ir ten, kur dar gyvenimas alsuoja pirmykšte dvasia.

Lietuvoje populiarėja keliavimas draugų būreliais su kelionių vadovu.

Keliauti su pažįstamais žmonėmis, žinant jų silpnąsias ir stipriąsias puses, geriausia, nes žinomi vieni kitų poreikiai ir interesai. Keliones mažomis grupelėmis dažniausiai renkasi tie žmonės, kurie gali sau leisti, nes šis malonumas brangus. Penkerius metus dirbau turizmo agentūroje, pati rengiau keliones ir joms vadovavau. Iš patirties žinau, kas žmonėms patinka ir ką reikia keisti. Dabar pati keliauju ir ruošiuosi įteisinti savo keliones, tačiau keliones organizuosiu taip pat, kaip ir anksčiau. Kuo ypatingas mano keliavimas? Agentūros nori didelio pelnočia didžiausia jų bėda. Organizuodami kelionę, jie į vieną grupę sudeda ir tuos, kurie ilgai kelionei taupė pinigus, ir tuos, kurie nori prabangiai keliauti. Jau tai užprogramuoja konfliktus kelionėje.
Svarbu, atsižvelgti į tai, ko keliautojai tikisi iš kelionės, ką nori pamatyti ir kiek sau gali leisti.

Štai šią žiemą turėjome puikią kelionę po Birmą šešiese. O po Kiniją neseniai keliavau su 16 žmonių grupe. Jie mane pakvietė organizuoti jiems kelionę. Tai daugiausia vieno kolektyvo žmonės ir dar keletas jų draugų. Visi buvo patenkinti.

Nukeliavusi į kitą šalį naudojuosi patikimais vietos partneriais. Mūsų kelionių agentūros į vietos agentūras dažnai žiūri kaip į melžiamas karvesnori kuo daugiau išmelžti ir kuo mažiau už tai sumokėti. Aš su vietiniais dirbu kaip su partneriais. Jei nutrūko skrydžiai dėl kokios nors priežasties ar negalime patekti į vieną ar kitą suplanuotą vietą, negalima dėl to kaltinti partnerių. Tokių atvejų pasitaiko. Štai turėjome keliauti į Kinijos kalnus traukiniu. Buvo suplanuoti bilietai kupė, bet tuo metu kaip tik vyko komunistų renginys, jiems atiteko visi kupė bilietai. Kinų agentūra nieko negali pakeisti šioje situacijoje. Keliavome plackartiniame vagone. Jei su partneriu tinkamai bendrauji, jis tau atleis tavo netikslumus ateityje arba kitą kartą padarys nuolaidų.

Be abejo, nuo vadovo labai priklauso kelionės sėkmė.

Prisimenu vieną agentūros kelionę, kai žmonėms buvo žadėta, kad bus sudaryta maža grupė, o susirinko 22 keliautojai. Tokia kelionė jau buvo užprogramuota nesėkmei ir čia nuo kelionės vadovo priklauso, kaip jis sugebės išrutulioti, kad visi būtų patenkinti. Aš visada paaiškinu, kad kelionės sėkmė priklauso nuo mūsų pačių, nuo mūsų tarpusavio bendravimo. Labai svarbu nežadėti to, ko negalėsi išpildyti.

Tačiau juk pasitaiko, kad pažadi viešbutį, o atvykęs pamatai, kad žadėtasis užimtas arba jis ne toks, kokio tikėtasi, ypač egzotiškose šalyse?

Aš visada įspėju, kad keliaujant į egzotišką skurdžią šalį reikia būti nusiteikusiam netikėtumams. Jei brangiai moki, o egzotiškos kelionės visos brangios, nereiškia, kad gausi aukščiausio lygio komfortą.

Keliavome po Etiopiją, dar tada dirbau agentūroje. Buvo žadėta nakvynė svečių namuose su minimaliomis sąlygomis. Gyvenome nameliuose, kurių tik viename buvo vandens. Tuo metu vyko svarbios Afrikos futbolo varžybos ir šeimininkai buvo užsiėmę, į mus nekreipė dėmesio. Keliavome 10 žmonių. Atvykę į šalį, iškart ją pajutome ir į nepatogumus nekreipėme dėmesio. Nepaisant vandens trūkumo, dar dviem nebuvo vietos nakvynei. Prisiminėme, kad turime palapines, jas išskleidėme ir pernakvojome.

Dažnai Etiopijos gentis keliautojai vadina laukinėmis.

Kai ruošiausi į Etiopiją, skaičiau atsiliepimų, esą etiopai pikti, tampo už rankovių. Tai priklauso ir nuo žmogaus požiūrio: jei tu juos priimi kaip žmones, viskas bus gerai. Mes neturėjome problemų su mursiais, o du vokiečių džipai prieš mus išsigando ir pabėgo. Etiopus reikia priimti tokius, kokie jie yra. Šiandien jiems turgaus dienaatvažiavo baltas žmogus pirkti jo fotografiją. Pasiderėk, susimokėk ir fotografuok. Nenorėk veltui. Jie tokie pat žmonės kaip ir mes. Jei bandysi apgauti, fotografuoti iš autobuso, suprantama, kad bus nepatenkinti.

Kas keliaujant įdomiausia pačiai kelionių vadovei?

Man viskas įdomu, mane viskas žavi. Visos kelionės įdomios, viso problemos išsisprendžia, kai moki bendrauti ir kūrybingai į viską žiūri. Šiemet nuvažiavome į vienus gražiausių Kinijos kalnų Džangdziadzie, kurie įkvėpė „Avataro“ kūrėjus, ir apstulbome, kiek ten kinų turistų, penkias valandas sugaišome eilėse, kol pakilome ir nusileidome. Netikėta, bet supranti, kad turi su tuo susitaikyti ir ramiai sau lauki. Tie kalnai labai įdomūs, tarsi pirštai skrodžiantys debesis.

Ką norėtum aplankyti pati?

Man labai patinka kalnai, nakvoti aukštikalnėse, atšiaurioje gamtoje. Prioritetų neturiu, pakviečia, renku medžiagą ir keliauju. Visur gali surasti kažką netikėto ir įdomaus. Tai iššūkis. Ruošiu kelionę į Tibeto Khamo regioną. Paskambino moteriškė ir sako mačiusi labai gražų filmą, norinti ten nukeliauti. Šią vasarą Tibetas, taip pat ir Khamo regionas buvo uždarytas. Nuostabi vieta, gali mėnesių mėnesiais ten keliauti. Kitamet, tikiuosi, nuvyksime.

Kai grupė neturi labai konkrečių pageidavimu, pasiūlau aplankyti geros arbatos auginimo vietas. Balandžio mėnesį rinksiu grupę į vienus gražiausių, bet retai užsienio turistų lankomus Kinijos Ui kalnus. Šiemet susipažinome su arbatos augintoju ir fabrikantu, gyvenančiu šiuose kalnuose. Jis ir pakvietė atvažiuoti skinti arbatos ir dalyvauti gamybos procese. Mėgstu geras kiniškas arbatas. Rudenį kartu su Konfucijaus institutu rengsime nemokamas viešas arbatų degustacijas, kiniškų arbatinukų parodą Vilniuje.

Mane domina daug kas. Noriu į Islandiją, į tą pačią Etiopiją. Noriu aplankyti gentis, kurios neturi kontakto su išoriniu pasauliu, iki jų reikia eiti tris dienas. Noriu į Indijos Nagalandą, pasienyje su Mianmaru, kur Naga gentys gyvena, sako jos vis dar praktikuoja kanibalizmą, ten patekti reikia specialių leidimų.
Mane domina dar turizmo nesugadintas pasaulis. Tai labai dviprasmiška, nes aš pati, kaip turistė, prisidedu prie naikinimo, tačiau šiandien kultūras ypač naikina vartojimas, ir ne tik turistai kalti. Sparčiai nyksta Tibetas. Jei Kinijos ten ir nebūtų, jis vis tiek būtų kitoks nei iki okupacijos. Viskas keičiasi, keičiamės mes, keičiasi ir pasaulis. Kartais tie pokyčiai skausmingi. Tibetą griauna vartojimo kultūra, ji naikina visas kultūras, taip pat ir Lietuvą, jei jai tik pasiduosi. Pavyzdžiui, Omo slėnio gentys Etiopijoje prisitaikė prie dabartinio gyvenimo. Į Mago rezervatą, kur jie gyvena prie Mago upės, kartą per metus atvažiuoja misionieriai, jie juos pakrikštija, kartu maldas pagieda, išsidalija misionierių atvežtas dovanėles ir vėl grįžta į savo įprastą gyvenimą.

Su keliavimu populiarėja ir kiti dalykai, ypač susiję su sveikata. Kinų vaistus siūlo ir jais gydo visi, kas netingi. Kaip eiliniam žmogui susigaudytikas tikra, o kas apgaulė?

Kinija turi daug mitų. Vienas iš jųkinų sveikatingumo sistema, kuria naudojasi daugybė šarlatanų. Taip, ji yra veiksminga, bet ji veikia kinų pasaulėvaizdžio kontekste. Aš labai tikiu kinų ir tibetiečių medicinos sistemomis, bet neįmanoma šito išmokti iš knygų, reikia ten važiuoti ir mokytis kinų ar tibetiečių kalba.

Mokydamasi Kinijoje, susipažinau su daoistinės medicinos meistru. Jis visą gyvenimą dirbo vairuotoju, kuklus ir paprastas žmogus, nekalba jokiomis kitomis kalbomis. Gydo tik pagal tradicinę daoistinę sistemą, mokina ciguno, taiči ir baguadžango sistemų. Jis pakvietė mokytis mane su drauge, kai ten studijavau. Nemačiau jo besireklamuojančio ir iš mūsų nė cento nepaėmė. Tikri meistrai nesireklamuoja, juos nelengva surasti. Atskirti pelus nuo grūdų labai sudėtinga. Kai kas iš lietuvių daro labai nesąžiningą verslą iš to.

Turiu draugą lietuvį, kuris Daramsaloje mokėsi tibetiečių medicinos. Ten susipažino gatvėje su tibetiečių daktaru. Šis jį užkalbino ir pasikvietė mokytis be jokių pinigų. Jie bendravo per vertėją buriatą. Kai to tibetiečių daktaro vardą ištariau vienuolyne Tibete, mane priėmė, kaip garbingą svečią. Jis labai gerbiamas žmogus, dirbęs su Dalailamos vyriausybe ir šiuo metu emigravęs į Buriatiją. Lietuvis, jo mokinys, Lietuvoje nesireklamuoja, nors praktikuoja tradicinę boninę mediciną, tai, ką išmoko, nustato ligas pagal pulsą, pats maišo vaistus, kartais aš jam parvežu vaistų sudedamųjų dalių. Toliau nuotoliniu būdu tęsia studijas Maskvoje, kur paskaitas skaito ir praktikos moko žymūs meistrai iš Kinijos ir Tibeto. Negali bet kas tuo užsiimti tik knygų pasiskaitęs, turi būti tam tikra pasaulėžiūra, tam tikra praktika, dvasinė būsena, pats turi pasikeisti.

Kinijaįdomi šalis, puoselėjanti senas tradicijas, tik reikia jas perprasti, suvokti. To neįmanoma padaryti, nemokant kalbos. Patinka senieji Kinijos miesteliai, dar nesugadinti restauracijos. Patinka Šanchajus, kur gali atrasti ir senąją Kiniją, kur įprastas komunos gyvenimas ir maistas gaminamas gatvėje, ten pat moderni, besikeičianti Kinija. Patinka Kinijos kontrastai, kartais absurdiški. Gali atrasti analogijų su Vilniumi. Buvo tokia paroda Vilniuje „Šanchajaus rapsodija“ apie nykstančias Šnipiškes. Absoliučiai identiška situacija Šanchajuje, kuriame griaunamus senuosius kvartalius keičia beveidžiai dangoraižiai. Patinka stebėti kultūrų santykius, kaip jos keičiasi, viena kitai daro įtaką. Patinka dalykai, kurie atrodo liūdni, bet neišvengiami, niekas nestovi vietoje, viskas keičiasi. Tik keliaudamas suvoki, kaip keičiamės mes patys, kiek daug esame jau praradę, net savo tautinio kostiumo kasdienybėje jau nebeturime, ir tai, matyt, neišvengiama, vieniems anksčiau, kitiems vėliau. Tik nuotraukos sustabdo laiką. To, ką užfiksavai šiemet, kitąmet jau turbūt nepamatysi, vaizdas bus visai kitoks. Toks įdomus tas šių dienų pasaulis.

Dirbi savo darbą ir juo mėgaujiesi?

Visiškai. Darau tai, kas širdžiai miela. Ne tik keliaujuturiu daug kitos veiklos. Moksleivius mokau kinų kalbos ir kultūros. Gilinuosi į arbatos ruošimo ir gėrimo tradicijas. Domiuosi fotografija. Lapkričio mėnesį Fotomenininkų sąjungos Mažojoje galerijoje bus atidaryta mano nuotraukų apie Tibetą paroda.