Skirtingi Indonezijos salų pasauliai: gentys ir salos (3)

Straipsnio autorė: Gabrielė Štaraitė, kelionių vadovė Indonezijoje ir ne tik.

Indonezijos salų patirtys. Iš kelionių vadovo dienoraščio

Tęsiame kelionę per Indonezijos salas.

Pirmąjį pasakojimą apie Borneo orangutanus ir apie Javos salos šventyklas rasite čia. 

Antrąjį pasakojimas apie aušrą prie Bromo ugnikalnio ir Tana Toraja laidotuvių tradicijas rasite čia.

Dani gentis: Baliemo slėnis ir tradicijos, kurios verčia neskubėti su etiketėmis

Atskridę į Vameną patenkame į visai kitą pasaulį. Čia žmonės kitokie, rodos niūrūs ir mums kiek nedrąsu. Guodžiu, kad priprasime. Susitinkame vietinį gido padėjėją, kurį prieš du metus praminėme Pranuku (jo vardas Pramuka). Keturiomis mašinomis, nes čia nėra autobusų, važiuojame į viešbutį. Įsikuriame. Kambariai ne kokie, rūkalų kvapas, viskas sena. Bet geriausias mieste, neskaitant toliau slėnyje esančio vieno prabangaus varianto. Papietaujame ir keliaujame į nedidelį žygį.

Pati einu su šortais, kiti taip pat, ir tik vėl pradėjusi eiti per žoles pagalvoju, kad reikėjo gi su ilgomis kelnėmis. Bet didžiausias iššūkis yra bridimas per purvus ir drėgmę. Buvau perspėjus apie tai, bet kai eini šlapiais batais, visokių minčių kyla. Praeiname porą dani genties kaimų, šiek tiek pabendraujame. Gyvenimas čia itin primityvus, mums sunkiai suvokiamas. Ėjimas visai malonus, jėgų dar yra tai važiuojame į turgų, kur pasivaikštome, šiek tiek pafilmuojame, nusiperkame vaisių.

Grįžtame į viešbutį 16 val ir sutariame susitikti kiemelyje su vaisiais ir kitomis vaišėmis po valandos. Pirmiausia reikia išsiplauti batus. Labai tam praverčia viešbučio dantų šepetukai. Tik vat kaip batai džius šioje drėgmėje? Galima būtų eiti į recepciją skolintis plaukų džiovintuvą, kaip tai darėme prieš du metus, bet bandykime kas bus.

Ryte atsikėlusi pasigailiu, kas vakar neatsinešiau plaukų džiovintuvo, nes kedai visai šlapi ir nusprendžiu padaryti tai po pusryčių. Vos 10-15 min ir situacija ženkliai pagerėjusi. Išvažiuojame 8:30, bet šiek tiek lynoja, tad teks keisti programos eiliškumą.

Pirmiausiai vykstame į olas, kurios ne tik gražios, bet ir turi senų keistų piešinių, o tiems kas netingi nusileisti gilyn ir nebijo šikšnosparnių, tai dar ir papildoma atrakcija. Tada vykstame į greta esantį kaimą, kuris vienas iš trijų Baliemo slėnyje turi mumiją. Lietus nustoja lyti, tai mumiją saugu išnešti į lauką parodyti. Šis kaimas labai komercinis, tad mums rekomenduoja nieko nepirkti (brangu) ir nieko nefotografuoti (reiks mokėti papildomai). Šias turistų pramogas gausime vėliau. Bet mumiją, su ją laikančiu vietiniu vadu tradiciniu nuogu pasipuošimu, fotografuoti galima.

Kadangi dar vos vos krapnoja, neskubame į karo ir šokių pasirodymą, o aplankome greta esantį kaimelį. Ir vėl reiks eiti per purvą, tai keli lieka prie mašinų. Čia mes sutinkame labai šilto veido moterį, kuri dažnai šypsosi. Tai retas atvejis tarp dani genties. Ji neturi keturių kairės rankos pirštų paskutinių dalių. Ši sena tradicija, kai pirštai žalojami netekus itin artimo ir mylimo žmogaus, jau nyksta, bet dar galima pamatyti ir pamąstyti apie sunkiai suprantamas gedėjimo tradicijas.

Pagaliau šviečiasi saulė ir važiuojame netoli į kaimą, kur mus pasitinka grupė vyrų, kurie imituoja tarpusavio kovą. O paskui kviečia fotografuotis kartu. Čia jau visos nuotraukos įskaičiuotos. Einu pirma, rodau pavyzdį. Tada kitos moterys, o tada jau mūsų vyrai. Tik dalintis čia neišeis, nes be įdomių galvos apdangalų vyrai dėvi tik iš pailgų moliūgų kiautų padarytus vamzdelius, kuriuose telpa jų vyriškumo dalis. Socialiniai tinklai tokių nuogybių netoleruoja.

Kaimo viduje mus pasitinka tradiciniu šokiu, tokia taikos ceremonija visada vykdavo po karo. Kariaudavo čia dėl kiaulių ir moterų. Sako ir dabar dar pasitaiko kur toliau nuo miesto. Mus irgi kviečia šokti. Gerai pakomentuoja gidas: nebijokite ir nelaikykite to turistine atrakcija; galbūt po keliolikos metų šių tradicijų nebeliks - patirkite tai!

Fotografuojamės, perkame, bandome kalbinti, šypsomės - atrodytų elgiamės banaliai, bet visas tas apsilankymas palieka gerą įspūdį ir tvirtą nuomonę, kad verta čia atvažiuoti. Žinau, kad dar daugiau minčių visiems ateis po kurio laiko, kai įspūdžiai susigulės.

Papietaujame netoli kaimo, bažnyčios šventoriuje. Tęsiame tradiciją išlenkti po burnelę, o aš savąją dalinuosi su mus priėmusio kaimo vadu. Moka jis kelis žodžius angliškai ir sako "good"!

Gidas mus vežasi ten, kur dar nesu buvusi. Atrodo kelias baigiasi ir vėl pagerėja. Mes privažiuojame Baliemo slėnio geriausią nakvynės vietą su nuostabia panorama. Žinau, kad rizikinga atsivežti keliautojus ten, kur geriau - dabar jie žavisi ir sako, o kodėl gi mes ne čia, būtume mokėję daugiau. Taip, kai pamatai savo akimis ir palygini, viskas aišku, bet kai Lietuvoje siūlai ir taip brangiausią kelionę į Indoneziją (su grupe) - papildomi 500 eurų atrodo dideli pinigai. Tad verčiau pasimėgauti dabar tuo ką turime, nes šios kelionės vyšnios ant torto dar mūsų laukia. Geriame kavą, grožimės ir šnekučiuojamės. Mane dar nusiveda apžiūrėti namukų. Jūs iš Lietuvos? Mažai čia pas mus iš Lietuvos. Bet kaip tik neseniai čia buvo mano grupiokė su vyru, tai darom asmenukę ir siunčiu Raimai linkėjimus!

Sėdime kol saulė jau žemai, ir nors dangus nenusidažo raudonai, magišką saulėlydį užskaitome. Į viešbutį grįžtame jau sutemus. Daugelis kiek pasvilo saulėje, debesys ir lietus nuo jos neapsaugo. Trumpa vakarienė ir einame "virškinti" dienos įspūdžių. Gerus dalykus reikia sakyti, tai ir sakau grupei, kad jie yra nuostabūs! Pozityvūs ir atviri. Vienas malonumas!

Raja Ampat: pasakiškos salos ir poilsis

Nuplaukiame į savo privačią salą daug greičiau, nei žadėta. Vos 1,5 val su kateriu gaiviai pučiant vėjui ir mes jau švartuojamės. Mes kiek per anksti, nes prieš tai buvę gyventojai dar neišplaukę, bet po truputį pažindinamės su vieta. Kai užsakinėjau šią vietą čia buvo tik 7 namukai ant vandens, bet dabar jau yra 8-as ir greit bus 9-as. Mediniai tilteliai veda iki restorano, kur mus maitins. Pietūs puikūs, bare surandame kelis butelius vyno ir prašome juos visus sudėti į šaldytuvą. Po to trumpas instruktažas.

Mūsų rojaus namukai ant vandens pinti iš vytelių. Iš karto neriame nuo terasų į vandenį, o tada jau kas kaip. Aš snūsteliu ant šezlongo. Spėju, kad ir kiti taip pat. Elektra čia bus įjungiama nuo 15 val, tada ir WiFi. Bet kam jis. Laikas pasimėgauti nieko neveikimu

Kitą dieną pusryčiai puikūs, tik labai daug visokių saldumynų. Oi nesukūsime čia. 9:30 renkamės eiti į žygį per salą. Kaip tik grįžta grupės žvejai, vakarienei bus ką valgyti! Du iš jų prisijungia prie žygeivių. Kaip sakė vadybininkas, 30 min ir kerti salą. Aha, mes po prakaitu puškuodami tai padarėme per valandą. Džiunglės, nuvirtę medžiai ir pan. Bet kai pasiekiame paplūdimį, viskas pagerėja. Maudynės, šviežiai nukirsti kokosai ir puikus rifas. Tada dar apie 30 min dar statesniu takeliu ir einame gaivintis. Turėjo būti nieko neveikimo diena, bet mes lengvų kelių neieškome.

Po skanių pietų mano planas šiek tiek nusnūsti. Puikiai pavyksta - 20 min ir kaip nauja. Pakyla vanduo, didėja vėjas ir bangos ima daužytis į polius. Jei taip ir naktį - reiks ausų kamštukų. Bet vėjas gerai, kiek vėsina. Maudymukai išdžiūvo ir ruošiuosi į vakarinį pasiplaukiojimą aplink salą.

Su viena keliautoja aptariame, kad tikrai šiek tiek priprantama prie karščio. Juk jei negali pakeisti, imi mėgautis tuo ką turi.

Nauja diena ir 8 val. mes visi jau laivelyje. Rifas ir vėl fantastiškas! Daug žuvyčių, koralai visai šalia, saulė paryškina spalvas. Filmuoju su gopro, tikiuosi bus gerai, nes lyg ir dėklas užrasojo. Drėgmė čia visur! Į laivą įlipu paskutinė, nors dar ir nesibaigė numatytas laikas, bet ne visiems yra jėgų plaukioti 50 min.

Plaukiame apie valandą, švartuojamės vietiniame kaimelyje. Mus pasitinka pagal senas tradicijas išsipiešusi šeima. Apsilankymas tualete ir persirengiu į kitą maudymuką. Susėdame į dvi mažesnes valtis ir plaukiame link šios dienos pagrindinio tikslo - Kali Biru arba Mėlynosios upės. Už salos kalnų užkliuvę lietaus debesys nusprendžia mūsų nepasigalėti. Vakar dievams nieko neaukojome, tai gauname gerą dušą. Mano sausas maudymukas šlapias, kaip ir visa kita, kas buvo krepšyje. Bet mes optimistai, žygiuojame per akmenuotos upės seklią srovę ir vargo nematome. Kadangi šilta, tai labiau atgaiva, nei bėda. Blogiau būtų, jei atėjus upė būtų drumsta ir ruda. Kadangi saulė per debesis, tai upės ryškaus mėlynumo nėra, bet vaizdas ir taip toks nuostabus, kad visi kaifuojame.

Privalomos fotosesijos - štai kam man buvo reikalingas raudonas maudymukas. Vieni šoka į vandenį, kiti lipa laipteliais. Baisiai bijau šokti, bet šiaip ne taip pasiryžtu. Vanduo gaivinantis, norisi būti čia ilgiau. Bet jau ateina kiti turistai ir pamažu ruošiamės atgal. Grįždami sutinkame ne vieną grupelę ir pasidžiaugiame, kad galėjome sočiai pabūti vieni.

Grįžtame į kaimelį, suvalgome savo atsivežtus pietus. Jų pateikimas ir skonis išskirtinai geras. Plaukiame namo, tik pakilęs vėjas ir bangos. Kartas nuo karto apsitaškome ir pasikratome. Pakeliui stebime pakrantes ir žiūriu kokių gi nakvynės vietų yra. Bet kad ir kaip gerai atrodytų nameliai ant vandens, žinau, kad paslaugų kokybė čia retai kur gera.

Nauja diena. Pirmas sustojimas vietoje, vadinamoje Žvaigžde (Bintang, taip kaip ir populiariausias Indinezijos alus :)). Prieš du metus čia nebuvau, ir man naujiena. Pakilti reikia stačiais akmeniniais laiptais, bet yra turėklai, tai visai nesunku. Vaizdas fantastiškas, pridedu įrodymą.

Tada pagrindinė Pjanemo apžvalgos aikštelė, kur kopti aukščiau, bet mediniais laiptais. Viena pora lieka laukti apačioje, o mes visi apsipilame prakaitu, kol užlipame. Gerai, kad nuotraukos iš toli, nesimato, kaip prakaitas graužia akis Nusileidę pasistipriname kokosais, kava ir sausainiais, tada plaukiame šalia į pirmą snorklinimo vietą. Įlanka nedidelė, bet ir vėl fantastiška. Paduodu gidui savo gopro, kad nufilmuotų žuviukus Nemo iš arti. Plaukiame pietauti. Raja Ampat salyne be galo daug visokių apleistų namukų, prieplaukų, kurios tinka tokiam pusiau laukiniam sustojimui. Ne tik pavalgone patys, bet ir pašeriame šunis bei žuvis. Antroji snorklinimo vieta čia pat. Srovė švelniai neša pro koralus, o žuvys, atrodo, net pačios į kamerą lenda.

Kelionė atgal neprailgsta, vėl plaukiame sąsiauriu tarp salų, pribarstytą smulkių uolų. Vaizdai užburia. Vakare sėdžiu atskirai ir žiūriu į rausva spalva nųsidažiusius debesis. Prisijungia tai vienas, tai kitas keliautojas. Pakalbame, kokia nuostabi kelionė ir kokia čia nuostabi vieta.

Kelionių į Indoneziją maršrutai, su grupe arba individualūs