Šri Lanka. Devyniasdešimt devyni spindinčios salos veidai

Blogas

Pirmą sykį Šri Lankoje apsilankęs šio amžiaus pradžioje dar nebuvau regėjęs daugybės salų, paplūdimių ir šventyklų. Todėl kurį laiką maniau, kad tai – rojus. Paskui gan greitai Šri Lanka parodė ir kitus savo veidus, kai kurie nebuvo labai malonūs.

Siauri duobėti keliai, dūmais čiaudantys nenusakomo amžiaus automobiliai, patvorių vargetos. Amžinos vasaros spinduliuose skendinčios arbatos plantacijos, nuostabūs paplūdimiai, daugybė gyvūnų rūšių, paslaptingi senovės civilizacijų paminklai – tokia ta sala, viliojanti turistus iš viso pasaulio. Ko gero, nedaug perdėjo keliautojas Marco Polo, kadaise pavadinęs ją nuostabiausia planetos sala. Turbūt nesuklydo fantastinių pasaulių kūrėjas Arthuras Clarkas, pasirinkęs ją savo gyvenamąja vieta.

Vakar šiandien ir rytoj

Ašaros formos Šri Lanka, tarytum pakibusi po Indijos subkontinentu nėra viena tų šalių, kurioje atvykėlius pasitinka blizgantys oro uostų terminalai ir virtinėmis limuzinų. Kolombo oro uoste jūsų laukia jei ne indiškas chaosas, tai bent jau kiek subtilesnė jo versija.

Netrukus po to, kai pirmą sykį paviešėję išskridome iš Kolombo oro uosto, į jį įsiveržę tamilų partizanai nušovė daug žmonių ir supleškino daug lainerių, įskaitant ir tą A330, kuriuo buvome atskridę iš Europos.

Švytinčioji – taip pagal vieną vardo kilmės versiją verčiamas Šri Lankos pavadinimas, kurį pradėta palyginti neseniai. Ilgą laiką britų karūnos valdomą nuostabią salą vadino Ceilonu, o senąjį tris tūkstančius metų gyvuojantį Lankos pavadinimą atgaivino tik 1948 metais gavus nepriklausomybę.

Europiečiai, kurių turistų Šri Lankoje yra daugiausia, šią salą dažnai krikštija Indijos vandenyno perlu. Toks gan šabloniškas šalies įvardijimas visiškai pasiteisintų, jei jau per pirmą pažintį su šalimi nepriblokštų skurdas ir netvarka.

Dar visai neseniai šalį draskė pilietinis karas ir teroro išpuoliai, o atskridę į šalies sostinę Kolombą svečiai viešbučių link kratydavosi duobėtais vieškeliais.

Dabar – jau kiti laikai, kitos galimybės pasiekti šią puikią salą, kuri pagaliau suvedė visas sąskaitas su praeitimi. Susitaikė sinhalai su tamilais ir dabar visi kartu bei nuosekliai juda visuotinio klestėjimo link. Išardyti kontrolės postai keliuose, virš salos leista skraidyti mažiems keleiviniams lėktuvams, o buvę partizanai atidaro barus bei banglenčių nuomos punktus.

Saloje keliauti daug patogiau, tačiau nereikia įsivaizduoti, kad ten padvelkė Singapūru ar Tailandu. Keliai – nors ir asfaltuoti, bet vis dar tragiškai per siauri masiniam transporto srautui, kurį sudaro mašinos, sunkvežimiai, mopedai, autobusai, tuktukai, pėstieji, karvės ir šunys.

Pamenu patį pirmąjį sykį Šri Lankoje, kai lėktuvas nusileido antrą valandą nakties. Važiuojant autobuse atrodė, kad važiuojame per Afganistano provincijos kaimus. Pro šalį slinko murzini dviaukščiai namai, apkabinėti reklamos skydais, gatvių prekeiviai skubėjo užsiimti vietas dar prieš patekant saulei.

Slogų pirmų minučių įspūdį išsklaidė ceremonija ištaigingo viešbučio fojė. Raudonmedžiu iškaltos ir marmuru išklotos menės viduryje stypsojo auksu tviskanti metalinė konstrukcija, papuošta gaidžio figūrėle. Iš užkulisių išnirę egzotiškos išvaizdos muzikantai ėmė mušti milžiniškus būgnus ir pūsti ragą. Svečiai iš rankų į rankas leido žvakę, kuria uždegė konstrukcijoje įtaisytus mažus dagčius. Panašiai sutinkami svečiai visuose geresniuose viešbučiuose, kuriais nusėtos Indijos vandenyno pakrantės.

Jiems puikiai sekasi

Balkonas su vaizdu į vandenyną, keli baseinai ir bent trys restoranai – savaime suprantami daugelio aukštesnės klasės Šri Lankos viešbučių atributai. Kaip ir aplink šmirinėjantys prekeiviai, kurie žūtbūt bando įpiršti menkaverčių papuošalų, prieskonių ar bent iškaulyti pinigų už tai, kad nufotografavai jo bedantę kobrą. Yra ir tokių, kurie užmezga pokalbį pliaže ir įkyriai sekioja, kol auka neduoda pinigų už „paslaugą“. Dar vienas gatvės faunos porūšis – intymių paslaugų moterims siūlytojai. Tą reikalą jie vadina melodingai: „Lady, bom bom?“.

Šri Lankos miestuose ir keliuose gyvenimas verda visą parą. Vieni parduoda, kiti perka, visi skuba, signalizuoja, žybsi žibintais. 21 milijonas salos gyventojų kaip išmanydami kabinasi į gyvenimą, nes vidutinis atlyginimas šioje šalyje - apie 200 eurų. Nors pastaraisiais metais gyvenimas kiek pagerėjo, nemažai šrilankiečių gyvena iš to, ką patys užsiaugina, išdrožia, sužvejoja ir parduoda.

Keliaudamas po egzotišką salą matai tarsi du tos pačios šalies veidus. Kelis dešimtmečius trukusi kova su tamilų sukilėliais lyg sunkus jungas alino Šri Lanką. Nors karas baigėsi, didžiulės skylėto šalies biudžeto vis dar skiriama gynybai, todėl kitoms reikmėms nuolat trūksta finansavimo.

Tačiau panašių bėdų turi daugelis šilto klimato ir gražių peizažų valstybių, o Šri Lankai sekasi palyginti neblogai. Mums svarbiausia – kur ir ką pamatyti, į ką sutelkti savo dėmesį. Ir atsikratyti idėjos per vieną sykį (tarkime, dvi savaites) pamatyti viską. Nusikamuosite patys, galbūt ir aplėksite esminius taškus, bet pajusti ir suprasti jų tikrai nepavyks.

Taigi, kaip, kada ir kur?

Kaip daugelis jau yra girdėję, skristi į Aziją šiais laikais reikia per Stambulą. Ne tik todėl, kad fizinis atstumas yra mažiausias iš visų įmanomų variantų. Tas miestas turi patogų oro uostą, kuriame laiko daug lėktuvų, kursuojančių į gausybę pasaulio kraštų. Jų ten tiek daug, kad turkai dabar intensyviai stato dar vieną oro uostą, kuris, sakoma, bus didžiausias pasaulyje.

Taigi šia prasme pasirinkimas yra aiškus. „Turkish Airlines“ pirmą kartą skrendančius nustebins metaliniais stalo įrankiais, 30 kilogramų registruotu bagažu keleiviui ir kitomis malonėmis skrydžio metu. Šiaip ar taip, kelerius metus iš eilės skelbiama geriausia aviakompanija Europoje – viena nedaugelio klasikinių oro linijų, turinčių reguliarius reisus į Vilnių.

Šri Lankoje metai skirstomi į sausąjį ir lietingąjį sezoną. Tačiau, jei lyja pietuose ir vakaruose, prie jūros galite ilsėtis rytuose. Šri Lanka yra ta šalis, kur kiaurus metus ta pati temperatūra, o milžiniškų liūčių būna gana retai. Vis dėlto, geriausias metas keliauti čia yra nuo lapkričio iki balandžio.

Dėl ilgai trukusio pilietinio karo šiaurė ir rytai yra gerokai mažiau išplėtoti turizmui, tačiau viskas ir ten sparčiai keičiasi, kasmet atsiveria vis naujų vietų svečiams. Nuvykus yra ką veikti.

Šalis, kuriai viskas bus gerai

Tiesa, tų pasirinkimų tiek daug, o laiko palyginti mažai, tad planuojant 10 ar 12 dienų vizitą reiks apsispręsti, ko labiau norisi. Paprastas patarimas – nemėginti visko apžioti vienu kąsniu, nes neprarysite. Pagalvokite ir pasitarkite su tais, kas jau buvo. Kurias vietas lankyti dar kartą, ką praleisti? Kur tik stabtelėti, o kur pabūti ilgiau? Iš ankstesnių vizitų pamokų išliko supratimas nemėginti visko pamatyti vienos viešnagės metu, nes tai gali tapti alinančiu išbandymu.

Mat žmonių saloje ganėtinai daug, keliai siauri, juose turi išsitekti ir autobusai, ir tuktukai, ir net šventos karvės. Todėl pusantro šimto kilometrų tenka keliauti 4 valandas ar dar ilgiau. Tiesa, keliai lygesni nei mūsų šalyje.

Pastarasis mūsų vizitas iš esmės buvo skirtas geriau apžiūrėti Kultūrinį trikampį salos gilumoje. Dar keletas dienų prie vandenyno, kuris, palyginti su kaimyninių Maldyvų salų reginiais, atrodo kaip užvakarykštė žuvienė. Maudytis galima, bet, kaip sakoma, būna ir geriau.

Šis rašinys – sudurstytas iš kelių viešnagių įspūdžių. Margas kaip ir pati Šri Lanka, ašaros formos budistų sala. Tai – epizodai, iš kokių susideda geros, įvairios, skanios, įdegusios atostogos tropikų saloje. Panorėję patys susirasite savo Šri Lanką, nes ją tyrinėti verta neskubant.

Kaip manęs paprašė glaudžių

Rudos akys žvelgė draugiškai, o žodžiai skambėjo sklandžiai kaip malda: „Šį vakarą neišgėręs bokalo alaus ponas galėtų man padovanoti savo marškinėlius. Jums tai – smulkmena, o man – tikras turtas“.

Žingsniavome Indijos vandenyno pakrante, aplenkdami išbrinkusius kokoso riešutus. Smulkaus sudėjimo vyrukas jau 10 minučių stengėsi neatsilikti ir laužyta anglų kalba kaulijo pinigų, marškinėlių ar bent glaudžių.

Rameshas, taip prisistatė iš pakrantės atvašynų išdygęs pakeleivis, rankoje nešėsi dantų šepetuką. Ant skruostų bolavo išdžiūvusi pasta, o akyse neblėso ryžtas ką nors iškaulyti. „Čia – visas mano turtas, rodydamas į smėlyje dunksantį katamaraną paaiškino žvejys, turite man ką nors duoti.“

Glaudes nutariau pasilikti, bet jam tiko ir rupijos. Sugniaužęs popierėlius saujoje nušvito, palinkėjo geros dienos ir nuėjo tykoti kitų turistų.

Makakos siaučia, šunys snaudžia

Jei vaikystėje skaitėte Kiplingo Mauglį ar bent matėte jį per TV, įsivaizduojate, kaip turi atrodyti tikros indiškos džiunglės – su pitonais, tigrais ir pašėlusiais banderlogais. Smauglių ir didžiųjų kačių saloje tektų ilgai paieškoti (konkrečiau – Jalos nacionaliniame parke), o štai beždžionės pačios jus susiras. Tiksliau, jūsų daiktus, jei išeidami neuždarysite balkono durų.

To gėrio Šri Lankoje – kaip pas mus benamių kačių. Visos šventyklos ir turgavietės knibžda landžių ilgauodegių. Netrūksta beždžionių ir garsiajame „Kandalamos“ viešbutyje, įsikūrusiame ant įspūdingo skardžio amžinai žaliuojančio miško širdyje.

Jų gausu visur, o viešbučio sargai net turi tramdyti jų būrius laidynėmis, nes maistas grobiamas nuo stalų, senukų turistų lėkščių. Kartais net čerpės nulupamos nuo stogų, kai jaunikliai įsisiautėja. Toks smagus siautulys.

Polunaruvos ir Anuradhapūros šventyklos centrinėje Šri Lankoje – didžiulės įspūdingų griuvėsių kolekcijos. Buda sėdi, Buda guli, o štai ten – laimina. Takai, laiptai, skulptūros, šiurkšti žolė su mažais skorpionais. O visur aplink – karstosi, ropinėja, blusinėjasi beždžionės raudonais arba juodais snukiais. Užtat šunys ten dienomis snaudžia kaip pakirsti – negirdėjau lojančio ar urzgiančio. Kačių (neskaitant leopardų) toje saloje regėti iš viso dar neteko.

Geriausia vieta įsikurti šio regiono tyrinėtojams yra Habaranos kaimas, supamas džiunglių ir ežerų. Iš jo nesunkiai padieniui aplankysite Sigiriją, Polunaruvą, Anuradhapūrą, Dambulą su urve miegančiu Buda ir taip toliau. Vertinantys kolonijinį stilių ir prabangą apsistos garsiajame „Cinnamon Lodge“ viešbutyje, taupatieji aplink ras kiek pigesnių, bet irgi labai gerų vietų.

Kandis, kuriame yra dantis

Vienas įspūdingiausių Šri Lankos istorijos paminklų – Budos danties šventykla senojoje sostinėje Kandyje. Šioje vietoje nuolat grūdasi vienuoliai, turistai, prekeiviai. Ten yra buvę visko, sykį tamilai susprogdino šventyklą nenužudydami nė vieno užsieniečio. Po šio išpuolio buvo labai sugriežtinta šventyklos apsauga, dabar jie visi labiau atsipalaidavę.

Kai į Kandį XVI amžiuje įsibrovė portugalai, jie ir paskelbė miestą karališkąja sostine. Sostine miestas išliko iki anglų okupacijos 1815 metais. Miestą juosia ilgiausia saloje Mahavelio upė.

Po mirties sudeginto Budos dantį iš laužo išnešė vienuolis, o paskui iš Indijos buvo slapčia išgabentas į Šri Lanką, kad neatitektų kitatikiams.

Tada Kandžio karalius pastatė pirmąją šventyklą, skirtą šiai relikvijai. Ji kiekvieną kartą būdavo pernešama į naująją sostinę, kur būdavo pastatoma ir tam skirta šventykla. Budos dantis visais laikais simbolizavo valdžią, todėl kai kurie lyderiai dėl relikvijos net suremdavo kardus.

Budos dantį vienuoliai parodo kas šešeri metai – bet kasmet vyksta speciali danties šventė. Esala Perahera festivalis - tai svarbiausia budistinė šventė Šri Lankoje. Švenčiama rugpjūtį, 10 dienų prieš pasibaigiant mėnulio pilnačiai. Saugomas auksiniame kupole, vieną kartą per metus jis išnešamas iš šventyklos siekiant gauti dievų palaiminimą, prišaukti lietų, pažadinti gamtą, derlingumą. Auksinis kupolas užkeliamas ant gausiai papuošto dramblio, kurį lydi spalvinga ir triukšminga procesija: tūkstančiai dekoruotų dramblių, piligrimų, šokėjų, akrobatų, ugnies rijikų, būgnininkų. Pastarąjį kartą relikvija demonstruota 1995 metais. Šalia šventyklos yra mauzoliejus drambliui, mirusiam prieš septynerius metus. Jis 50 metų ceremonijų metu nešiojo Budos dantį.

Kaip ir daug kur saloje, čia turistai ima grūstis iš didelių autobusų apie 10 val. ryto, todėl čia atsiradęs apie 8 val. viskam turi palyginti daug ramaus laiko.

Aš lipu, tu lipi, jis ji lipa

Kitos salos įžymybės žmones traukia pažiūrėti iš viso pasaulio. Sigirija, lietuviškai – „Liūto uola“, matyti už dešimčių kilometrų. Tai – raudono atspalvio 200 metrų aukščio uola, ant kurios penktajame amžiuje buvo pastatyta tvirtovė ir rūmai.

Dabar iš rūmų likusios tik įspūdingos plytų krūvos, o iš masyvios liūto skulptūros – pora įspūdingo dydžio letenų. Tačiau ypatingo grožio gamta ir nuo uolos atsiveriantys vaizdai nepalieka abejingų Sigirijai.

Tvirtovę pastatė toks istorinis psichopatas, 477 metais nužudęs savo tėvą ir užėmęs sostą. Bijodamas netikro brolio keršto, princas Kasijapa ant uolos įkūrė neprieinamą rezidenciją. Čia tėvažudys gyveno beveik 18 metų. Vėliau, artėjant įbrolio armijai, jis nusileido nuo uolos. Kasijapos armija išsilakstė, o jis, nenorėdamas pasiduoti, nusižudė. Jo įbroliui rūmų neprireikė. Uola kelis šimtmečiams buvo užmiršta. Vėliau čia įsikūrė vienuoliai.

Įrašai ant vadinamosios veidrodinės sienos leidžia manyti, kad čia iki XI amžiaus atvykdavo žmonės pasigėrėti didžiausiais žemyne vandens sodais ir ant uolos išpaišytomis freskomis, vaizduojančiomis kelias dešimtis pusnuogių merginų didelėmis krūtimis.

Iki mūsų laikų išliko tik kelios senosios freskos. Didžiąją dalį piešinių sunaikino kantrybės netekę vienuoliai, kuriems pusnuogių moterų vaizdai ant sienų trukdė medituoti. Ir šiaip – kuo čia dėtos tos šokėjos?

Ši uola smagi tuo, kad gauni kaip reikiant pamiklinti kojas lipdamas į viršų siaurais laiptais, o paskui atgal. Atsivėrę horizontai, nuovargis raumenyse ir gaivus vėjas į veidą – nuostabus jausmas.

Rudi pagaliai ir kiti lobiai

Kalbant apie skonį ir kvapą, čia Šri Lankai sunku rasti lygių. Klajodamas po, atrodytų, bekraščius prieskonių sodus labai aiškiai suvoki, kodėl dėl šios mažytės salos kraują liejo tolimų šalių vyrai. Gidai lipnūs kaip sandalo medžio aliejus, suokia sakmes apie kakavą, vanilę, cintronelą, laužia lapus, kiša uostyt, ragina ragauti, tikėdamiesi tavo veide nuostabos, susižavėjimo ir kitų gerų emocijų.

Arabai, portugalai, olandai, britai čia veržėsi dėl prieskonių, o labiausiai – cinamono, kurio lotyniškas pavadinimas kilęs nuo Ceilono salos vardo. Žmonės čia prieskonius nuo neatmenamų laiko vartoja kaip medikamentus, maisto produktų konservavimo priemonę ir patiekalų skoniui pagerinti.

Rausvos spalvos alksnį primenantis cinamonas XVI amžiaus pradžioje priviliojo portugalus. Po jų atsigrūdo ir visi kiti užkariautojai.

Vizitai į prieskoninių augalų sodus turi dvi prasmes. Pirma: pažiūrėti, kaip auga muskato riešutai, imbieras, kardamonas, ananasai, gvazdikėliai, pipirų medžiai. Didžiausiame salos sode jums būtinai parodys ir rusų caro Nikolajaus II sodintą drūtą medį, ir tokią liauną nuodvasą, kurią čia kadaise pasodino sovietų kosmonautas Jurijus Gagarinas.

Antras šių apsilankymų tikslas – atnaujinti aliejų, prieskonių ir tinktūrų atsargas iš pirmų rankų.

Taip maitinasi dievai

Apie salos maistą ir gėrimus parašyta daug gerų knygų. Savaime suprantama, Šri Lankoje gaminami aštrūs valgiai, o man jie – patys geriausi. Beveik į visus patiekalus dedama kelių rūšių kario, paprikos ir kitų prieskonių. Desertai – dangiški.

Pagrindinis salos gyventojų valgis yra ryžiai. Prie jų patiekiami įvairūs garnyrai: įvairių rūšių daržovės, bananų žiedai, žuvis, mėsa.

Norint sumažinti patiekalo aštrumą galima į ryžius įmaišyti ką tik sutarkuoto kokoso riešuto. Šalyje nuo seno valgoma rankomis, tačiau viešbučio restorane to geriau nedarykite – iš mūsų tikimasi veiksmo įrankiais.

Mažoji Anglija, bet ne Amerikoje

Tai – ganėtinai kalnuota sala, todėl aukštumos idealiai rinka augti toms kultūroms, kurios uždustų, supūtų ir sunyktų karštose drėgnose pakrantės lygumose. Nuvara Elija visame pasaulyje garsina salą Ceilono arbatos pavadinimu. Verta ten apsilankyti net jeigu geriate tik kavą – papasakos ir apie ją. O pabuvę arbatos plantacijose, sužinoję, ką reiškia Broken Orange ir pamatę, kur dedamos pagrindinės produkcijos atliekos, ko gero, nebepirksite arbatos pakeliuose.

Kai kas tas vietas vadina mažąja Anglija. Išties, kolonijinis palikimas ten jaučiamas itin ryškiai, o arbatos gėrimo tradicijos stiprios kaip karalienės dvare. Kelionės dviračiu po plantacijas išsunks jėgas, bet vakare viešbutyje lauks ajurvedos masažas, kuris nuovargį ištirpdys aliejaus aromatuose ir miško koncerto garsuose.

Niekur kitur saloje nemačiau tiek britų turistų kaip tose vietose ir ... istoriniame traukinyje „Golden age of travel“, kurio senutėliai, bet restauruoti vagonai vingiuoja per arbatos ir prieskonių plantacijas, kerta kaltas su kriokliais, kol pasiekia Kolombo uostą. Jei turite laiko ir mėgstate traukinius, ši miela iškyla tikra verta dėmesio.

Čandrasiri, vėžlių sergėtojas

Daugybė žmonių į salą sugrįžta ne archeologinių paminklų, kuriuos jau ne sykį matė, ne paplūdimių, kurie yra labai jau vidutiniški, ir net ne brangakmenių kasyklų, kur gali pusvelčiui įsigyti juvelyrinių dirbinių.

Juos traukia laukinė gamta – žvėrys ir paukščiai. Pastarųjų saloje yra keli šimtai rūšių, todėl atvykėliams rengiamos specialios sparnuočių stebėjimo iškylos. Tokie išsyk traukia į Jalos, Vilpatu, Minerijos ar mažesnius nacionalinius parkus. Nuostabus ir vakarinis Kalpitijos pusiasalis, laukinėmis pakrantėmis ir migruojančių banginių nugaromis vandenyje primenantis Pietų Afriką.

Pasirinkus jį, teks ilgokai važiuoti, tačiau bus gausiai atlyginta vis dar laukinės gamtos vaizdais, susitikimais su banginiais ir jų jaunikliais. Istoriją ir kitus reginius, ko gero, teks palikti kitam kartui. Nebent atostogausite ilgiau nei tris savaites.

Iš aštuonių jūrinių vėžlių rūšių Šri Lankoje gyvena penkios. Vietos žvejai jų kiaušinius priima kaip Dievo dovaną ir sočius pusryčius, todėl gamtos apsaugos organizacijos jau senokai skelbia pavojų.

Saloje yra kelios vėžlių fermos, kuriose galima pasigrožėti gracingais jūros ilgaamžiais. Netoli Kolombo įsikūrusioje fermoje gyvena ir garsioji Rosie. Tai albinosė, apie kurią buvo rašyta daugelyje pasaulio gamtos žurnalų. Šią vietą prižiūrintis vyras vardu Čandrasiri ne kartą rizikavo gyvybe ir turtu gelbėdamas vėžlius bei jų kiaušinius.

Ant dramblio nugaros

Keliaudamas po salą gali taip ir nepamatyti nykstančių gyvūnų rūšių, tačiau dramblį, indišką voverę ir beždžionę būtinai išvysi. Jei pasiseks ir mėginsite daugiau nei vieną kartą pamatysite leopardą, smulkesnių laukinių kačių, meškas ir elnius.

Laukinių dramblių Šri Lankoje yra likę apie 6 tūkst., tačiau šiais simpatingais gyvūnais galima pasigėrėti nelabai toli nuo Kolombo ir vakarinės pakrantės kurortų įsikūrusioje Pinavelos drambliukų prieglaudoje, kur auginami tėvų netekę mažyliai.

Kaip ir kitose šio regiono šalyse, turistai viliojami sėsti ant dramblio ir leistis į „safarį“. Kiek ten to vadinamojo safario, o kiek ritmiško kinkavimo išmintais takais – nuspręsite patys. Jei niekur to dar nedarėte, gal ir verta sykį išmėginti. Bet man labiau patinka juos stebėti natūralioje aplinkoje, kur prie vandens žaidžia mažyliai, o paaugę patinai mėgina kovos įgūdžius.

Akmenys iš šulinio

Dar viena maloni staigmena – kainos, kurių jie prašo už pusbrangius akmenis, traukiamus iš tokių šulinių laukymėse. Agatai, safyrai, rubinai, Mėnulio akmenys – gali pats stebėti, kaip vikrūs vyrukai kelia krepšius į žemės paviršių, tada nardina juos į murziną balą ir skalauja rėtyje.

Kažkas tokio autentiško, tikro ir kasdieniško tuose smulkaus amato ritualuose. Žinoma, jie prašo daugiau, nei mokėtų vietinis prieš dukros vestuves, bet vis tiek tai – kol kas ne Londono, Dubajaus ir net ne Kolombo oro uosto „Duty free“ kainos. Tiesa, pastaraisiais metais kainos pakilo kone dvigubai, tad daugeliui pakanka tiesiog pažiūrėti į šias kasyklas susilaikant nuo pirkinių.

Puikus kantrybės ir sveiko proto išmėginimas: ar tikrai reikia pirkti, jei siūlo pigiai? O gal geriau atsiminimai ir kelios nuotraukos, kurios primins dar vieną puikią vietą, kurią suradai mažoje planetoje? Salą, į kur norisi grįžti vėl ir vėl.