Tanzanija, jos žmonės ir žvėrys

Važiuojant link legendinio Serengečio parko užsukame į masajų kaimą. Skurdžios žemos lūšnos, viskas aptverta žabų tvora. Mus pasitinka kaimo vyresnysis, suderina mokestį (10 dolerių asmeniui) ir mūsų išeina pasitikti visas kaimas. Padainuoja pasitikimo dainą ir kviečia į vidų. Ten masajai vyrai pademonstruoja savo garsiųjų šokinėjimą.

Paprastai adamu – šokinėjimo šokis – yra atliekamas jaunuolių per įšventinimo į vyrus ceremoniją. Bet šis skirtas nudžiuginti turistus. Greta dainuodavos juda ir moterys. Tradiciškai pakviečiami prisijungti ir atvykėliai. Iš mūsų kompanijos einu tik aš. Man moteris ilgomis ištampytomis ausimis uždeda kaklo papuošalą iš karoliukų. Kažkada papuošalai buvo gaminami iš stikliukų, tačiau atsiradus pigesnėms alternatyvoms – visi genties papuošalai tokie. Man norisi išbandyti savo galimybes pašokti kuo aukščiau, tad ir padarau taip. Moterys juokiasi ir rodo, kad taip nedera. Šoka tik vyrai!

Kodėl nemėgsta masajų?

Masajai tikriausiai yra viena iš labiausiai žinomų genčių Afrikoje. Jie gyvena Kenijoje ir šiaurės Tanzanijoje. Iki šiol jie laikosi savo tradicijų ir daugeliui sudaro “autentiškos” genties įvaizdį. Vis dėlto, turistui ne taip paprasta pajusti tą autentiškumą. Masajai, priešingai, nei daugelis kitų Tanzanijoje gyvenančių genčių yra ne žemdirbiai, bet piemenys, pripratę savo bandas ganyti bekraštėse savanose ir klajoti po jas kartu su lietumi ir žaliuojančia žole. Kai šalyje tradicinėse masajų gyvenamose žemėse buvo įkurtas Serengečio nacionalinis parkas, o gentis perkelta į jo prieigas, Ngorogoro saugomą teritoriją, masajai prarado daug ką. Gal būtų iškeldinti ir dar toliau, tačiau masajai nemedžioja laukinių žvėrių, tad nekelia grėsmės jiems. Važiuojant link Serengečio gana gausu tokių kaimų, į kurį užsukome mes, jie vadonami boma. Tačiau jie buvo įkurti tam, kad bendruomenė galėtų taip uždirbti iš turizmo. Tikrieji masajai, iki šiol ganantys bandas po Ngorogoro ugnikalnio kalderos apylinkes gyvena atokiau nuo pagrindinių kelių ir juos surasti reikia kantrybės, mat jie iki šil klajoja, kaip klajodavo jų protėviai.

Aplinkinės gentys visada nemėgdavo masajų, nes jei jiems ko prisireikdavo, jie tiesiog ateidavo ir pasiimdavo. Masajai vyrai dėvi tipiškus raudonus drabužius, vadinamuosius kanga ir vaikšto su ietimis ar medinėmis lazdomis. O norėdami įrodyti savo jėgą ir brandą, jie šokinėja.

Eunoto yra berniuko perėjimo į pilnametystę ceremoniją, po kurios jie tampa vyresniaisiais kariais ir jiems leidžiama pasirinkti žmonas. Iki šios ceremonijai jaunuoliai gyvena atskirai, mokosi prižiūrėti gyvulius ir būti kariais. Adamu šokį reikia atlikti kiek įmanoma sklandžiau ir elegantiškiau, kulnai neturi siekti žemės. Kuo aukštesnis yra šuolis, tuo stipresnis yra tas vaikinas ir labiau vertas pagarbos ir labiau trokštamas nuotakų. Pašokama net 80 centimetrų! Kalbama, kad taip norima peršokti liūtą.

Trumpai dar norėčiau užsiminti apie Tanzanijos istoriją – ji unikali tuo, kad šalis yra viena ramiausių visame Afrikos žemyne, neturėjusi kruvinų diktatorių. Šalies nepriklausomybės tėvu vadinamas Julius Nyerere, buvęs prezidentu 21 metus, buvo reta išimtis, pats atsistatydinęs iš pareigų, kai pamatė, kad nepavyko pastatyti jo taip trokštamo afrikietiško socializmo. Mokytojas, idealistas, norėjęs tanzaniečius priversti gyventi savotiškuose kolūkiuose ir įsitikinęs, kad ujamaa (bendruomenė, išplėstinė šeima) – tai natūralus gyvenimo būdas Afrikoje. Jam, žinoma, nepavyko, bet nepaisant viso šalies skurdo (Tanzanija iki šiol viena skurdžiausių pasaulio šalių) – šalis gyvena palyginti ramiai ir keliauti čia saugu.

Gyvenimo ratas

Tik įvažiavę į Ngorogoro kraterį pamatėme kelis džipus. Safariuose patikimiausias ženklas pamatyti kažką įdomaus yra stebėti besibūriuojančias mašimas. Didžiausia tikimybė - išvysti didžiąsias kates (liūtai, leopardai ir gepardai). Žinoma, išskyrus tuos atvejus, kai kažkas atvyko stebėti retų paukščių – privažiuoji, dairaisi, nieko. Privažiavę tapome tikrai išskirtinio įvykio liudininkais. Net mūsų gidas Džeimsas, jau ne vienerius metus vos ne nuolat stebintis laukinę gamtą tai buvo matęs tik kartą. Antilopės gnu patelė atsivedė jauniklį. Kai mes priartėjome buvo išlindusios vos jauniklio kanopos, bet ilgai laukti nereikėjo. Patelė kelis kartus prigulė, prie jos vis ateidavo kita patelė su neseniai gimusiu mažyliu, lyg kokia palaikymo komanda ar gydytoja ateinanti priimti gimdymo. Staiga gimdyvė atsistoja ir naujas šio pasaulio gyventojas lengvai (taip mums atrodo) iškrenta ant žemės. Palaikymo komanda vis dar čia. Savo snukiais naujagimis baksnojamas tam, kad kuo greičiau atsistotų ant kojų. Antilopės gnu turi itin bjaurius snukius, net sunku patikėti, kad lietuviai jas vadina antilopėmis, kai angliškas pavadinimas yra wildebeest, t.y. laukinė pabaisa, laukinis gyvulys. „Gnu“ pavadinimas kilęs iš to, kaip kai kurios afrikiečių gentys vadino jas. Delsti nėra kada, aplink daug plėšrūnų, vien mes per pusdienį pamatėme 9 liūtus. Antilopės gnu atsiveda jauniklius panašiu metu, sausio – vasario mėnesiais. Po kelių minučių pasideda drama. Tik ką pagimdžiusią motiną, vaikui dar net neatsistojus ant kojų, ima vaikytis bandos patinas. Tuo metu mažylis savarankiškai žengia pirmuosius žingsnius. Tiesa, jie labiau primena juokingus strapaliojančius girtuoklius. Dar tvirtėjantį jaunuolį prižiūri kitos, meilės nedaug, pastumdo, treniruotis padeda. Patinas atkaklus ir motinai pavyksta pasislėpti tik už džipų eilės. Mūsų džipe kyla daug juokingų versijų – gal tėvas suabejojo savo tėvyste? Kūdikis pasirodė per daug gražus? Iš tiesų, antilopių gnu mažyliai yra šviesiai rudi, o ne tamsiai pilki, be to ir atrodo daug gražiau. Bet paaiškinimas paprastas, motina atklydo iš kitos šeimos ir su vaiku greitai pavejama iš akių. Pagaliau naujagimis gauna pieno, o mes, taip pat laimingi, važiuojame toliau.

Viena iš labiausiai žinomų patirčių visoje Afrikoje yra antilopių gnu migracijos stebėjimas. Tai yra didžiausias kasmetinis žvėrių judėjimas (skaičiuojama apie 1,5 milijono antilopių), palydimas 200 tūkstančių zebrų ir gazelių, beieškant maisto ir vandens Tanzanijos ir Kenijos teritorijose, Serengečio ir Masai Maros nacionaliniuose parkuose. Gyvūnai nukeliauja apie 800 kilometrų vieno ciklo metu. Migracija tęsiasi visus metus, tad ją stebėti galėsite bet kuriuo metų laiku. Pasaulyje labiausiai išgarsėjęs antilopių gnu šokimas nuo skardžio į Maros upę, Kenijos ir Tanzanijos pasienyje – tai paprastai vyksta rugsėjo mėnesį (nors klimatui keičiantis ir šis reginys gali keisti savo laiką). Antilopių gnu, šokančių į Mara upę, laukia krokodilai. Jie panardina auką po vandeniu ir sudrasko į kąsnius. Krokodilas gali iššokti iš vandens per pusę savo kūno ilgio. Kitas puikus metas keliauti yra vasaris, kada antilopės gnu atsiveda jauniklių. Aplink visada pamatysite ir plėšrūnų, tykančių lengvo grobio. Daugiau kaip 3000 liūtų seka migruojančias bandas per Serengečio parką. Migracija gali atrodyti chaotiška, bet mokslininkai tvirtina, kad antilopės gnu turi lyg ir bendruomenės protą, kai banda sistemiškai stebi aplinką ir įveikia kliūtis kartu.

Kelionės tipas - safaris

Safariai - tai senoji nuotykių ieškotojų romantika. XX amžiaus pradžioje į safarius (beje, žodis safaris suahilių ir arabų kalbomis reiškia kelionę) vykdavo medžioti, bet ir tada buvo svarbus komfortas. Štai Ernestas Heminvėjus savo knygose iš taip numylėtos Afrikos pasakoja apie brezento vonias su karštu vandeniu, batus nuo moskitų ir lovas didelės palapinėse. Keliaudavo jie su gausiu aptarnaujančiu personalu, sunkvežimiais.

Aš myliu safarius. Bet sutinku, kad jie, tikriausiai ne kiekvienam. Tanzanijos safario metu gimė posakis „Kelios valandos kančios ir penkios minutės malonumo“. Kiekviena diena yra lyg nedidelis nuotykis, atsikėlęs niekada nežinosi, ką atneš diena. Gali tekti trankytis duobėtais Afrikos keliais, kvėpuoti dulkėmis ir nematyti nieko įdomaus, bet vėliau kaip atpildas pamatytos laukinio gyvenimo scenos, sutikti plėšrūnai ar galėjimas pažvelgti į akis laukiniam drambliui ar žirafai, esantiems vos už dviejų ar trijų metrų – ir pamiršti bet kokius nepatogumus. Poreikis patogumams taip pat sumažėja, vakarop džiugina karštas dušas (karštą vandenį į baką reikia užsisakyti, praustis greitai), švari lova ir romantiškai atrodantys tinkleliai nuo uodų. Pokalbiai prie laužo po žvaigždėtu dangumi gali užtrukti, bet gali ir būti trumpi, nes šalia sėdintis masajų karys vis prožektoriumi šviečia aplink ir pamatai iš pradžių blizgančias akis, o paskui ir hieną, kurios graudžius kauksmus paskui girdėsi naktį.

Safaryje labiausiai visi trokšta pamatyti didįjį penketą (Big Five), šis terminas taip pat kilęs iš ankstyvųjų safarių ir baltųjų medžiotojų laikų bei apibūdina didžiausius ir sunkiausiai sumedžiojamus Afrikos gyvūnus: liūtą, leopardą, dramblį, raganosį ir buivolą. Kaip matote, taip pat didelių žirafų ar hipopotamų sąraše nėra – jų Afrikoje vis dar gausu, o ir medžioti nebuvo sunku.

Visuotinai pripažintas geriausias metas vykti į safarius Tanzanijoje yra nuo birželio iki rugsėjo mėnesio. Tuo metu rytinėje Afrikoje sausasis sezonas, tad gyvūnai labiau būriuojasi prie retų vandens šaltinių ir juos lengviau surasti. Žolės ir krūmai išretėja, kas irgi pagerina jūsų galimybes juos pastebėti. Tačiau tikrai nebūtina apsiriboti tik šiuo metu. Labiausiai reikėtų vengti kovo – gegužės mėnesių, kada lietus gausiausias, o keliai pavirsta purvynėmis ir vietoje žvėrių stebėjimo ir fotografavimo gali tekti pasidarbuoti kastuvu ir praktikuoti purvo vonias. Keliaudami bijote karščio? Taip dienomis tikrai karštoka, tačiau naktimis smarkiai atvėsta, o išsiruošus į rytinį safarį atviru automobiliu prireiks šaliko ir megztinio.[vc_empty_space]