Straipsnio autorė: Jurga Kasperavičiūtė, kelionių vadovė Peru ir ne tik.
Ne viskas taip paprasta su tais Vaivorykštiniais kalnais
Kaip pasiekti kalnus ir nenusivilti?
Žadintuvas 03:20, išvažiuojame 04:00 val, nes norime prie Vaivorykštinių kalnų nuvažiuoti vieni pirmųjų. Mano mėgstamesni spalvotieji kalnai - Palccoyo, tačiau pasak gido, kelias iki jų yra visiškai perkastas ir priėmėme sprendimą, kad važiuojame iki tų “tikrųjų”, kurie yra visuose reklaminiuose bukletuose ir atvirukuose.
Kolektyvas susirenka punktualiai, tačiau vienas iš keliautojų nusprendė praleisti šią pramogą - išsigando 5 km aukščio.
4 val. ryto Kusko senamiestyje jau zuja daugybė autobusiukų. Bet jie dar turi susirankioti žmones iš viešbučių, o mes jau judame pilna komplektacija.
Iki pusryčių vietos apie pusantros valandos, tad visi nusnaudžiam (išskyrus vairuotoją). Paskutiniuose metruose iki pusryčių vietos mus aplenkia vienas autobusiukas, bet į valgyklą įeiname vistiek pirmieji. Praėjus kelioms minutėms pasipila dar gausybė autobusų, tad lengvai užkandę kylam aukštyn. Atvykę iki parkavimo aikštelės nustebome, kad jau buvo ne vienas autobusiukas. Bet dar labiau mane suneramino oras: viskas padengta sniegu, dangus užsitraukęs ir visur rūkas.
Gidui pajuokavau, kad matyt mano karma šitam kalnui yra tokia - aš mėgstu labiau kitą kalną ir Vinicunca man už tai keršija. Bet su maža vilties kibirkštėle išėjome į žygį. Trys keliautojai iš karto nusprrendė imti arklius. Likom keturiese, einantys visą kelią pėsčiomis. Pusiaukelėje mane dar buvo apėmusi silpnumo akimirka, kad gal reikia pasiimti transporto priemonę, bet bendrakeleivės mane sustabdė, kad negaliu palikti chebros. Tad pasiremdama lazda lėtai ropščiausi į 5 km aukštį.
Karts nuo karto sužibėdavo viltis, kad sniegas nutirps, nes per debesis kiek pasirodydavo saulės. O ir pakeliui kalbinti arklių ganytojai ramino, kad po valandos jau pasirodys spalvos. Užlipus į viršų pusė kalno buvo matoma, tad viskas nebuvo taip beviltiška. Karts nuo karto kalną uždengdavo rūko debesys, tad matomumas buvo visai nulinis. Tačiau labiausiai mane erzinantis dalykas buvo tos minios žmonių. Jau net ir mano gidas sutiko, kad “mano spalvotieji kalnai” yra geresnis pasirinkimas, nors jų labai nemėgsta vairuotojai, nes kelias iki jų ilgas ir blogas. Gal po šitų remontų jau rudenį kai grįšiu, ten bus autostrada?
Po aktyvių fotosesijų (su Aleksu juokavom, kad mūsų nuotraukoje yra visiškas juodos-baltos spalvos balansas), alpakos ragavimo ir pisco aukojimo žemei motinai leidomės žemyn. Leidimasis nebuvo labai fainas, nes tirpstantis sniegas sudaro “smagią” čiuožyklą.
Džiaugiuosi, kad mano keliautojai išvengė bet kokių netikėtumų ir visi sėkmingai grįžome į autobusiuką. Visi laimingi visų pirma dėl to, kad įveikė save ir užlipo iki viršaus. O antra - vis dėlto gražus tas vaizdas ir Vinicuncoj, ne veltui tiek žmonių ten keliauja.
Grįžus į Kuską dar turėjom prasieiti daugiau, nei įprasta, nes šiandien prasideda Velykų savaitė ir būtent šiandien vyksta pagrindinės religinės procesijos. Bet džiaugiuosi, kad galėjome privažiuoti dar visai padoriai arti. Beliko pabaigti pakuotis kuprinę ir laikas užtarnautam poilsiui.
Klasikinis kelionės į Peru marštutas (Peru splavotai)
Kelionė į Peru ir Boliviją, čia taip pat Maču Pikču skiriami du apsilankymai
+370 612 87007
El. paštas
