Butanas niekada nepretendavo į laimingiausios šalies statusą. Apie laimę pirmasis prakalbo ketvirtasis šalies karalius Jigme Singye Wangchuck 1972 metais, kai Jungtinėse Tautose jis paskelbė, jog Bendroji Nacionalinė Laimė yra svarbiau nei Bendrasis Nacionalinis Produktas. Tais laikais tokie nutolę nuo materialaus gyvenimo žodžiai nepaveikė pasaulio bendruomenės. Bet 2008 metais Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy pavedė šalies ekonomistams įvertinti laimės naudingumą vystymosi rodikliuose, 2011 metais Jungtinių Tautų generalinė asamblėja priėmė rezoliuciją pakvietė šalis nares matuoti laimę. Ir pagaliau 2012 metais pasirodė pirmoji Pasaulio Laimės ataskaita, kur nuolat pirmauja mažai saulės gaunančios Skandinavijos šalys. Praėjo net 4 dešimtmečiai, kol pasaulis įvertino Butano idėją.
Kada žmonės jaučiasi laimingi? Kai padaro ką nors teisingo, ir drąsaus, kai nuolat jaučiasi naudingi. Kai gali sustoti pasigrožėti akimirka. Ar to pakanka, kad neturtingos pasaulio šalys jaustųsi laimingos? Pirmajame dešimtuke jų nematome, tačiau ir turtas tikrai dar negarantuoja laimės. Butanas turi Bendrojo laimės rodiklio studijų institutą, kuris ir užsiima tuo, kad klausia butaniečių apie jų santykius su kaimynais, miego kokybę, savijautą. Laimės indeksas apima daugelį gyvenimo sričių, 9 grupės, net 33 rodikliai. Įvertinama žmonių psichologinė gerovė, sveikata, laiko balansas, išsilavinimas, kultūros įvairovė ir atsparumas, geras valdymas, bendruomeniškumas, ekologinė įvairovė ir atsparumas bei gyvenimo kokybė. Šie matavimai skiriasi nuo pasaulinių matavimų. Paskutinį kartą visuotinė apklausa Butane buvo atlikta 2015 metais ir 91,2 procentai atsakė, kad yra šiek tiek, vidutiniškai arba labai laimingi. Nuo 2010 metų rodiklis pagerėjo 1,8 procentinio punkto. Išsilavinę ir gyvenantys mieste, o taip pat vyrai jaučiasi laimingesni.
Keliaudama į Butaną šiek tiek prisibijojau to visuotinio laimės propagavimo. Mano kolegei prieš porą metų teko išklausyti Laimės ministerijos atstovo tikrą smegenų pudrinimo paskaitą, jai iš karto priminusią sovietinius laikus ir perdėtą savęs pašlovinimą. Keliaujant, lankantis pas vietinius namuose, bendraujant su žmonėmis gatvėje nepuoliau jų klausinėti, bet ir jie nepuolė manęs įtikinėti, kad yra kažkuo išskirtiniai. Gyvenimas teka sava eiga. Jis vis dar skurdus ir, tikriausiai, dar ilgai toks išliks. Bet net Turizmo ministerijos atstovas, kurio visi duoti USB raktai buvo neveikiantys, nebandė parodyti, kad Butanas yra rojus žemėje – tiesiog papasakojo apie gausius šalies festivalius ir tiek.
Nė viena pasaka nepraeina be piktadarių, tad ir Butanas buvo kritikuotas dėl to, kad šis Nacionalinis laimės indeksas buvo sukurtas tam, kad nukreiptų dėmesį nuo etninių valymų. Iki 2008 metų, kai penktasis karalius paskelbė apie demokratiją šalyje buvo nevengiama atsikratyti nepaliečių ir indų, kurių religija nesiderino prie vieningos Butano vizijos. Skaičiuojama, kad taip atsitiko su šeštadaliu šalies gyventojų (beveik 100 tūkstančių). Žinoma, apie tai niekas nekalba, niekas nenori prisiminti blogų dalykų, ypač jei dabar judama tinkama kryptimi.
Kokia tavo laiminga diena, klausiu Ugeno, gido ir puikaus šalies bei visų gausių budistinių dievybių išmanytojo. Jis sako, kad būtinai turėtų išmiegoti šešias valandas, būtinai valandą pasivaikščioti, geriausia kur miške, o taip pat suvalgyti tai, ką jis laiko viena iš svarbiausių laimės sąlygų – itin aštrių Butano pipirų. Oi, kokie jie aštrūs! Mums pagamino švelnesnę versiją nacionalinio patiekalo Ema Datshi – sūris su čili. Net nepaėmus nė vieno čili į burną, ji degė klaikiai. Tshering visa šeima kirto kartu su visais pipirais. Ir taip valgoma per pusryčius, pietus ir vakarienę. Ir nuo ankstyvos vaikystės. Kulinarijos ekspertai sako, kad butaniečių meilė čili pipirams atsirado gelbstintis nuo šalčio žiemą – kam šildyti patalpas, jei gali iš vidaus. Tai iki pat dabar šilčiau bus tik viešbučiuose, ir tai pučiant kondicionieriais karštą ir sausą orą, o štai restorane gali tekti sėdėti aplink krosnelę. Bet jus galiu nuraminti – turistų čia kankinti niekas nenori, tad maitins neaštriai. Beje, juk žinote, kad taip populiarūs visoje Azijoje čili pipirai kilę yra iš Pietų Amerikos ir atkeliavo čia tik XVI amžiuje ar dar vėliau? Atkeliavo, ir liko kurti tokią paprastą kasdienę laimę.
Tai dalis straipsnio, spausdinto žurnale "Keliauk", 2018 rugsėjis
