Atvirukiniai kalnų ir ežerų peizažai
Nuo snieguotų, 7000 m siekiančių kalnų viršūnių iki plačių stepių, nuklotų laukinių gėlių kilimais. Nuo alpinių žydrų ežerų iki žalių slėnių. Iš viso čia beveik 2000 ežerų ir daugiau nei 40000 upių, kurias maitina tirpstantis kalnų sniegas. Apie 90 proc. šalies teritorijos sudaro kalnai, tad ši šalis yra įvairių žygių ir pasivaikščiojimų rojus: daugybė takų ir takelių, kuriuos galima įveikti pėsčiomis ar žirgais. Kirgizijoje driekiasi ir didžiųjų Vidurinės Azijos kalnų – Tian Šanio, kurio aukščiausia Pergalės viršukalnė siekia net 7439 m., ir Pamyro grandinės.
Žydrasis Centrinės Azijos perlas – Isyk Kulis
Žydrasis Isyk Kulio ežeras, esantis 1608 m virš jūros lygio ir apsuptas Tian Šanio kalnų turėtų būti be jokios abejonės kiekvieno keliautojo maršrute. Tai antras didžiausias alpinis ežeras pasaulyje ir vietinių laikomas šventu. Ežero dugne randama juodojo ir pilkojo molio, kurie turi gydomųjų savybių. Tad čia daugybė sanatorijų, kuriose galima pasilepinti grožio procedūromis. Kadaise prie šio ežero ilsėdavosi ir Šilko kelio prekybininkai. Šis ežeras niekada neužšąla ir yra šiek tiek sūrus, todėl primena jūrą. Ne veltui jo pavadinimas reiškia karštą ežerą. Dėl savo unikalaus kraštovaizdžio ir endeminės žuvų populiacijos, Isyk Kulio sritis yra įtraukta į UNESCO pasaulinį biosferos draustinių sąrašą.
Aukso upės
Kirgizijos žmonės garsėja savo draugiškumu, vaišingumu, vis dar gyvomis klajokliško gyvenimo tradicijomis. Visgi, čia laisvai liejasi ne tik fermentuotas ir šiek tiek alkoholio turintis kumelės pienas, vadinamas kumysu, bet teka aukso upės. Tikriausiai nustebsite, bet auksas sudaro beveik pusę šalies eksporto. Pagal šį rodiklį Kirgiziją lenkia tik Peru. Keliaujant po šią šalį vis dar galite pamatyti, kaip vietiniai plauna auksą srauniose kalnų upėse.
Autentiškas klajoklių gyvenimo būdas
Kirgizija yra viena iš mažiausiai apgyvendintų šalių. Kiekviename kvadratiniame kilometre žemės yra tik 29,5 gyventojų. O ir didžioji jų dauguma nesėdi vietoje, o kaip ir mongolai keliasi iš vienos vietos į kitą, sekdami paskui arklių, avių ar karvių bandas. Jurtų gali pamatyti ir plačiuose slėniuose ir atokiuose kalnų šlaituose, tačiau kad ir kur beužsuktumėte – būsite sutiktas draugiškai ir pavaišintas mažų mažiausiai arbata. Vaišingumas, kuriuo garsėja kirgizai, ne iš piršto laužtas, tačiau tai ne tik kultūros dalis, o viena pagrindinių išgyvenimo sąlygų. Kiekvienas klajoklis žino, kad jei nepadės bėdos ištiktam žmogui, jis taip pat gali nesulaukti pagalbos, jei teks nuklysti toli nuo savo jurtos ganant gyvulius.
Skonių įvairovė
Maisto Kirgizijoje tiekiama daug ir jo turi likti net ir sočiai prikimšus pilvus. Paprastai ant stalo dominuoja mėsa, tačiau valgoma ir daržovių, ryžių, makaronų bei daug duonos. Ką tik iškeptos duonos tikrai būtina paragauti. Nacionalinis patiekalas – Bešbarmak, kuris gaminamas dažniausiai iš arklienos, bet gali būti paruoštas iš avienos ar jautienos. Bešbarmak išvertus iš kazachų kalbos reiškia „penkis pirštus” – taip vadinamas todėl, kad yra valgomas tiesiog rankomis. Tad jei nuspręsite jo paragauti – pradžiuginsite vietinius laikydamiesi jų tradicijų ir valgydami pirštais. Kirgizijoje susipina Azijos, Rusijos ir Turkijos skoniai, tad ir išrankiausi suras kuo pamaloninti gomurį. Verta apsilankyti ir turguje, kur akys raibsta nuo džiovintų vaisių, riešutų ir kitų Centrinės Azijos gardumynų.
