Ne, ne tą, apie kurį pagalvojote – palikime tai kitam kartui (juk greičiausiai pagalvojote apie kepsnius?). Ir ne tą, apie kurį pagalvojama antroje vietoje (tai juk būtų argentinietiškas vynas?). Greičiausiai dauguma bent jau iš trečio karto atspėjote mano mįslę – trečiu numeriu Argentinos skonį simbolizuoja toks kartokas žolelių gėrimas, geriamas iš medinio puodelio (arba moliūginio, arba net pagaminto iš rago!), o gėrimas iš šio puodelio siurbčiojamas šiaudeliu. Taip, tai matė! Ji vis labiau populiarėja Lietuvoje ir aš vis dažniau sulaukiu klausimo kaip teisingai ją gerti.
Žmones domina ne tik šio gėrimo ypatingas poveikis (matė ir energizuoja, ir skatina virškinimą, ir stiprina imunitetą), bet ir šio gėrimo kultūra – Argentinoje nėra tipiškesnio vaizdo, kaip matyti, kaip argentiniečiai (šeimos ar draugų kompanijos) savaitgaliais nusėda visas pieveles ir jaukiai šnekučiuojasi, leisdami per rankas šį beveik mistišką gėrimą. Daugeliui užsieniečių tai atrodo mįslingas ir kartu labai „socialus“ ritualas.
Matę išrado... kanibalai
Bet pirmiausia ne apie gėrimo ritualą ir ne apie patarimus, kaip teisingai gerti matę (apie tai sužinosite teksto pabaigoje ir rasite nesudėtingą receptą). Pirmiausia papasakosiu apie matės kilmę, nes ji gana įdomi.
Mažai kam Lietuvoje ką nors sako tokia indėnų gentis, vadinama gvarani (isp. "guarani"). Ir dar mažiau žmonių žino, kad ši gentis pasauliui padovanojo hamaką, matę ir tokius žodžius kaip "jaguaras", "tukanas" bei kt. Taigi, kaip supratote, šie indėnai ir padovanojo pasauliui matę. Jie gyveno (ir tebegyvena) teritorijose, kurios šiuo metu priklauso Paragvajui ir kaimyninių šalių regionuose, besiribojančiuose su Paragvajumi (tam tikri regionai Argentinoje, Urugvajuje ir Brazilijoje).
Gvarani indėnai gyveno džiunglėse, nedėvėjo drabužių, valgydavo nukariautų priešų mėsą (o iš kaukolių pasigamindavo indus), praktikavo poligamiją bei incestą, vartojo haliucinogeninius gėrimus (tik "kilniems tikslams" – kad būtų galima pabendrauti su dievais) ir tarpuose tarp darbų gerdavo žolelių gėrimą, kuris šiuo metu ir vadinamas mate.
Gvarani indėnai patys matės neaugino – rasdavo matės medžius džiunglėse, skindavo lapus, juos džiovindavo. O po to, pribėrę žolių į puodelį (pagamintą iš išskaptuoto moliūgo) ir užpylę žoleles šaltu vandeniu, gerdavo šią sunką per šiaudelį, pagamintą iš tuščiavidurio augalo stiebo. Vadino šį gėrimą "terere" (taip iki šiol vadinama šalta matė tiek Paragvajuje, tiek Argentinoje).
Matės sėkmės valanda. Išpopuliarino kunigai...
Matę "patobulino" – t.y., išrado, kad ją galima gerti užpylus pakaitintu vandeniu – kunigai... Jie ir išpopuliarino matę – iš pradžių Argentinos teritorijoje, o vėliau ji jau "prasiskynė" kelią į sėkmę pati...
Kaip atsitiko, kad kunigai paragavo "kanibalų" vartojamo gėrimo ir dar jį išpopuliarino? Čia dar šiek tiek istorijos...
Ispanams atvykus į dabartinės Argentinos ir aplinkines teritorijas, juos, be abejo, nustebino gvarani gentis, o poligaminiai santykiai bei kanibalizmas, be abejo, buvo kuo puikiausias pretekstas nešti "krikščionybės šviesą į šią laukinę gentį" bei bandyti juos "atversti į vienintelį teisingą tikėjimą" (kabučių kiekis šiame sakinyje, kaip supratote, išreiškia nedidelę dozę mano ironijos – mat ispanams, be abejo, rūpėjo ne tiek atversti sielas, kiek užkariauti jų valdomas teritorijas ir ypač turtus).
Tačiau įprastais metodais (tie metodai buvo kardas bei bausmės) ispanams nepavyko palenkti gvarani indėnų – šie pasitaikė karingi ir pernelyg prieraišūs savo dievams.
Tuomet į sceną išstojo jėzuitų kunigai. Jiems buvo pavesta susidraugauti su indėnais ir suburti juos į taip vadinamas "misijas" – miestelius, kur jie gyventų "krūvoje", mokytųsi krikščionybės ir "padoraus" gyvenimo (šių miestelių – "misijų" – griuvėsių iki šiol gausu Argentinoje ir Paragvajuje).
Ilgai nepasakosiu, kaip jėzuitų kunigai pasiekė savo tikslų. Pasakysiu tik tiek, kad indėnams jie buvo švelnesni ir atrodė mažesnis blogis, nei tuo metu aplinkinėse teritorijose siautėję ispanų kariai bei portugalų vergvaldžiai. Tad misija, pavadinimu "misijos", pavyko.
Gvarani indėnams įsikūrus jėzuitų valdomose "misijose", susidūrė dvi kultūros, ir kunigai ne tik mokė "aveles", bet ir mokėsi iš jų. Čia ir sužinojo apie indėnų geriamą matę.
Iš pradžių kunigams šis gėrimas atrodė įtartinas, todėl buvo apšauktas "velnio gėrimu". Tačiau vėliau kunigai pastebėjo, kad gerdami matę gvarani indėnai dirba aktyviau ir yra linksmesni. Vienas iš kunigų (Nicolas de Techo) išdrįso paragauti matės, ir tuomet viskas pasikeitė.
Apie matę šis kunigas parašė: "Šis gėrimas tiek padeda užmigti, tiek ir neužmigti – jeigu reikės, matė padės jums susikaupti ir pašalins nuovargį bei neleis užmigti, lygiai taip pat, jeigu jums reikės miego, matė jus nuramins. Panašiai ir su alkiu – matė tiek numalšina alkį, tiek sužadina apetitą, priklausomai nuo to, ko jums reikia. Matė stimuliuoja virškinimą, atstato jėgas, sukelia teigiamas emocijas ir gydo ligas". Po tokių kunigo žodžių ir prasidėjo auksinė matės era. Šis augalas pradėtas auginti gvarani "misijose", o kunigai pradėjo matės žolelėmis prekiauti Buenos Airėse bei kituose Argentinos miestuose. Matė paliko džiungles ir iškeliavo į pasaulį...
Ir, kaip parašė tas pats kunigas, pralaužęs matei kelius į viešumą, "tie žmonės, kurie pripranta gerti matę, jau neįsivaizduoja savo gyvenimo be jos" (Argentinoje šiais laikais galima pamatyti viešumoje besimėgaujančius mate visus – pradedant Maradona, ir baigiant popiežiumi ar prezidente).
Matės gėrimo ritualai. Daug taisyklių
Pritarsiu kunigui Nicolas de Techo – pripratus gerti matę, jau sunku įsivaizduoti, kaip galima jos negerti... Pirmą kartą paragavau šio gėrimo keliaudama po Argentiną. Pabandžiau, ir pamilau matę praktiškai nuo pirmo gurkšnio. Ne tik dėl šio gėrimo energizuojančio poveikio, bet ir dėl to, kad matė iš tiesų atriša liežuvius ir suveda žmones. Kai dalinuosi mate su draugais ar kelyje sutiktais žmonėmis, niekada nereikia ieškoti pokalbiui temų – matė sujungia žmones, panašiai, kaip sėdėjimas prie laužo po ilgo ir varginančio žygio.
Visų pirma, šiais laikas matė – kompanijos gėrimas, ją kartu geria visa šeima ar draugų kompanija. Galima mėgautis ir vienam, bet smagiau dalintis ja su draugais...
Yra begalė taisyklių, kurios taikomos matės gėrimo ritualui. Paminėsiu tik kelias:
-
– Matę dažniausiai gamina vienas asmuo (savotiškas "ceremonijos vadovas"). Jis užpila matę tinkamos temperatūros vandeniu ir pirmą "užpylimą" išgeria pats – taip jis įsitikina, kad matė tinkamai paruošta (vanduo ne per karštas, gėrimas ne per kartus ir pan.). Tik po to jis užpila naują užpylimą (ant tų pačių žolelių) ir perduoda artimiausiam kaimynui. Po to – kitam ir dar kitam, kol matės puodelis pasiekia visus. Tad nereikia pykti, jei jus vaišindamas žmogus, pirmiausiai matės išgers pats. Tokia taisyklė.
-
Matės šiaudelis (argentiniečiai jį vadina "bombižia" – rašoma "bombilla") neskirtas gėrimui maišyti. "Tai ne sriuba" – pasakytų argentiniečiai. Per šį šiaudelį TIK geriama, o jei pradėsite juo makaluoti gėrimą, pamatysite argentiniečio veide geriausiu atveju sustingimą, blogiausiu atveju – gausite barti.
-
Kai ateis jūsų eilė ir gausite pilną puodelį, jį turite išgerti visą iki dugno, kol pasigirs savotiškas "šliurpimas" (šiaudelis yra su filtru, ir pasibaigus gėrimui, girdisi, kaip per filtrą traukiamas oras).
-
Nenustebkite, jei išgėrę matės puodelį ir grąžindami jį "ceremonmeisteriui" padėkojote, o po to, "sukant antrą ratą", jau nebegavote "savo dalies". Žodis "ačiū" šiuo atveju reiškia, kad jums jau gana ir daugiau gerti nenorite. Tad įprastas mandagumas, nežinant matės gėrimo taisyklių, šiuo atveju jums pakenks.
Taisyklių yra ir daugiau, bet šiuo metu nesiplėsiu. Jei norite sužinoti daugiau – nedvejokite, užsukite į "Travel planet" ofisą – būtinai pavaišinsiu :). Arba tai padarysiu bendros mūsų kelionės metu (ką gali žinoti, gal pakeliausime?).
Matyt, atėjo laikas receptui, jei norėsite patys pasigaminti matės?
Pirmiausia, kurgi jos gauti. Lietuvoje kai kurios specializuotos arbatos parduotuvės importuoja matę iš Argentinos. Jose dažniausiai rasite tik pora matės rūšių („Cruz de Malta“ ir „Rosamonte“), tačiau gera naujiena ta, kad abi jos yra geros. Be to, galima nusipirkti matės ir internetinėse parduotuvėse – tuomet tampa pasiekiamos ir kitos gerosios rūšys ("Amanda", "Nobleza Gaucha", "CBS'e" ir kt.)
Aš pati matę geriu gryną, be jokių „priemaišų“ (aromatinių žolelių ar kt.), tačiau pradedantiesiems gryna matė gali pasirodyti per karti. Tad draugus kartais vaišinu mate su liepžiedžiais – šio recepto taip pat išmokau iš argentiniečių. Tokia matė ruošiama panašiai kaip ir klasikinė argentinietiška matė, tik įdedama šiek tiek džiovintų liepos žiedų (jie ką tik nužydėjo ir galbūt susidžiovinote porą saujelių?). Ji yra švelnesnio skonio, ir kaip teigia kai kurie argentiniečiai, ne tik energizuoja (kaip ir visos matės), bet ir sušvelnina „audringą“ charakterį – kitaip tariant, „ramina nervus“
Matė su liepžiedžiais. Gaminimo būdas
Taigi, pabaigai – receptas. Matei ruošti naudojamas specialus matės puodelis. Į puodelį „įsodiname“ specialų šiaudelį su filtru („bombižia“) – ir puodelių, ir šiaudelių taip pat galima įsigyti arbatų parduotuvėse Lietuvoje.
Tuomet ant viršaus beriame matę – žolių reikia įpilti tiek, kad iki puodelio viršaus liktų vos pusantro piršto pločio žolėmis neapsemtos erdvės. Tuomet paviršių padengiame plonu sluoksniu liepžiedžių – tuščia erdvė puodelio viršuje sumažės iki piršto pločio (o vėliau užpylus vandeniu, žolės išbrinks ir puodelis bus beveik visiškai pilnas). Jeigu neįsivaizduojate jokios arbatos be cukraus, galite užbarstyti ant viršaus pusę šaukštelio. Tačiau man labiausiai patinka nesaldinta matė, tuomet geriau atsiskleidžia jos skonis.
Ir, sunkiausia dalis. Tai tinkamos temperatūros vanduo, kuriuo reikės užpilti visą puodelio turinį. Tinkama temperatūra – 70-80 laipsnių. Vadinasi, teks budėti prie arbatinio ir jį išjungti vandeniui dar neužvirus. Jeigu iš karto taip nepavyks, galite užvirinti vandenį ir tuomet jį skiesti šaltu vandeniu, kad būtų pasiekta tinkama temperatūra. Tačiau vietiniai jums pasakytų, kad tai išeitis tik „iš bėdos“, kadangi užvirinus vandenį jis netenka dalies "gerųjų savybių".
Jei paklaustumėte argentiniečių, kas svarbiausia gaminant matę, tai jie visi atsakys, kad tinkamos temperatūros vanduo. Būtent toks vanduo – 70-80 laipsnių – nenuplikins žolių, ir matės skonis bus gerokai švelnesnis (užpilus per karštu vandeniu, matė pakeistų skonį, ir būtų neskaniai karti). Kaip suprasti, kad vanduo tinkamos temperatūros, jei nežadi pirkti tam reikalui termometro? Užpylus matę vandeniu ir siurbtelėjus per šiaudelį, jis neturi plikyti liežuvio.
Jei išmoksite tinkamai paruošti vandenį, po to jau galima mėgautis. Išgėrus vieną puodelį (iš tiesų tai tik keli gurkšniai, nes didžiąją dalį puodelio užima „žolė“), puodelio turinys užpilamas dar kartą, ir šį puodelį jau galima pasiūlyti draugui.
Jei išmoksite tinkamai paruošti vandenį, po to jau galima mėgautis. Išgėrus vieną puodelį (iš tiesų tai tik keli gurkšniai, nes didžiąją dalį puodelio užima „žolė“), puodelio turinys užpilamas dar kartą, ir šį puodelį jau galima pasiūlyti draugui.
Po to pilame dar ir dar, ir leidžiame matės puodelį ratu (jeigu visi kompanijoje geria arbatą su cukrumi, kiekvieną kartą prieš užpilant matę vandeniu, įdedama po pusę šaukštelio cukraus). Vidutiniško dydžio puodeliui galite sunaudoti iki pusės litro vandens, arba iki tol, kol matė praras skonį, arba kaip argentiniečiai sako, „išsiplaus“.
O dabar kviečiu jus matės puodeliui ir į svečius ("Travel planet" patalpose visuomet turime šio "gėrio"). O jei norite paragauti daugiau Argentinos skonių, taip pat mielai kviečiu prisijungti prie kelionės – kartu išragausime viską, ką Argentina turi geriausio (dūmais kvepiančius kepsnius, sultingus pyragėlius, vadinamus "empanadomis", įvairiausių skonių ledus, garsųjį argentinietišką vyną ir dar daug kitų kulinarinių paslapčių)!
Ką gi, tikiuosi, šis pasakojimas jums neprailgo, o jei šiuo metu kaip tik prisipildėte matės puodelį – tuomet skanaus :).
Su meile Argentinai ir ją atrandantiems,
Žydronė Lukšytė,
Knygos "Pietų Amerika: metai su kuprine Naujojo pasaulio keliais" autorė ir
"Travel planet" Lotynų regiono "atradinėtoja", taip pat lydinti grupes į Argentiną, bei kitas Lotynų Amerikos šalis