Nors ir turas po Ekvadorą baigėsi prieš kiek daugiau nei savaitę, tačiau vis dar jaučiuosi kiek paveikta Galapagų salų įspūdžio. Prisipažinsiu – po Ekvadorą kartu su grupe keliavau pirmą kartą, tad lūkesčiai Galapagams buvo nemaži, o tuo pačiu ir nežinojau ko tikėtis. “Internetu” prakeliavau po ne vieną salą, atidžiai rinkausi, ką per tris dienas pamatyti, kad nesikartotų ir išliktų tas garsiai skelbiamas “unikalumo” įspūdis. O tuo pačiu kankino lengvas nerimas – ar tas garsiai šaukiamas unikalumas nėra tik “fotošopo” ir gamtos fanatikų pareiškimas? Ar neteks nusivilti taip ir nepatyrus džiaugsmo akims?
Tik nusileidus Baltros oro uoste nuostabą kėlė aplinka – raudonoje vulkaninėje uolienoje stygsojo gausybė tarsi sudžiuvusių baltų medžio stagarų. O šalia kontrastuojantis smaragdo spalvos vanduo iš karto uždavė toną – čia akį džiugins dar nematytas kraštovaizdis. Tačiau mūsų netrukus laukė dar viena staigmena. Pavažiavus vos 20 km giedrą saulėtą dangų pakeitė dulksną purškiantys apsiniaukę debesys, o sausus stagarus – vešli žalia augmenija. Jausmas, kad pataikėm netinkamu sezonu persekiojo dar iki kitos dienos pradžios, kol mūsų jachta gerokai nutolo nuo Santa Kruzo salos krantų... (nors ir žinojau, kad keliaujame sausuoju sezonu...).
O kai jau pasiekėme savo tos dienos tikslą, supratome – orų dievai mus labai myli J Bartolome saloje, užimančioje vos 1,5 kv. kilometro plotą yra apie 140 vulkanų (o tiksliau būtų pasakyti – vulkaniukų) kraterių! Tačiau ne į ugnikalnius atvykome čia pažiūrėti – o pasigrožėti ikoniniu Galapagų kraštovaizdžio paveiksliuku, atsiveriančiu nuo vieno iš vulkanų viršūnės. Nuo atsivėrusio vaizdo sunku buvo atitraukti akis. Apžvalgos aikštelėje tik mūsų jachtos ekipažas, saulė gražiai sukuria balto smėlio ir smaragdinio vandens kontrastą, o vėjas maloniai plaiksto plaukus išpūsdamas visą kopimo nuovargį.
Šį vaizdą buvau priskyrusi viso mūsų turo iliustracijai ir netikėjau, kad tokiai nuotraukai sukurti nereikia jokių vaizdo koregavimo programų. O pasirodo, reikia tik geros “karmos” orų atžvilgiu ir tokį patį ikoninį vaizdą turime ir savo telefonuose 😀
Kitą dieną skyrėme pažinčiai su dar 2 salomis: Santa Fe ir Plazas. Abi labai skirtingos, o tuo pačiu skyrėsi ir jau nuo mūsų lankytų. Pirmojoje išsilaipinome tiesiai į jūrų liūčių paplūdimį, kur vienas patinas prižiūri ir saugo nuo kitų patinų visas savo moteris ir jų kūdikius J Vaikštai tarp šių gyvūnų ir supranti – tu jiems visiškai neįdomus, tačiau tau jie – be galo J
Na o vėliau tenka pažindintis su trimis skirtingų iguanų rūšimis, gyvuojančiomis tik šiose salose. Unikaliausios jų – jūrinės iguanos, kurios prisitaikė prie gyvenimo Galapaguose taip, kad išmoko plaukti, misti jūros žole, o vėliau, išlipus į krantą besišildydamos ant saulės pro nosis išpurškia susikaupusią jūros druską. Prisipažinsiu, prieš kelionę mačiau ne vieną dokumentinį filmą apie jų gyvenimą ir net įsivaizduoti negalėjau visa tai stebėti iš taip arti! Jaučiausi taip, tarsi būčiau papuolusi į dokumentinį filmą iš vidaus :O
Dokumentinio filmo įspūdį sustiprina paviršinis nardymas kartu su rykliais (žmonės čia jiems neįdomūs – turi pakankamai savo mėgstamo maisto), plaukiojimas šalia mažiausių pasaulyje Galapagų pingvinų, stebėjimas meiliai apsikabinusių prisnūdusių jūrų liūtų, pasivaikščiojimas su gigantiškaisiais vėžliais ir žavėjimasis spalvų ryškumu.
Taip kaip gamta prisitaikė prie gyvenimo, nutolusio 1000 km nuo žemyno, taip ir žmonės čia kitokie. Stebėjomės, kad čia visai ne tas Ekvadoras, su kuriuo pažindinomės beveik dvi savaites. Ne veltui Ekvadoras vadinamas 4 skirtingų pasaulių šalimi, iš kurių vienas unikalus pasaulis – Galapagų salų archipelagas.
