Kas šiais laikais nežino Balio? Turiu draugų, ne tik ten buvusių po kelis kartus, bet ir gyvenusių po kelis mėnesius ar net metus. Turiu pažįstamų, ten įsikūrusių visiems laikams (arba kol nusibos). Taip, tai viena garsiausių planetos salų, kuriai vis žadamas gniuždantis turistų perteklius ir kuri iki šiol su juo kažkaip vis susitvarko.
Tačiau tiek toli nusigavus verta pamatyti ne tik pačią Balio salą, bet ir aplinkines, kurias pasiekti yra visai nesudėtinga. Šalimais – trys labai skirtingos Nusa Lembongan, Nusa Ceningan ir Nusa Penida. Kiek toliau – Lombokas, o jo pašonėje – dar trys žavingos gražuolės. Pavardė bendra – Gili. Vardai – skirtingi. Travangan, Air ir Meno. Šįkart – išsamiau apie tas tris atogrąžų giles, kurias būtinai turite pamatyti savo kelionės į Balio salą metu.
Didžiausia – Travanganas, arba kaip ją vadina vietiniai – Gili T. Žodis „didžiausia“ gali skambėti klaidinančiai, nes salos didumą, ko gero, nusako faktas, kad ten nėra automobilių – vos keli maži sunkvežimiai prekėms išvežioti ir kažkiek motorolerių. Keliai negrįsti, bet lygūs, eismas ratu aplink salą, arba skersai išilgai siaurais smėlėtais takais. Pėsčiomis. Arba – kuino tempiamu cidomo. Tokiu ryškiai nudažytu mediniu karučiu, jei lagaminai per sunkūs, o viešbutis – kitame gale.
Gili T. neturi prieplaukos. Tai reiškia, kad turite nusiteikti šlapiam išsilaipinimui balto smėlio paplūdimyje – kateriui pasiekus pakrantę nuo borto bus ištiestas lieptas, tačiau nuo jo teks šokti į bangas. Kuprines ir lagaminus už jus iškels į krantą paslaugūs vaikinai. Išrikiuos juos paplūdimyje su tuzinu kitų atvykėlių bagažu. Šalimais – dar kelios eilės panašių rietuvių. Tai – išvykstančiųjų bagažas, laukiantis pakrovimo į katerį.
Toliau – per pakrantės šurmulį link kiosko, dengto palmių lapais. Ten padės gauti kuiną, karutį ir jo vadeliotoją – jūsų bagažui, jei jo turite daug. O jei viskas telpa ant pečių – pirmyn per atvykusių ir išvystančiųjų būrius į salą, kuri pasirengusi išpildyti visus (beveik) jūsų atostogų troškimus.
Gili T. yra jaunos energijos vieta. Šitiek atsipūtusių ir spalvingų dvidešimtmečių neteko regėti nei Tailande, nei Filipinuose. Juos čia vilioja vis dar mažos (palyginti) kainos, technomuzikos klubai ir liberalus vietos valdžios požiūris į svaiginančius laisvalaikio praleidimo būdus. Konkrečiau – reginius sukeliančius grybus, kurių kioskų ten – kaip kokiame Amsterdame. „Bilietas į Mėnulį“, - tokie plakatai reklamuoja šias prekes. Žinoma, pliaže kažkada prieis ir miglotas rastafaris, kuris pasiūlys pirkti žolės.
Tiesa, visa tai – rytinėje dalyje, į kurią atplaukia laivai, kur susitelkę pigūs viešbučiai, masažo salonų palapinės, suvenyrų prekeivių būdelės ir šokių aikštelės. Norintiems ramybės ir tylos reikia pereiti į priešingą pusę, kur viešbučių gerokai mažiau, jie toliau vienas nuo kito, o pakrantės – tokios pat puikios.
Azijos Palma Maljorka? Kažkas panašaus, tik gerokai sumažintais masteliais, kiek kitokia publika. Ir gamta visai kita. Vanduo – idealiai skaidrus, todėl salų lagūnos iš tolo šviečia pasakiška turkio spalva. Pakrantė gilėja labai pamažu, iki pat rifo tolumoje, kur lūžta Balio jūros bangos. Koralai, kaip bebūtų keista regint tokias lankytojų minias, čia išlikę beveik nepažeisti, daug mažų spalvotų žuvų ir žaliųjų vėžlių. Kiek tolėliau nuo kranto – puikios vietos nardymui, kietų ir minkštų koralų sodai bei didesni gelmių gyventojai. Ten kasdien plaukia maži kateriai su nardytojais ir PADI sertifikuotais instruktoriais. Šios paslaugos Indonezijoje jau nėra tokios pigios kaip prieš dešimtmetį, bet vis dar gerokai atsilikusios nuo Karibų, Australijos ar Polinezijos kainų.
Rytuose tipiškas vaizdas – kaimyninės Gilio salos ir fone dunksantis Lombokas. Vakaruose – jūros platybės ir Balio ugnikalnių kontūrai, kurie ypač gerai atrodo saulei leidžiantis. Salos viduryje – Juozapinės tipo kalva, į kurią užkopus dulkėtu taku galima pasigrožėti pakrančių vaizdais ir užmesti akį į Antrojo pasaulinio karo laikų bunkerį, skirtą priešlėktuvinei gynybai nuo japonų.
Visko jau pakaks? Neskubėkite išvykti nepamatę kitų dviejų salų. Grakšti motorinė valtis per keliolika minučių nuplukdys į Gili Meno – tyliausią iš trijulės. Tai – vieta medaus mėnesio kopinėtojams ir gamtos mylėtojams. Nė vieno naktinio klubo, restoranai užsidaro iki 21 valandos. Garsiai groti muziką vakarais draudžiama. Fejerverkai, dronai – tabu. Bet yra unikalus sūraus vandens ežeras ir mangrovių miškas, kuriame lizdus suka endeminių rūšių paukščiai. Dar – vėžlių prieglauda. Ir „Karma Beach“ – prašmatniausias viešbutis su restoranu saloje tam atvejui, jei ponia atsivežė vakarinę suknelę ir norėtų ją išmėginti Indonezijoje.
Trečioji – Gili Air sala – yra arčiausiai Lomboko. Tai – toks lyg ir tarpinis variantas, kompromisas tarp Travangano siautulio ir Meno santūrumo. Čia yra naktinių pramogų, viešbučiai geresni ir brangesni, nei Gili T., bet sala mažesnė, o žmonių – irgi mažiau. Pietryčių pakrantė šalia valčių prieplaukos yra triukšmingiausia ir siūlanti daugiausiai pramogų. Tuo tarpu šiaurinė dalis – tylesnė, labiau atsipalaidavusi.
Kaip ten nuvykti? Na, pirmiausia turėtumėte atsidurti Balyje. Iš ten į Gili T. nuplukdys greitaeigiai patogūs kateriai. Arba – atskristi į Lomboką, o iš ten – į Gili Air, ir taip toliau. Kada ten vykti? Teoriškai lietingasis sezonas prasideda lapkritį ir baigiasi balandį – tuo metu, kai mums taip norisi ištrūkti į šviesą ir šilumą. Tačiau dabar klimato prasme viskas taip susimaišę, kad senieji patarimai turi vis mažiau prasmės. Mes ten lankėmės ir gruodį, ir sausį. Nematėme ne tik kad lietaus, bet ir didesnio debesies. Mažiausiai žmonių ten būna vasarį, spalį ir lapkritį. Daugiau atvyksta sausį, liepą, rugpjūtį.
