Įvairių negandų, karų ar epidemijų atvejais taip atsitinka, kad žmonija gręžiasi į praeitį, tad prisiminkime, ką darydavo inkai, atsitikus įvairioms negandoms – istorinei sausrai (ne šiaip „truputį sausesniems metams“, o užsitęsusiai, viską žudančiai sausrai), užklupus eilei metų liūčių ar epidemijai.

Inkų aukojimo papročiai

Įdomybės

Turite klausimų? Mielai į juos atsakysiu - Žydronė

Rašykite man arba skambinkite tel.:
+370 686 86016

Klauskite

Dalintis:

Įvairių negandų, karų ar epidemijų atvejais taip atsitinka, kad žmonija gręžiasi į praeitį, tad prisiminkime, ką darydavo inkai, siekdami dievų palankumo.

Įvairių negandų, karų ar epidemijų atvejais taip atsitinka, kad žmonija gręžiasi į praeitį, tad prisiminkime, ką darydavo inkai, atsitikus įvairioms negandoms – istorinei sausrai (ne šiaip „truputį sausesniems metams“, o užsitęsusiai, viską žudančiai sausrai), užklupus eilei metų liūčių ar epidemijai.

Iš europietiškos perspektyvos žiūrėdami, turbūt turėtume paskelbti „verdiktą“ – jie aukojo vaikus. Tačiau to nesakykite nė vienam žmogui Peru ar inkų kultūros tyrinėtojui, nes jums atsakys (tyrinėtojas gal ramiau, o eilinis perujietis su didele gynybos doze) – jie neaukojo vaikų, jie juos siuntė pasikalbėt su dievais ir paprašyti jų būti švelnesniems savo išrinktai tautai! Nors mums tas „pasiuntimas pas dievus“ gali atrodyti kaip elementarus vaikų paaukojimas, paliekant juos sušalti aukščiausių kalnų viršūnėse (tie sušalusių vaikų kūnai randami iki šiol), bet taip toli gražu neatrodė inkų laikais. Ir taip. Kaip gi tai vyko?

Pokalbiui su dievais – tik „nekaltos mergelės“ ir vaikai iš „geriausių šeimų“

Būti paliktam sušalti ant aukščiausio kalno viršūnės (o tiksliau – nunešti žinią dievams) vaikai būdavo atrenkami iš geriausių šeimų. Geriausios šeimos – tai tos, kurios „aukštesnės kilmės“, arčiau valdančiojo rango, kurių vaikai „gražesni ir protingesni“. Taip pat inkų laikais egzistavo toks „saulės mergelių klanas“ – panašiai, kaip Lietuvoje pagonybės laikais turėjome vaidilutes, ar katalikybėje yra vienuolės, taip inkų laikais buvo „saulės mergelių namai“. Į šiuos namus būdavo atrenkamos jaunos mergaitės iš geriausių šeimų, ir čia jos pirmus kelerius metus mokėsi „saulės mergelės“ amato: dailiai siūti bei austi, gaminti ceremoninius valgius bei gėrimus ir kitaip patarnauti saulės dievui (o kadangi inkų valdovai buvo laikomi „saulės vaikais“, tai patarnauti buvo mokomasi ir jiems). Po kelerių metų apmokymų, vykdavo tokie tarsi egzaminai: nepraėjusios „testų“ merginos būdavo paskirtos patarnauti į didikų namus (tos, kurios nepasirodydavo pakankamai geros patarnauti saulei), o kitos – arba tapdavo „tikrosiomis“ saulės mergelių namų narėmis (ir daugiau neišeidavo iš šių namų) arba – laikui atėjus, tapdavo pasiuntinėmis pas dievus. Būti atrinkta į „pasiuntines“ jokiu būdu nebuvo bausmė, o atvirkščiai – didelis įvertinimas, nes jos vienintelės iš visų savo likimo sesių turėjo susitikti su dievais „tiesiogiai“. Taip buvo atrenkamos mergaitės. Na, o berniukai į „pasiuntinio karjerą“ ateidavo iš kitų grandžių („gerų šeimų“ berniukams be pasiuntinio „karjeros“ dar buvo pasirinkimai tapti kariais, gauti darbą prie religinių apeigų ir kt.);

Vaikų siuntimo procesija

Atrinkus vaiką, kuris bus siunčiamas „pas dievus“, visam gimtajam kaimui tekdavo garbė organizuoti procesiją į aukščiausią kalną ir kuo pagarbiau palydėti savo pasiuntinį iki dievų. Buvo tikima, kad ir pačios aukščiausių kalnų viršūnės jau savaime yra dievybės, na o nuo tų viršūnių lengviau pasiekiami ir kiti svarbūs dievai (dievas kūrėjas Virakoča, saulės dievas Inti ir kt.). Iki pasirinktos viršūnės procesija traukdavo grandine (visas kaimas, jo apylinkių žmonės ir valdovai „iš centro“ – t.y., Kusko). Tokia ekspedicija kartais trukdavo ištisas savaites ar net mėnesius, žmonės nešdavosi su savimi pakankamai maisto ir gėrimų ne tik maitintis pakeliui ir atgal, bet ir palikti kartu su pasiuntine (-iu) likusiai jau „vienišai“ kelionei iki dievų. Taip pat žmonės turėdavo pasiruošę kelias pamainas drabužių ir apavo (ir netgi specialaus apavo eiti ledu, kalno viršuje). Kasdien būdavo atliekamos ceremonijos ir aukojimai (šiaip „įprastai“ inkai dievams aukojo maistą ir gyvulius), bei kitaip „pagerbiama“ ekspedicijos misija bei „maloninami“ dievai.

Užkopus į kalno viršūnę ir atlikus visas religines apeigas, mergaitė (arba berniukas) būdavo aprengiama gražiausiais drabužiais, sočiai ir skaniai pamaitinama (šiais laikais nagrinėjant rastų palaikų skrandžių turinį, rasta „didžiausių skanėstų“). Vaikas taip pat buvo prigirdomas „čičia“ (fermentuotas alkoholinis kukurūzų gėrimas) bei jau truputį apsvaigęs būdavo pasodinamas į „gemalo poziciją“ (kad užgimtų iš naujo kelionėje pas dievus). Ant kaklo užneriamas nedidelis „rankinukas“, kuriame – kokos lapai, lamų bei dievybių figūrėlės, netgi šukos ir kiti reikmenys kelionei. Ir tuomet buvo laukiama, kol vaikas užmigs (t.y., „leisis į kelionę“). Vaikui užmigus, jis apgaubiamas audeklais (tą patį inkai darė ir su mirusiais – gemalo pozicijoje sėdintį kūną apsukdavo audeklais ir suformuodavo tokį tarsi „triufelį“), ir buvo galima traukti namo – žinia bus nunešta. Jei vaikas sunkiai „migdydavosi“, net ir apsvaigintas alkoholinių gėrimų bei kokos, šventikas dar truputį padėdavo – stukteldavo kokiu nors įrankiu vaikui per pakaušį, kad iškeliautų pas dievus greičiau. Nebuvo siekiama vaiką nužudyti, tik – truputį „išjungti“, kad jis pats truputėlį „primigtų“ ir leistųsi į kelionę. Procesijai patraukus namo, vaikai, kaip žinia, sušaldavo ir likdavo kalnuose amžinai (iki jų „atradimo“). Tai čia mūsų požiūriu.

Apie šiuos „aukojimo“ papročius pirmosios apie inkus parašytos knygos nepasakojo. Inkai, bendraudami su atvykusiais ispanais, apie tai nutylėjo. Gal ir dėl to, kad neverta išduoti visų valstybinių paslapčių? Tiesa paaiškėjo sąlyginai neseniai.

Archeologų radiniai

Pirmąjį „inkų pasiuntinuką“ atsitiktinai surado vietiniai archeologinių radinių prekeiviai 1954 metais Čilėje. Įlipę į Plomo kalną Santjago apylinkėse, jie tikėjosi „patyrinėti“ šventyklų ir kitų statinių griuvėsius, kadangi buvo žinoma, kad jų yra Plomo kalno šlaituose – matyt, tikėjosi rasti ten keramikos ar auksinių dirbinių, kuriuos būtų galima parduoti kolekcionieriams. Tačiau pačioje kalno viršūnėje (apie 5400 metrų virš jūros lygio) jų laukė kiek kitoks radinys – vaikas, pasodintas ir apsuktas audiniais į „triufelio“ formos kūgį.

Vietiniai prekeiviai netrukus sumojo, kad tai irgi vertingas radinys ir nukėlę vaiką žemiau, laikė jį savo „dispozicijoje“ apie mėnesį – kol derėjosi dėl kainos su Čilės muziejais. Per tą laiką „radinys“, laikomas netinkamomis sąlygomis, gerokai aptirpo ir neteko savo „prekinės išvaizdos“. Tačiau galų gale vis dėlto pateko į muziejų (dabar jis laikomas Nacionaliniame gamtos istorijos muziejuje, Santjage). Vaikas gavo vardą – Berniukas iš Plomo kalno („Niño del cerro El Plomo”). Kol kas dar niekas nežinojo, kodėl tas vaikas buvo paliktas kalnuose ir laikė tai atsitiktiniu radiniu, niekas nesitikėjo, kad tų vaikų gali būti ir daugiau.

Antroji XX amžiaus pusė tapo archeologų „aukso amžiumi“ Lotynų pasaulyje. Buvo atrandami ir tyrinėjami įvairiausi griuvėsiai (miestų, šventyklų liekanos ir kiti radiniai). Jau buvo žinoma, kad kalnai inkų kultūroje buvo laikomi šventais. Amžiaus pabaigoje nemažai žemesnių kalnų jau buvo ištyrinėta, ir juose rasta įvairių gyvenviečių bei šventyklų griuvėsių. Tad buvo nuspręsta imtis ir aukštesnių kalnų, atsirado tokia profesija kaip „kalnų archeologai“.

Proveržį tyrimuose sukėlė 1995-ųjų metų alpinistų bei „kalnų archeologų“ ekspedicija Peru, užkopusi į Ampato vulkano viršūnę (apie 6300 metrų virš jūros lygio). Čia jie rado dar vieną „kūgio formos triufelį“ – mergaitę, vėliau pavadintą Chuanitos vardu.

Dar po ketverių metų archeologų ekspedicija Argentinoje – Žiužiaižiako (Llullayllaco) kalno viršuje (apie 6700 metrų virš jūros lygio) – atrado dar tris vaikus: mergaitę Donsėją ir mergaitę, pavadintą „Žaibo dukra“ bei berniuką, pavadintą tiesiog „Berniuku“. Panašiu metu Peru buvo atrasta Sarita (vulkanas Misti) ir keli kiti inkų pasiuntiniai.

Šių, gausiai pasipylusių, radinių jau nebuvo galima ignoruoti ir laikyti atsitiktiniais. Istorikams ir archeologams aiškėjo – kažkas vyko tuose kalnuose inkų laikais.

Užkonservuoti amžiams su paskutine vakariene skrandyje

Pirmasis kalnuose rastas vaikas – Plomo kalno berniukas – buvo nukeltas nuo viršūnės, nepasirūpinus jo „apsauga“, kadangi jį gabeno paprasti radinių spekuliantai, neturėję patirties tame, kaip apsaugoti palaikus nuo aplinkos poveikio.

Kalnuose vaikų palaikai išsilaikė gana neblogai, kadangi jie penkis šimtus metų išbuvo panašioje neigiamoje temperatūroje, o jų veidus ir apskritai visą kūno odą nuo saulės spindulių uždengė „triufelio“ apvalkalas – keli audinių sluoksniai.

Tad, kai vaikus pradėjo rasti profesionalūs archeologai (o ne paprasti spekuliantai), jie ėmėsi apsaugos priemonių, kad nukeliant palaikus nuo viršūnės, jie būtų apsaugoti nuo aplinkos poveikio – vaikų palaikai buvo „transportuojami“ šaldytuvuose. Nuleisti žemyn, vaikų palaikai pateko į laboratorijas, o vėliau – į muziejus, kur irgi buvo ir tebėra laikomi minusinėje temperatūroje, blausioje šviesoje.

Tobulėjančios technologijos sugebėjo „patekti“ tiems vaikams „po oda“, nepažeisdami jų kūnų – išsiaiškinta, kad tai ne mumijos (t.y., kūnai nėra mumifikuoti – kai pašalinami vidaus organai ir oda ištrinama „konservuojančiomis“ substancijomis), kad tai tiesiog sušalę vaikai, su visa paskutine vakariene savo skrandžiuose, su nustojusia plakti širdimi ir su nustojusiais kvėpuoti plaučiais. Ištyrinėtas kiekvieno vaiko skrandžio turinys, nustatytas kiekvieno iš jų amžius (pasirodo, vaikai savo paskutinės kelionės metu buvo nuo 5 iki 15 metų amžiaus) ir ligos. Nustatyta, prieš kiek laiko jie buvo palikti kalnuose (dauguma – prieš maždaug 500 metų).

Nagrinėjant tuos radinius, kurie buvo šalia kūnų (įvairios aukojimo statulėlės, reikmenys laukiančiai kelionei ir kiti priklausiniai), bei bendraujant su istorikais ir tyrėjais, padarytos išvados, kad vaikai buvo siųsti pas dievus. Ko jie turėjo paprašyti dievų? Ypač tie, kurie buvo nusiųsti į kalnus prieš pat atkeliaujant ispanams, ar net jau įžengus jų kojoms į inkų žemę? Ar jų prašymai buvo įvykdyti? Tai klausimai, į kuriuos turbūt jau neatsakysime.

Pirmoji mano pačios matyta „inkų pasiuntinė“ buvo Donsėja – bene vyriausia iš rastų vaikų (manoma, kad jai buvo apie 15 metų), sėdinti savo stiklo kube, kuris palaiko jai „priimtiną“ temperatūrą, Saltos muziejuje (Argentina). Mergaitė atrodė tarsi gyva, tik primigusi, buvo aiškiai matyti jos rusva, vario spalvos oda, ir po ja esančios venos. Akys užmerktos, galva nulenkta. Plaukai nerūpestingai pasklidę ant pečių, kelios sruogos užkritusios ant veido. Atrodė, tarsi jos nosyje tebėra įstrigęs paskutinis įkvėptas oras, o po akių vokais jos akys kažką tebesapnuoja...