Japonijoje rengiami specialūs kelių dienų kursai, kaip vesti šią ceremoniją. Ir juos lankiusieji, ir juos vedantys į tai žiūri labai skeptiškai: neįmanoma per kelias dienas išmokti to, ko mokomasi kelerius ar net keliasdešimt metų. Ta ceremonija, kuri parodoma vakariečiams, turi mažai bendro su tikrąją –sado(„arbatos kelias“), kuri yra lyg savotiška meditacija, kur kiekvienas judesys yra iš anksto apgalvotas ir nugludintas. Išmanantieji žino - kaip elgtis, ką sakyti, kada ir kaip nusilenkti, kaip sulankstyti servetėlę. Jei viso to neišmanai, gali ceremoniją stebėti.
Apie ką kalbama? Dažniausiai tai mandagus ir formalus pokalbis apiekakedžiku(tai pakabinamas ritinys su piešiniu)kas jį piešė, kas pavaizduota, koks eilėraštis užrašytas, taip pat apieočiavan(arbatos gėrimo indą, ant jo esantį piešinį, autorių, kada jis pagamintas (kuo senesnis, tuo vertingesnis). Taip pat kalbama ir apienatsumearbačairė– dėžutę, kurioje laikomi arbatos milteliai. Labai vertinami senų gerų meistrų darbai. Natsumėje laikomi arbatos milteliai, iš kurių ruošiama skysta žalioji arbata su putele, o čairėjeypač brangūs arbatos milteliai, iš kurių ruošiama labai stipri, tiršta, ypatingo skonio arbata.
Kad arbatą maloniau būtų gerti svečiams pradžioje pateikiamiokaši– saldumynai, kuriuos kiekvienas pasideda ant nedidelio popierėlių pluoštelio, laikomo užantyje. Popierėlius ir nedidelį įrankį okaši valgyti svečiai atsineša savo. Jei dalis saldumynų nesuvalgoma, jie suvyniojami ir dedami į kimono rankovę.
Formalioje arbatos ceremonijoje dėvimas kimono. Į arbatos kambarį ne įeinama, o greičiau įšliaužiama: remiantis rankomis ir pritraukiant kelius. Arbatą ruošianti šeimininkė (sensei– mokytoja) ne kartą palieka patalpą, jai svarbu žinoti, kad į ceremonijos kambarį privalu žengti dešine koja, o išeitikaire. Panašios taisyklės galioja ir atsistojimo momentui. Svarbu į kurią pusę sumestas kimono, kad stojantis jis neprasiskėstų.
Arbatos gėrimo ceremonijos rengiamos dažniausiai tam tikra proga. Svečiai per sodą ateina į specialų namelį arbatos gėrimo ceremonijai. Kambaryje, kuriame nėra ryškios ir aiškios šviesos (kad netrukdytų susikaupti ceremonijos metu), stoviikebana. Pasigrožėję ikebana, priderinta prie metų laiko, ir perskaitę eilėraštį, kabantį ant sienos, svečiai privalo visa tai įvertinti ir tik tuomet susėda ant žemės. Ir ikebana, ir eilėraštis primena tuos pačius Heian laikus, kai po meilės nakties meilužiai vienas kitam siųsdavo eilėraštį su augalo šakele (rekomenduojame paskaityti Jasunario Kavabatos „Tūkstančiai gervių“, kurioje giliau galima susipažinti su arbatos ceremonija).
Arbatos auginimo, gamybos, skonių skirtumą labai ištobulino kinai, o japonai, perėmę iš jų arbatos gėrimą, akcentą perkėlė nuo pačios arbatos (medžiaginės dalies) į dvasinę. Nuo XVI a. arbatos gėrimo ceremonijos ritualas suvokiamas kaip estetinės ir etinės saviauklos forma, vienijanti materialius ir dvasinius dalykus. Arbatos ceremonijane tik meditacija, ne tik apsivalymas nuo civilizacijos paviršiaus, bet ir saviraiška, vaidinimas, kuriame užimti visi jo dalyviai. Neveltui norint iki galo patirti, tai ką gali duoti šis fenomenas, reikia ilgai ir kantriai ruoštis. Tada galima pajusti, kuo skiriasi Nakties arbata, geriama šviečiant mėnuliui tarp pusės dvylikos ir keturių nakties, nuo arbatos su Saulės patekėjimu, į kurią kviečiamą ketvirtąšeštą ryto, ar Sakuros arbata, paženklinta raudonu klevo lapu.
