Mes šį kartą jums paruošėme „medžiagos“ pirmajam kelionės etapuitam, kuris vyksta namuose „ant fotelio“, kol dar ruošiatės kelionei ir žiūrite filmus apie šalis, kurias lankysite. Ir šį kartą kalbame apie turbūt karščiausią ir aistringiausią regioną visame pasaulyjeLotynų Ameriką.
Net jei filmuose daug kas idealizuojama arba priešingaiišryškinamas skurdas ir smurtasbe jokios abejonės, filmai išskleidžia fantazijai sparnus, ir nukelia mus ten, kur kartais net neįmanoma nuvykti (nes kai kurie dalykai filme gali būti ir režisieriaus fantazijos vaisius). O nukeliavus į tą šalį, visuomet smagu patikrinti, kiek matytame filme buvo tiesos.
Taigi, jūsų dėmesiui5 spalvingiausi filmai apie Pietų Ameriką, kuriuos rekomenduoja Žydronė Lukšytė, kelionių organizatoriaus „Travel Planet“ viena iš įkūrėjų ir Lotynų Amerikos šalių ekspertė.
„Dievų miestas“. Aistra, skausmas ir skurdas favelose
Dauguma Lotynų Amerikos filmų pilni jausmų, kasdienio gyvenimo iššūkių, skurdo, spalvų ir besišypsančių, saulėje įdegusių veidų. Vienas tokių filmųFernando Meireleso režisuotas ir keturiais Oskarais apdovanotas „Dievų miestas“ (port. Cidade de Deus). Tai tikrais faktais paremta istorija apie vietinių brazilų sunkumus. Nors ekonomika šalyje pradėjo augti, o šalies statusas visoje Lotynų Amerikoje šoktelėjo aukštyn, tačiau favelų (neturtingųjų rajonų) gyventojai nesulaukė šviesesnių dienų, o gatvėse vis dar siautė vietinės gaujos. „Dievų miestas“skausmingai tikra gyvenimo favelose istorija. Įdomu ir tai, kad dauguma aktorių iš tikrųjų gyvena favelose. Siužetas seka dviejų berniukų, augančių šiuose lūšnynuose, istoriją ir skirtingai susiklosčiusius jų tolimesnio gyvenimo kelius.
„Motociklininko dienoraštis“. Tiems, kurie gimę keliauti
Režisieriaus Walter Salles „Motociklininko dienoraštis“ (isp. Diarios de Motocicleta)tai filmas, pastatytas pagal garsaus revoliucionieriaus Ernesto Če Gevaros knygą, pasakojančią apie jo kelionę motociklu po Pietų Ameriką. Kelionės pradžiaArgentinoje (kur gimė ir augo Če Gevara), o pabaigaVenesueloje, kur jaunuolis kartu su draugu vyko atlikti medicininės praktikos. Šį filmą verta pamatyti visiems, kurie rengiasi į Pietų Ameriką ir apskritai mėgstantiems keliones, kadangi tai turbūt vienas geriausių „kelio žanro“ filmų ne tik Lotynų Amerikoje, bet ir apskritai. Spengianti tyla ir beveik jaučiamas šaltis virš Patagonijos ežerų, Atakamos dykumos karštis ir dulkės, Amazonės regiono drėgmėatrodo, tarsi viską pajustum pažiūrėjęs šį filmą. O svarbiausiadaug vietinių žmonių, jų istorijų, nuoširdžių veidų, kartais vagojamų nuovargio raukšlėmis, o dažnaispindinčių šypsenomis. Visa tai turbūt ir yra Pietų Amerika. Taip pat tikima, kad ši kelionė motociklu subrandino Če Gevarąkaip maištininką ir kovotoją už paprastų žmonių teises. Galime sutikti arba nesutikti su Če Gevaros idėjomis, bet filme pavaizduotas jo rūpestis ir atjauta tikrai jaudina.„Motociklininko dienoraštis“ pelnė ne vieną Kanų ir kitų festivalių apdovanojimą.
„Jauni ir prakeikti“. Jaunuolių dramos Meksikos lūšnynuose
Klasikinio kino mėgėjams verta pažiūrėti legendinio Luiso Bunuelio „Jauni ir prakeikti“ (isp. Los Olvidados). Meksikietiškas Bunuelio šedevras yra vienas iš drąsiausių to meto filmų, ir jis iki šiol išlieka aktualiu kūriniu apie „sudėtingo“ jaunimo problemas. Bunuelis laimėjo geriausio režisieriaus apdovanojimą Kanuose, o UNESCO filmą įvertino „Memory of the World“ programoje. Tai istorija apie nepilnamečius nusikaltėlius, gyvenančius Meksikos miesto lūšnynuose, kuriuose išbandomos jų moralės normos, su kiekvienu išbandymu vis smunkančios žemyn. Tai realistinis ir stiprus kūrinys, išliekantis atmintyje dar ilgai po žiūrėjimo.
„Meilė choleros metu“. Apie nemirštančią meilę
Romantikos mėgėjams ir aktoriaus Chaviero Bardemo arba rašytojo Gabrieliaus Markeso fanams rekomenduojame įsijungti jausmingą Maiko Niuvelo režisuotą istoriją „Meilė choleros metu“ (angl. Love in the time of cholera). Filmas sukurtas pagal to paties pavadinimo romaną, parašytą Nobelio literatūros premijos laureato Kolumbijos rašytojo Gabrieliaus Garsijos Markeso. Tai istorija apie 50 metų saugotą meilę, kurios nenužudė nei laikas, nei atstumas. Vieną dieną jaunystėje Florentinas Ariza, telegramų išnešiotojas, pamilo mulų prekeivio dukrą Ferminą Dazą. Nors Ariza buvo atkaklusnuolatos rašė merginai aistringus laiškus ir dainavo serenadas (ir ne visai be atsako), tačiau merginos tėvas ištekino Ferminą už išsilavinusio fiziko, o Ariza daugybę metų ieškojo paguodos kitų moterų glėbyje, tačiau nei vienos taip ir nemylėjo. Po 50 metų, mirus Ferminos vyrui, jau brandaus amžiaus įsimylėjėliai susitiko. Šiame filme puikiai jaučiamas intymus artumas tarp gyvenimo ir mirties, niūrus laukimo jausmas, persmelkiantis XIX amžiaus Lotynų Amerikos įsimylėjėlių gyvenimą, ir, be abejo, nemari meilė.
„Frida Kahlo“. Juoktis kai skauda
Sąrašą pabaigsime Polo Leduko režisuota biografine drama apie turbūt žymiausią Meksikos menininkęFrida Kahlo (isp. Frida naturaleza viva). Filme galima išvysti skausmingą ir įspūdingą dailininkės gyvenimo istoriją. Moteris jaunystėje pateko į avariją, dėl kurios visą gyvenimą ją persekiojo sveikatos problemos. Dėl nuolat varginančio skausmo Frida susikoncentravo į kūrybą ir padovanojo pasauliui beribį savo talentą, taip pat mėgo linksmintis ir nevaržomai reiškė savo politines pažiūras, kas tuo metu moteriai nebuvo visai įprasta. Lotynų Amerikos ritmai ir spalvosterpė, kurioje atsiskleidė Fridos asmenybė. Talento nepalaužė ir mylimųjų išdavystės, kūdikio netektis ir net iki kelio amputuota koja. Lotynų Amerikos karščiu alsuojanti drama nepaliks abejingų, ypač besidominčių XX amžiaus pradžios meno klasika.
