Skajus (angl.k. Skye) vadinamas „debesų sala“, pasislėpęs Vidinių Hebridų salyne, mistiškuosiuose Škotijos Šiaurės Vakaruose pirmiausiai traukia keliautojus dramatiškais gamtos peizažais - dantytomis kalnų viršūnėmis, gilavandeniais ežerais. O šalia stačių, bangų daužomų pakrantės uolų, nesunku pasijusti it pasaulio pakraštyje. Šie peizažai primena garsiojo serialo „Svetimšalė“ (angl. k. „Outlander“) kadrus, ar ne? Intriga prasideda jau pakeliui į Skajų, judant vaizdingu 72 km ilgio keliu nuo Fort Viljamo miesto iki pat Malaigo vakariniame šalies krante. Pakeliui tyvuliuoja Lochneso ežeras, kurį garsina jo dugne gyvenanti (arba ne) pabaisa. Pirmą kartą ją 565 m. pastebėjo ir Nesės vardu pakrikštijo šv. Kolumba. Šis keistas padaras gerokai įaudrino viso pasaulio žmonių vaizduotę. Jo paieškos nepailstamai vykdomos iki šiol. Skeptikai teigia, kad tokį reginį galėjo sužadinti ilgaamžė škotų meilė viskiui. Kaip ten bebūtų, ežero ir jo apylinkių kerintys vaizdai nesunkiai išlaikytų populiarumą keliautojų tarpe net ir be pabaisos. Mažoje saloje pastatyta Eilan Donan pilis, skalaujama trijų ežerų. Ji nukelia istorijos mylėtojus į XIII a.
Skajaus saloje apstu takų tiek lengviems pasivaikščiojimams, tiek kopimui į uolas. Vakariniame salos kampe, vadinamame „Neist Point“, rasite turbūt gražiausią visoje Škotijoje bevardį švyturį. Einant iki jo nesudėtingu taku, kvapą gniaužia uolėtas kraštovaizdis. Geriausia – jei pasiseks ten atsidurti vakarėjant giedrą dieną – įspūdingas saulėlydis išliks atmintyje ilgiems metams.
Žymiausia Skajaus "pramoga" – „Old Man Storr“ uolos. Tarp aplinkinių apvalių kalnelių šios uolos it gotikinės bažnyčios smailūs bokštai šauna į dangų. Lakios vaizduotės lankytojai įžvelgia šiose vulkaninės kilmės uolose seno žmogaus veido reljefą – iš čia kilęs jų pavadinimas. Atvykusieji čia rudenį bus papildomai apdovanoti gelstančios bei raustančios augmenijos spalvomis.
Atokios Škotijos vietovės garsėja kaip mitinių būtybių namai. Tik keliaudami su vietiniais, mažiau turistų pramintais takais, galite patekti į tokią sunkiai randamą vietą kaip Fėjų slėnis. Paklausite – iš kur tos fėjos?! Legenda pasakoja, kad vienas iš Maklaudų klano (taip, to paties, iš kurios kilęs nemirtingasis Kalnietis) vyrų kartą vedęs fėją. Deja, po dvidešimeties metų, praleistų žemėje, fėja turėjo grįžti į savo karalystę. Būtent šiame slėnyje ant tiltelio atsisveikino mylimieji. Fėja kaip atsisveikinimo dovaną savo vyrui įteikė vėliavą, kartu pažadėdama, kad sunkią valandą pamojavę ja, mylimojo šeimos nariai visada gaus pagalbą iš anapus. Vis dėlto, šis metodas turėjo vieną trūkumą: nors jis apsaugodavo Maklaudų klaną nuo pavojų, bet pagalba pasinaudojęs šeimos atstovas iš šio pasaulio būdavo paimamas nematomos būtybės ir niekada nebesugrįždavo. Todėl, netyčia radę vėliavą šiose mistiškose žemėse, dėl viso pikto geriau ja nemojuokite.
