Jūsų būsima ekskursija vadinasi „Tarp dviejų pasaulių“. Kur tokioje mažoje Lietuvoje telpa du pasauliai?
Šis pavadinimas – labai talpus. Žemaitija visada pasižymėjo savitumu ir buvo viena iš dviejų pagrindinių Lietuvos žemių. Manau, nesuklysiu pasakęs, kad kiekviename iš mūsų yra dalelė žemaičio ir dalelė aukštaičio. Skiriasi šių dalių santykis. Tačiau „du pasauliai“ apima žymiai platesnį temų lauką.
Tai, kas labiausiai jaudina, yra žemaičių savitumas, susijęs su vadinamuoju „dvasiniu genu“ ar religingumo pradu. Tuo žemaičiai visada pasižymėjo, būdami be galo prieraišūs ir ištikimi senajai baltų religijai. Jie paskutinieji sudėjo ginklus, pripažindami savo valdovų valią ir priimdami krikščionybę. Vos po poros šimtų metų jie jau uoliausi Romos katalikų bažnyčios maldininkai, piligrimai.
Ir šiandien Žemaitija išlieka tam tikra tradicijų tvirtove, tarp kurių geriausiai žinomas kalnų (ypatingų religinių giesmių) giedojimas ar vis dar per laidotuves grojantys dūdoriai. Tai pavyzdžiai, rodantys, kad religingumas žemaičių gyvenime yra be galo svarbus. Mūsų kelionės metu apie tai nemažai kalbėsime. Lankysime, mano įsitikinimu, kertines vietas, kuriose istorija jau įvyko ir kuriose ji tebėra kuriama šiandien. Pirmiausia, omenyje turiu Šatriją ir analogų neturintį reiškinį – čia puoselėjamą šventą, amžinai kurstomą ugnį. Tai vyksta ir šiandien. Daugelis apie tai tikriausiai net nėra girdėję. Tuo rūpinasi šiuolaikiniai žmonės, gyvenantys tokį pat gyvenimą kaip aš ir jūs. Šatrijos ugnies sergėtojai jaučia tikrą, gilų, nesuvaidintą įsipareigojimą kurstyti šventąją ugnį prieš savo protėvius ir draugus, kurie jau yra išėję iš gyvųjų tarpo.
Suprantu, kad dvasingumo temos deficito kelionėje nebus. O kaip yra su veiksmu? Sutikite, kad šiais sėslesniais nei įprastai laikais žmonės nori kažką ir nuveikti. Ar programoje numatyti kojų, rankų ir kitų kūno dalių naudojimo epizodai?
Žinoma, tokių epizodų taip pat numatyta. Kalbėsimės tiek apie dvasią, tiek apie kūną. Pirma, minėta dviejų pasaulių skirtis gali būti suprantama kaip perskyra tarp kūniškojo, materialaus ir sielos bei dvasios pasaulių. Pirmąją kelionės dieną laukia susitikimas su Lietuvoje gyvenančiu Sibiro šamanų patirtį perėmusiu Žvėrinčiaus šeimininku. O antrąją kelionės dieną pradėsime susitikimu su ekologinio (kartu ir biodinaminio) ūkio Miško sodai šeimininkais – šviesiais ir nuoširdžiais žmonėmis. Čia turėsime dirbtuvėles, galėsime pasirinkti vaistažolių, kurios kiekvienam asmeniškai labiausiai tinka, ar sukurti savo mišinį, kuris padės nuo negalavimų, sustiprins sveikatą. Kelionę pabaigsime prie vienos žymiausių Žemaitijoje ir visoje Lietuvoje gydomųjų versmių – Truikinų šaltinio. Galėsime šio nepaprasto vandens parvežti į namus, duoti paragauti artimiesiems. Gyvi susitikimai, betarpiškas santykis su vietomis ir jas puoselėjančiais žmonėmis suteikia tikro žavesio, palieka giliausią įspūdį.
Vykintai, jūs esate parašęs nemažai knygų, išmanote mūsų istoriją, ištakas. Kaip galėtumėte glaustai pasakyti, kas yra tie senovės baltai, kaip jie išsiskiria iš visų tautų, kitados gyvenusių Europoje? Kiek baltiškumo likę mūsų dabartiniame gyvenime – įpročiuose, pasirinkimuose, tautos charakteryje?
Manau, kad šis paveldas yra labai ženklus ir juntamas. Bolševikų okupacijos mus gerokai aplaužė, sužeidė ir, deja, pasekmės juntamos iki šiol juntamos. Tačiau net ir dabar galime liudyti dalykus, kurie neabejotinai yra paveldas, tai yra perimtos iš tėvų, senelių, prosenelių vertybės ir mūsų puoselėjamos, branginamos, perteikiamos vaikams. Gal nuskambės netikėtai, bet į po daugelio šimtmečių grįžtantį mirusiųjų deginimo paprotį žvelgiu taip pat kaip į atgimstantį paveldą.
Pažaiskime žaidimą: aš jums sakysiu žodį, o jūs sakysite, ar čia paveldas, ar fetišas. Pavyzdžiui, cepelinai.
(Juokiasi) Cepelinai yra jaunas paveldas, tačiau tai jau yra lietuvių tradicinės kultūros dalis.
O šakotis?
Panašaus amžiaus kaip cepelinai.
Kepurinė?
Tai senesnis paveldas, ateinantis pas mus iš gerokai senesnių laikų, nors patyręs daugybę pokyčių.
Net neabejoju, kad susitikimo metu keliautojai galės užduoti ne tik tokius banalius klausimus ir sužinoti, kiek juose baltiškojo, kiek mišraus paveldo. Baigdamas mūsų pokalbį, norėčiau pasiteirauti, kodėl kartu su jumis į šventvietes, ąžuolynus, prie šaltinių turėtų vykti žmonės, kurie šiandien nešioja virtualios realybės akinius ar bendrauja su dirbtiniu intelektu? Kaip jūs formuluojate savo žinią jiems?
Klausimas sunkus, bet jis svarbus kiekvienam iš mūsų. Šiame technologijų ir galimybių kupiname pasaulyje anksčiau ar vėliau ateina ta diena, akimirka „x“, kai išjungę televizorių paklausiame savęs kas be didelės tuštybės čia dar yra tikra. Tuomet grįžtame ir prie amžino klausimo apie tikėjimą. Iš patirties galiu tvirtinti, kad šventvietėse prisiliečiame prie pirminio, šimtus ir tūkstančius metų išlikusio šventumo. Šiandien šios vietos neretai vadinamos „jėgos vietomis“ ir tai patvirtina, kokios jos galingos.
Ekskursijos dienomis daugiausiai kalbėsime apie paveldą, apie tai, ką žinome iš istorinės, kultūrinės, religinės pusės, papildomai pridėdami tai, kaip šiandien jis keičiasi. Lieku prie nuomonės, kad senosios šventvietės yra amžinos. Jeigu atsiduriame vietoje, laiku, esami atviri, tuomet patirsime nepaprastą laimės jausmą, kuris, apsilankius šventvietėse, yra didžiausias apdovanojimas.
Vykintas Vaitkevičius puikiai, intriguojančiai papasakojo, kas laukia tų, kurie pasirinks kelionę „Žemaitija: tarp dviejų pasaulių“. Pasilikime daugiau staigmenų ateičiai. Tuos, kurie dar nenusprendė, ką veiks artimiausiais mėnesiais, kviečiame ateiti, užsiregistruoti ir keliauti. Ačiū, Vykintai, už pokalbį.
