Ar jums būna bent jau kartais, kad pavalgote taip skaniai, kad būtinai prisimenate Andriaus Užkalnio Laukines žąsis ir netveriate noru pasidalinti savo atradimu? Palikime Andriui vietas, kurias jis pats gali aplankytiLietuvos ar net Europos restoranus. Aš noriu papasakoti apie vietą iki kurios teko skristi 4 tarptautiniais skrydžiais (ačiū Air Lituanicavienu skrydžiu būtų buvę mažiau), tada vienu vietiniu skrydžiu. Tada 3 valandas džipu dulkėtu keliu ir dar beveik valandą upe. Tokioje vietoje, kažkur viduryje niekurrestoranas, kurio savininkas ir šefas mokėsi Prancūzijoje, o štai dabar grįžo į savo gimtąjį Madagaskarą, į gimtąjį kaimą ir maitina kasdien visus turistus, važiuojančius pasižiūrėti įspūdingų karstinių uolų vadinamų Tsingy.
Kai mūsų vietinis gidas Fanu man pasakė, kad pietausime viename iš 10 geriausių restoranų šalyjevisiškai nesureagavau. Madagaskaras jau ir taip mus buvo nustebinęs savo geru maistu. Tam didžiausią įtaką, žinoma, padarė prancūzai, kurie gana vėlai (tik paskutiniaisiais XIX a. metais) kolonizavo šią ketvirtą pagal dydį pasaulio salą. Na, gerai, ne viskas, kas prancūziška yra gerainegaliu pakęsti, kai dvi savaites kasdien gauni tik prancūziškus pusryčius, t.y. saldųcroissantir dar bulkos su džemu.
Bet grįžkime prie restorano pavadintoMad Zebu, t.y. išprotėjęs vietinės Madagaskaro rūšies jautis. Susėdame prie jau paruošto stalo, čia mūsų laukia, o dienos pietūs užsakyti iš anksto. Sėdime lauke, temperatūra virš 30 laipsnių, bet mes jau įpratę. Pirmiausiai gauname šefo užkandėlę - miniatiūrinęceviche(marinuota žalia žuvis, krevetės gabaliukas, bulvės, svogūno ir rausvųjų pipirų pagardinimas). Ji tokia maža, kad su desertiniu šaukšteliu užtenka dviejų kąsnių, bet tokios užuominos užtenka, kad imtume laukti sekančio patiekalo.
Bet grįžkime prie restorano pavadinto Mad Zebu, t.y. išprotėjęs vietinės Madagaskaro rūšies jautis. Susėdame prie jau paruošto stalo, čia mūsų laukia, o dienos pietūs užsakyti iš anksto. Sėdime lauke, temperatūra virš 30 laipsnių, bet mes jau įpratę. Pirmiausiai gauname šefo užkandėlę - miniatiūrinęceviche(marinuota žalia žuvis, krevetės gabaliukas, svogūno ir rausvųjų pipirų pagardinimas). Ji tokia maža, kad su desertiniu šaukšteliu užtenka dviejų kąsnių, bet tokios užuominos užtenka, kad imtume laukti sekančio patiekalo.
Tikrasis užkandis - didžiulė gėlavandenė krevetė, gerai paskrudusia uodega, bei bulvių košė su žolelėmis. Papuošimui šefas mėgsta (kaip vėliau įsitikinome) keptas pomidorų odeles. Toks keistas pomėgis, labiau dėl grožio nei dėl skonio, bet užtenka ir krevetės sultingumo, tad mėgaujamės toliau. Pagrindinis patiekalas - vištienos file įdaryta zebu (to, kurio garbei pavadintas restoranas) mėsos dešrele su keptomis daržovėmis. Daržovės tokios artimos - kaip iš lietuviško meniu. Dešrelė pikantiška ir puikiai pagyvina gal kiek sausoką vištieną. Na, bet kai matai tas Madagaskaro viškas, apskritai mistika, iš kur jie sugeba mėsos nuo jų nupjauti.
Na ir pagaliau desertas - gabalėlis vanilėscreme bruleesu guavos vaisių padažu ir riešutiniais ledais. Saldu, rūgštu, šalta. Didžiuliame karštyje, dulkėtame miestelyje, kur, tikriausiai, sunku rasti patyrusių darbuotojų ir t.t.
Neaprašinėsiu smulkiau mūsų antrųjų pietų grįžtant, jie tikrai nenusileido - nei skoniu nei pateikimu - pirmiesiems. Paminėsiu tik kainą - 26 litai už tokius dienos pietus. Rašau kainą litais, mat 26 000 vietinių ariarių labai lengvai išsiverčia į 26 litus. Tai didžiuliai pinigai vietiniams, bet mikroskopiniai visiems čia užsukantiems. Iki šiol esu pritrenkta, kad puikų,Michelinžvaigždutės vertą restoraną galima atidaryti tokioje nuo mūsų civilizacijos nutolusioje vietoje. Vienintelis niekur kitur nematytas, bet visame Madagaskare propaguojamas dalykas - po užkandžių, prieš pagrindinį patiekalą nėra pakeičiami įrankiai. Jei netyčia juos palieki lėkštėje, laukdamas, kad juos nuneštų, malonus padavėjas ar padavėja juo vėl grąžins ant stalo. Taupykime vandenį (?). Bet kokiu atveju - skiriu 5 baobabus iš 5.
Gabrielė Štaraitė
