Dar prieš aušrą, kartu su iš visos šalies susirinkusiais baltai apsirėdžiusiais piligrimais judame prie uoloje iškaltos bažnyčios Bet Maryam (šv. Marijos). Ankstyvas sausio 7-osios rytas - Etiopijos ortodoksų Kalėdos, čia vadinamos Ganna. Nenustebkite dėl tokios datos - etiopiečiai ne tik gyvena pagal senąjį Julijaus kalendorių (pas juos dabar 2008 metai), bet ir dienos laiką skaičiuoja nuo saulės patekėjimo, o ne nuo vidurnakčio.
Esame Lalibeloje, vietinių krikščionių vadinamoje Afrikos Jeruzale. Ir tai ne šiaip sau pasigyrimas - Lalibela tapo šventu miestu, sutraukiančiu piligrimus nuo 1187 metų, kai musulmonai užėmė Jeruzalę ir etiopiečiams teko ieškoti savų alternatyvų. Daugelis vietovardžių čia tokie pat, kaip ir Šventojoje žemėje, pavyzdžiui, per miestą teka Jordano upė. Krikščionybė Etiopiją pasiekė IV amžiuje, tačiau čia ji plėtojosi gana izoliuotoje aplinkoje, tad išliko archaiška.
Lalibeloje yra net 13 akmeninių bažnyčių, pradėtų kalti karaliaus Lalibelos laikais XII amžiuje. Priešingai, nei kitur pasaulyje, jos yra iškaltos žemyn į žemę. Legenda teigia, kad Lalibela susapnavo, jog Dievas liepė jam pastatyti bažnyčias, tiksliai nurodydamas, kur jos turi stovėti, kaip turi atrodyti ir kaip išdekoruoti vidų. Bažnyčių statybos vyko labai sparčiai, nes dienomis triūsė meistrai, o naktimis, kaip teigia legenda, dirbo angelai. Bene įspūdingiausia yra Šv. Georgo (Bete Giyorgis) bažnyčia. Ji yra kryžiaus formos, iškirsta žemėje iš vientiso uolos gabalo. Netoliese esanti Bete Medhame Alem (Pasaulio išganytojo) bažnyčia yra laikoma didžiausia monolitine bažnyčia pasaulyje. Ji primena graikišką šventyklą, 33,5 metrų ilgio, 23,5 metrų pločio ir 11,5 metrų aukščio ir galbūt yra garsiosios Aksumo bažnyčios, kurioje buvo saugoma Pandoros skrynia, kopija. Šv. Marijos (Bete Maryam) - yra seniausia iš šių bažnyčių ir būtent čia vyksta pagrindinė Kalėdų ceremonija.
Lalibeloje gyvena apie 20 tūkstačių žmonių, o Kalėdų metu čia atvyksta apie 50 tūkstančių piligrimų. Jie įsikuria styvoklose po atviru dangumi ir tik kunigams ar vienuoliams yra skiriami paprasti namukai. Kas telpa - susirenka naktį į bažnyčią. Petys prie peties visi meldžiasi ir prieš pat 7-ias, su pirmais saulės spinduliais daugiau nei 100 kunigų su tiurbanais ir keistomis kepurėmis, skirtingais apsiaustais bei puošniais skėčiais pradeda eiti uolos kraštu. Kratydami sistras (delno dydžio muzikos instrumentas iš Senojo testamento laikų), giedodami ir linguodami kunigai įveda į keistą būseną visus, stebinčius ceremoniją. Minią išjudina būgnai ir ragų gausmas, o maldininkai prisideda savo giesmėmis. Ir taip apie dvi valandas. Visi susirinkusieji tampa ganomaisiais, o kunigai - piemenimis. Visi ramūs ir besišypsantys, tad net kai braunamės per minią, kad galėtume matyti procesiją iš arčiau - jokių piktų žvilgsnių ar replikų. Mes stovime prie pat šv. Marijos bažnyčios ant 8 metrų skardžio, bet jaučiamės saugūs. Atvykę čia jaučiamės šventės dalimi.
Tiesa, laikomės tikrai ne visų tradicijų. Etiopiečiai savo Kalėdų išvakarėse pasninkauja, o šventei būtinai pasipuošia baltai. Dauguma jų dėvi tradicinį drabužį, vadinamą shamma. Tai didelis medvilės gabalas su ryškių spalvų juostomis galuose. Jis dėvimas kaip toga. Šiaurės Etiopijoje tikrai gali pasijusti lyg būtum patekęs į Kristaus gimimo metus - baltomis marškomis apsigobę vyrai ir moterys gena ąsiliukus, neša žabus ir ruošia maistą paprasčiausiomis sąlygomis. Tik tradiciniu būdu verdamos kavos kvapas galbūt sugrąžins mus iš šios laiko mašinos į dabartį.
Gabrielė Štaraitė
