Pažintinė kelionė į Čilę ir Boliviją

Skrydžiai į La Pasą – aukščiausiai įsikūrusią pasaulio sostinę (apie 3600 metrų virš jūros lygio). Tiesa, La Pasas sostinės titulą dalinasi su Sukrės (Sucre) miestu, pastarasis yra oficialioji šalies sostinė, o La Pasas – faktinė. Tai, kad La Pasas yra svarbiausias Bolivijos miestas, suprasite vos atvykę: slėnyje įsikūręs miestas seniai nebetelpa savo kailyje – iš kitų šalies kampų atvyksta vis daugiau gyventojų, tad gyvenamieji rajonai sparčiai plečiasi į aplinkinių kalnų šlaitus.

Atvykus į viešbutį, trumpas poilsis ir aklimatizacija. Po pietų – pažintis su miestu.

Ekskursijos metu susipažinsime su istoriniais ir kultūriniais miesto objektais: Murillo aikšte (pagrindinė miesto aikštė, kurioje yra miesto Katedra, ir kurioje buvo pakarti net du Bolivijos politikai), Katedra, Vyriausybės rūmais bei Raganų turgumi (jame vietinės močiutės parduoda įvairiausius amuletus sėkmei prišaukti). Paskutinis turo akcentas – išvyka į Mėnulio slėnį.

Mėnulio slėnis plyti maždaug už 10 km nuo La Paso miesto. Slėnis nusagstytas keistų uolienų darinių – iš žemės į viršų smingančios uolienų smailės sudaro keistoko akmeninio miško įspūdį. Apylinkėse auga kelios rūšys kaktusų, taip pat ir haliucinogeninėmis savybėmis pasižyminti kaktusų rūšis San Pedro (naudojama vizijoms sukelti ir itin populiari Peru). Tačiau besiplečiantis miestas atiminėja teritorijas iš šio slėnio ir jis jau nebetekęs savo laukinės prigimties, atrodo tarsi "inkliuzas" miesto civilizacijos glėbyje.

Laisvas vakaras ir nakvynė La Pase (apie 3600 metrų virš jūros lygio).

Ryte skrydis į oficialiąją Bolivijos sostinę – Sukrę (Sucre). Sukrė dar vadinama baltuoju miestu, kadangi šį miestą puošia balta kolonijinė architektūra. Sukrė taip pat didžiuojasi ir kitais titulais: dauguma keliautojų vadina ją gražiausiu Bolivijos miestu, o vietiniai gyventojai lipdo „nepriklausomybės lopšio“ etiketę (Sukrėje buvo paskelbta Bolivijos nepriklausomybė). Miestą puošia kolonijinė architektūra, daugybė bažnyčių ir aikščių. Tad nenuostabu, kad jis įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą.

Po pietų – pažintis su miestu. Lankysimės pagrindinėse miesto bažnyčiose bei vienuolynuose, vaikščiosime žaliais miesto parkais bei stebėsimės vaizdais į apačioje plytintį baltąjį miestą iš apžvalgos taškų.

Viešnagė Sukrėje taip pat turėtų padėti aklimatizuotis prie aukščio ir pasiruošti tolesnei kelionei aukščiau kalnuose.

Laisvas vakaras Sukrėje, gėrintis ypatinga „cukrine“ miesto architektūra. Nakvynė baltajame mieste (apie 2800 metrų virš jūros lygio).

Dienos išvyka (su žygio elementais) iš Sukrės į netoliese plytinčius kalnus Cordillera de los Frailes, kuriuose gyvena Jalq‘a tautos indėnai, gaminantys demoniškais piešiniais puoštus tekstilės gaminius. Kaimai pasiekiami sunkiai pravažiuojamais kalnų keliukais, tad teks sukaupti kiek kantrybės... Tačiau žygis į Maragvos (Maragua) kraterį turėtų atpirkti visus kratymusis kalnų keliais – manoma, kad šis žygis yra vienas įdomiausių Bolivijoje.

Maragvos krateris – siurrealus gamtos kūrinys. 8 kilometrų skersmens vulkano krateris gamtos nudažytas raudonais atspalviais, išvykos metu taip pat gėrėsimės įspūdingais kalnų vaizdais ir dalį kelio eisime senuoju inkų keliu.

Tiesa, žygis iki Maragvos kraterio vertinamas kaip vidutinio sunkumo (žygio metu tenka pakilti į 3000 metrų virš jūros lygį, per dieną žygiui skiriama apie 6 val.), tad prieš leidžiantis į šią išvyką, reikia įvertinti savo fizines galimybes. Informavus prieš kelionę, ši išvyka gali būti pakeista į lengvesnę.

Vakare grįšime į Sukrę. Antra nakvynė baltajame mieste (apie 2800 metrų virš jūros lygyje).

Ryte skrydis į La Pasą ir pervažiavimas iki Tivanaku griuvėsių (Tiwanaku). Pervažiavimo trukmė – apie 2 val.

Čia mes lankysimės turbūt garsiausiame Bolivijos archeologiniame objekte. Tai prieš inkų laikus statyto miesto – buvusios Tiwanaku kultūros sostinės bei ceremonijų centro griuvėsiai. Savo laiku šis miestas buvo vienas didžiausių Pietų Amerikoje ir stebino lankytojus išmoninga statyba bei realistiškomis skulptūromis. Žymiausi iki šių laikų išlikę statiniai ar jų fragmentai: Akapana piramidė, Saulės vartai (Puerta del Sol), Mėnulio vartai (Puerta de la Luna), Sarkofagų rūmai (Palacio de los Sarcofagos).

Kasinėjant teritoriją, buvo rasta spalvingų keramikos dirbinių (spalvos ant jų išsilaikė tūkstantį metų), tačiau tik nedaugelis jų pasiekė Bolivijos muziejus – dauguma jų buvo išvogta ar sunaikinta.

Po pietų keliaujame į Kopakabaną (Copacabana, 3800 m.) – miestelį prie Titikakos ežero, kuris dar vadinamas aukščiausiai esančiu “naviguojamu ežeru" pasaulyje (pervažiavimo trukmė – apie 4 val.). Jei oras bus palankus, pakeliui į Kopakabaną mus džiugins vaizdai į aplinkinius kalnus, pasipuošusius baltomis sniego kepurėmis. Nakvynė Kopakabanoje prieš rytojaus išvyką į Titikakos ežerą (apie 3800 metrų virš jūros lygio).

Ryte – išvyka laivu į Saulės salą (Isla del Sol). Indėnų legendos teigia, kad būtent šioje saloje gimė saulė, iš čia kilo ir pirmieji inkai – Manco Capac ir jo sesuo bei žmona Mama Ocllo. Manoma, kad Saulės sala taip pat suteikė vardą ir pačiam Titikakos ežerui, nes saloje yra tuo pačiu vardu vadinamas akmuo, kurio forma, esą, primena pumą („Titi Kharka“ reiškia „pumą“ aimarų indėnų kalba).

Po pietų – grįžimas į Kopakabaną, laisvas vakaras ir antra nakvynė šiame jaukiame miestelyje prie Titikakos ežero (apie 3800 metrų virš jūros lygio).

Šiandien skrisime į Potosį (4070 m.) – miestą, kuris prieš kelis šimtmečius buvo turtingiausiu ne tik Bolivijoje, bet ir visoje Pietų Amerikoje. Šiame mieste išgauta tikriausiai didžiausia dalis pasaulio sidabro. Sakoma, kad iš sidabro, rasto netoli Potosio esančiame kalne Cerro Rico (isp. „turtingas kalnas“), būtų galima nutiesti tiltą per Atlantą iki Ispanijos, kur šis sidabras buvo plukdomas. Tačiau boliviečiai iš šių iškasenų nepraturtėjo – jos atiteko kolonizatoriams.

Per keturis šimtmečius turtingojo kalno sidabras nuseko, o Potosi mieste buvusius turtus mena tik ispanų statyti kolonijiniai pastatai, bažnyčios ir muziejai. Laisvu laiku galėsime pasidairyti po kalnakasių miestelį, aklimatizuotis ir kauptis rytojaus išvykai į turtingojo kalno kasyklas. Nakvynė Potosyje (apie 4070 m. virš jūros lygio).

Ryte lankysimės Cerro Rico (isp. „turtingojo kalno“) kasyklose. Prieš leisdamiesi į šią viešnagę turtingojo kalno gelmėse, turėsime nupirkti „lauktuvių“ kalnakasiams: tabako, gėrimų ar net... sprogmenų (vietinis gidas padės visa tai padaryti)... Kalno gelmėse dirbantys kalnakasiai gyvena iš itin menkų pajamų, tad vertina kiekvieno lankytojo dovanas, tik jos turi būti praktiškos ir atitinkančios kalnakasių poreikius...

Stebėdami dabartinių kalnakasių darbą nesunkiai galėsime įsivaizduoti kaip atrodė kasyklos, kai jose dar buvo išgaunama kalnai sidabro – sąlygos kasyklose išliko beveik nepakitę: kalno gelmėse pilantis karštis, sunkus rankinis darbas ir aukojimai piktiems kalno dievams... Vakare vyksime į kitą kelionės tašką – Ujunio (Uyuni) miestelį (pervažiavimo trukmė – apie 4-5 val.). Nakvynė Ujunyje (apie 3600 m. virš jūros lygio).

Trijų dienų turas į druskos dykumą Salar de Uyuni.

Jeigu kada pagalvojote, kad jau daug keliavote ir niekas negalėtų jūsų nustebinti, jums beliko viena išeitis – Salar de Uyuni (Ujunio druskos dykuma). Prieš akis besidriekianti druskos dykuma su joje vešinčiomis kaktusų salelėmis, rausvame ežere žirgliojantys rausvi flamingai, Salvadoro Dali paveikslus primenančios „varvančios“ uolos, iš žemės gelmių besiveržiantys geizeriai... Ir visa tai sukūrė gamta! Anksčiau, prieš dešimtis tūkstančių metų, šioje vietoje plytėjo didžiulis ežeras, kuriam išgaravus ir susiformavo didžiausia pasaulyje druskos dykuma bei ją supančios įspūdingos lygumos ir ežerai.

Turo po druskos dykumą metu keliausime visureigiais, lankysimės traukinių... kapinėse, stosime gražiausiose dykumos vietose, pietausime viduryje dykumos pagamintu maistu, matysime, kaip iš dykumos išgaunama druska, mirksime karštame geizerių vandenyje, virš dykumos kylant rytiniam rūkui. Visi šie vaizdai ir nepamirštami potyriai, tikėtina, kompensuos tai, kad turo po dykumą metu nakvosime itin paprastomis sąlygomis vieninteliuose prieinamuose svečių namuose (kambariu dalinsis 5-6 asmenys, patogumai bendri keliems kambariams).

Trečiąją išvykos dieną – pervažiavimas į San Pedro de Atakama miestelį (Čilėje) ir nakvynė viešbutyje (2440 m. virš jūros lygio).

Laisvas rytas San Pedro de Atakama miestelyje - galimybė pailsėti po Ujunio dykumos "iššūkių". Na, o po pietų mūsų lauks pažintis su garsiausia dykuma ne tik Pietų Amerikoje, bet turbūt ir visame pasaulyje ir vizitine šios dykumos „kortele" – Mėnulio slėniu.

Atakamos dykuma vadinama sausiausia dykuma pasaulyje, o Mėnulio slėnis (Valle de la Luna) – turbūt spalvingiausia šios dykumos dalis. Manoma, kad anksčiau šioje vietoje plytėjo ežeras, o vandeniui susigėrus į žemės plyšius, prieš akis atsivėrė neįtikėtinų formų uolienų dariniai, nuspalvinti įvairių mineralų ir padabinti druskos "šerkšnu". Vėjas ir nuo kalnų atitekantis vanduo toliau formavo šį "mėnulio peizažą", ir tai, ką dabar galime išvysti Mėnulio slėnyje, tikrai kelia minčių apie nežemišką šios vietos kilmę.

Išvykos metu žvalgysimės į Atakamos dykumos slėnius, nusėtus vulkanais ir nudažytus įvairiausiomis spalvomis, o saulėlydį pasitiksime nuo uolų žvelgdami į saulės šviesų spektaklį Atakamos dykumoje, plytinčioje mums po kojomis. Saulėlydis Atakamos dykumoje nudažo apylinkes nuostabiomis spalvomis, tad šios akimirkos tikrai bus nepakartojamos ir ilgam išliks atmintyje.

Paskutinė nakvynė San Pedro de Atakama miestelyje.

Ryte pervažiavimas į Kalamos oro uostą, iš kur mūsų lauks skrydis į Čilės sostinę Santjagą. Iš Santjago vyksime į spalvingąjį Valparaiso miestą (apie 2-3 val.).

Valparaisas įsikūręs ant stačių kalvų, supančių Ramiojo vandenyno įlanką. Beveik iš kiekvieno Valparaiso rajono atsiveria vaizdai į aplinkines kalvas, nusėtas spalvingų namukų, ir į vandenyno įlanką, kurioje plūduriuoja begalės laivų.

Laisvas vakaras ir nakvynė spalvingame Valparaiso mieste.

Diena Valparaise – menininkų, jūrininkų ir studentų mieste. Susipažinsime su šiuo spalvingu miestu iš arčiau – pasivaikščiojimai po siauras Valparaiso gatveles, vingiuojančias kalvų šlaitais, bei pasivažinėjimas senoviniais funikulieriais palieka ypatingą įspūdį apie šį žavingą miestą.

Valparaisas XIX amžiuje buvo vienas svarbiausių Pietų Amerikos uostų, kadangi čia sustodavo visi laivai, atplaukę į vakarinę žemyno pakrantę pro Magelano sąsiaurį. Įrengus Panamos kanalą, laivams atsivėrė tiesesnis kelias į Vakarus, ir Valparaisas kuriam laikui neteko savo reikšmės ir apsnūdo žiemos miegu. Tačiau vėliau šis žavus miestas sulaukė menininkų dėmesio, ir jis atgijo naujomis spalvomis. O dabar, kai į miestą atsikėlė nemažai turtingesnių gyventojų iš Čilės sostinės Santjago, kurie ieškojo priebėgos nuo sostinės šurmulio, dabar Valparaisas tiesiog pulsuoja gyvybe ir užburia savo ypatinga dvasia.

Sakoma, kad Valparaisas įsikūręs ant 43-jų kalvų, o kiekvienoje iš šių kalvų – vis kitoks rajonėlis, turintis savo dvasią ir išskirtinumą. Vieną rajoną puošia menininkų instaliacijos, įsikūrusios tiesiog gatvėje, kitame – jaukūs restoranėliai ir kavinės, dar kitame įkurdintos... miestelio kapinės. Kuris iš šių rajonų arčiau jūsų širdies, galėsite nuspręsti patys :).

Laisvas vakaras Valparaiso mieste – galimybė apsilankyti jaukiose miesto kavinėse ir geriau pajausti Valparaiso dvasią. Antra nakvynė Valparaiso mieste.

Ryte pervažiavimas į Santjago oro uostą ir skrydis į Punta Arenas.

Iš čia prasidės mūsų kelionė į Čilės Patagoniją – tai turbūt atšiauriausias Žemės kampelis, kuriame gamta sugrojo aukščiausiomis natomis. Regiono pavadinimas – Patagonija – „prilipdytas“ XVI amžiuje, kai čia atvyko Ferdinando Magelano ekpedicija. Pamatę vietinius gyventojus, tyrinėtojai juos praminė „didžiapėdžiais“ (it. „patagonais“). Šis pavadinimas ilgainiui prilipo, nors vietiniai gyventojai išnyko ar buvo išnaikinti. Taip pat dažnas keliautojas Patagoniją vadina ledynų ir vėjo žeme.

Nakvynė Punta Arenas miestelyje, prieš pažintį su laukine Patagonijos gamta.

Mūsų pažintis su Patagonija prasidės nuo... pingvinų :). Ryte leisimės į išvyką laivu Magelano sąsiauriu iki Magdalenos salos. Jau pats plaukimas Magelano sąsiauriu žadina daugelio keliautojų vaizduotę – juk pro čia ėjo daugumos atradėjų ir tyrinėtojų kelias, kertantis Pietų Ameriką iš Rytų į Vakarus. Pro čia plaukė Magelano, F.Dreiko ir kitų atradėjų (bei plėšikų) laivai – dabar palei sąsiaurį išsidėstęs net 41 švyturys, žymintis šį kelią.

Tačiau ne tik plaukimas Magelano sąsiauriu, bet ir apsilankymas Magdalenos saloje dar labiau pakurstys vaizduotę – skaičiuojama, kad čia gyvena daugiau nei 120 tūkstančių Magelano pingvinų, ir jie šioje saloje yra tikri šeimininkai – jeigu jūsų kelias susidurs su pingvinų, jūs turėsite užleisti jiems kelią... 

Magdalenos sala nuo 1982 metų saugoma Čilės valstybės, kad pingvinams būtų užtikrinta saugi vieta dauginimuisi. Turistų skaičius ribojamas, tačiau jiems dar leidžiama išsilaipinti saloje ir pavaikščioti tarp pingvinų :).

Vakare pervažiavimas Torres del Paine nacionalinį parką (apie 4-5 val.). Nakvynė svečių namuose, nacionaliniame parke.

Dvi dienos nacionaliniame parke Torres del Paine. Čia leisimės į žygį parko viduje (nakvynei grįžtama į svečių namus, įsikūrusius nacionaliniame parke). Priklausomai nuo oro sąlygų, bus organizuotas žygis: iki ledyno Grey, Torres del Paine viršūnių, ežero Laguna Azul ar kt. Žygis bus parinktas iš vakaro, priklausomai nuo oro sąlygų ir keliautojų fizinio pasirengimo.

Torres del Paine nacionalinį parką puošia turkio spalvos ežerai, sraunios, nuo ledynų atitekančios upės, į dangų besistiebiančių kalnų viršūnės ir nuo jų slenkantys žydri ledynai. Esant palankiam orui, už kiekvieno takelio vingio džiugina atsiveriantys nauji vaizdai. Tačiau Čilės Patagonija – turbūt labiausiai vėjuota vieta žemėje, kur neįmanoma prognozuoti oro net dienai į priekį, tad šios išvykos metu pravers šiltesni drabužiai, skirti apsaugoti nuo vėjo, lietaus ir vėsesnio oro.

Pagrindinė parko puošmena – Torres del Paine viršūnės. Kalno pavadinimas sudarytas iš dviejų kalbų (ispanų ir vietinių indėnų tehuelche), ir reiškia "mėlyni bokštai". Trys į viršų besistiebiantys granitiniai pirštai (arba, kaip teigia pavadinimas – "bokštai") išsiskiria dangaus fone, o aukščiausias iš šių "pirštų" siekia apie 2880 metrų virš jūros lygio. Alpinistai šį kalną vadina vienu sunkiausiai įveikiamu planetoje, kadangi visi trys bokštai šauna į viršų itin stačiai. Tačiau paprastus keliautojus žavi ne tik tai, bet ir šių "bokštų" harmonija su juos supančia gamta. Galbūt ir mes šią harmoniją pajusime, užkopę iki ežero, tyvuliuojančio Torres del Paine bokštų papėdėje? Arba nuėję iki Grey ledyno, kuris skilinėdamas slenka į apačioje telkšantį ežerą? Viskas priklausys nuo mūsų nusiteikimo ir gamtos "malonės".

Iš viso dvi nakvynės nacionaliniame parke. Trečios dienos vakare grįžimas į Punta Arenas (4-5 val.). Nakvynė Punta Arenas mieste.

Ryte pervažiavimas į Punta Arenas oro uostą, iš kur mūsų lauks skrydis į Čilės sostinę Santjagą.

Santjagas – vienas moderniausių Pietų Amerikos miestų. Jį puošia ne kolonijinė, ispanų laikų architektūra, o XIX amžiaus "art deco" bei neogotikinio stiliaus pastatai. Galbūt jie nėra kažkuo išskirtiniai – panašių pastatų galima pamatyti Londone ar Paryžiuje, tačiau savitą charakterį šiam miestui suteikia ne architektūra, o Santjago gyventojai, menantys įvairius šalies gyvenimo etapus. Jų kraujyje – ir mapučių (garsiausia Čilės gentis) bei inkų palikimas, ir atmintis apie ispanų ekspansiją, ir naujųjų laikų iššūkiai (pavyzdžiui, ne taip seniai numalšinta Pinočeto diktatūra). Čiliečiai užgrūdinti istorijos skersvėjų, tačiau išliko ne tik tvirti ir išdidūs, bet ir atviri užsieniečiams, besimėgaujantys gyvenimu ir jo teikiamais džiaugsmais.

Atvykę į Santjagą, po pietų susipažinsime su šiuo miestu ir aplankysime žymiausias jo vietas – aikštes, gatves, parkus ir, be abejo, bent vieną iš gausybės sostinės turgelių.

Nakvynė Santjage, miesto centre.

Skrydžiai į Europą. Pervežimas į oro uostą 3 valandas prieš tarptautinį skrydį. Grįžimas į Lietuvą 1 diena vėliau.

* Norintieji gali prisidėti papildomą laisvą dieną Santjage.