Bolivija ir Čilė: vienoje kelionėje 3 gamtos stebuklai

• Išsami pažintis su dviem Pietų Amerikos šalimis – Bolivija ir Čile.
• Dvi garsiausios Pietų Amerikos dykumos – vienoje kelionėje. Ujunio druskos dykumoje – akinančiai balti druskos laukai, spalvoti ežerai, rausvi flamingai ir rūkais apsigaubę vulkanai. Atakamos dykumoje – pažintis su spalvingais Mėnulio bei Marso slėniais.
• Viešint Bolivijoje, galimybė leistis į nedidelį žygį garsiuoju Mirties keliu.
• Viešnagė Turtingojo kalno (isp. Cerro Rico) gelmėse – šiame kalne išgauta tikriausiai didžiausia dalis pasaulio sidabro.
• Nuostabūs miestai – Valparaisas, Santjagas ir Sukrė – ir pakankamai laiko juose ne tik susipažinti su garsiausiomis vietomis, bet ir paklaidžioti siauromis miestų gatvelėmis.
• Maža ir jauki grupė iki 12 keliautojų – galimybė geriau pažinti šalį.

Skrydžiai į La Pasą (isp. La Paz) – aukščiausiai įsikūrusią pasaulio sostinę (apie 3600 metrų virš jūros lygio). Tiesa, La Pasas sostinės titulą dalinasi su Sukrės (isp. Sucre) miestu. Pastarasis yra oficialioji šalies sostinė, o La Pasas – faktinė. Tai, kad La Pasas yra svarbiausias Bolivijos miestas, suprasite vos atvykę: slėnyje įsikūręs miestas seniai nebetelpa savo kailyje – iš kitų šalies kampų atvyksta vis daugiau gyventojų, tad gyvenamieji rajonai sparčiai plečiasi į aplinkinių kalnų šlaitus. Nakvynė viešbutyje La Pase.

Pirmoje dienos pusėje – pažintis su miestu. Ekskursijos metu susipažinsime su istoriniais ir kultūriniais miesto objektais: Murillo aikšte (pagrindinė miesto aikštė, kurioje yra miesto Katedra, ir kurioje buvo pakarti net du Bolivijos politikai), Katedra, Vyriausybės rūmais bei Raganų turgumi (jame vietinės močiutės parduoda įvairiausius amuletus sėkmei prišaukti). Paskutinis turo akcentas – išvyka į Mėnulio slėnį. Mėnulio slėnis plyti maždaug už 10 km nuo La Paso miesto. Slėnis nusagstytas keistų uolienų darinių – iš žemės į viršų smingančios uolienų smailės sudaro keistoko akmeninio miško įspūdį. Apylinkėse auga kelios rūšys kaktusų, taip pat ir haliucinogeninėmis savybėmis pasižyminti kaktusų rūšis San Pedro (naudojama vizijoms sukelti ir itin populiari Peru). Tačiau besiplečiantis miestas atiminėja teritorijas iš šio slėnio ir jis jau nebetekęs savo laukinės prigimties, atrodo tarsi „inkliuzas“ miesto civilizacijos glėbyje. Laisvas vakaras ir nakvynė La Pase (apie 3600 metrų virš jūros lygio).

Leisitės iš La Paso į kiek žemiau esantį Koroiko (isp. Coroico) miestelį, kad palengvintumėte savo aklimatizaciją kalnuose (1750 m. virš jūros lygio). Pervažiavimo trukmė – apie 3 val. (be sustojimų). Miestelį supa ne tik kavos ir citrusinių vaisių plantacijos, bet ir baltomis „kepurėmis“ pasipuošusios Realio Koldiljera (isp. Cordillera Real) kalnų grandinės viršūnės. Tačiau pats Koroiko miestelis nėra toks atšiaurus, kaip jį supantys kalnai – miestelio pavadinimas reiškia „auksinė kalva“ (iš kečujų kalbos), kadangi čia ištisus metus vyrauja palyginti švelnūs orai. Pakeliui numatytas sustojimas prie Mirties kelio (isp. Camino de la Muerte). Čia norintys (ir esant palankioms oro sąlygoms) galės leistis į trumpą žygį pėsčiomis nedidele Mirties kelio atkarpa. Šis kelias, jungiantis La Pasą su Koroiko, 1995 metais buvo nominuotas kaip pavojingiausias pasaulio kelias, kuriame kasmet žūdavo po kelis šimtus žmonių (kadangi kelias nutiestas per kalnus, čia jis vingiuoja gausybe serpantinų, o jį supa stačios kalnų viršūnės bei skardžiai). Jau beveik dešimt metų automobiliai keliauja į Koroiko kitu keliu, o Mirties kelias yra uždarytas reguliariam transportui ir į jį leidžiami tik turistai, norintys keliauti čia dviračiais, motociklais ar nedidelę kelio atkarpą – pėsčiomis. Atvykus į Koroiko, laisvas vakaras ir nakvynė Koroiko miestelyje (apie 1750 m. virš jūros lygio).

Diena Koroiko apylinkėse. Nedidelis žygis aklimatizacijai iki apylinkėse augančių kavos plantacijų. Susipažinsite su kavos auginimo procesu, stebėsite, kaip gaminama kava ir, žinoma, paragausite šviežiai paruoštos kavos. Vakarop pervažiavimas į La Pasą (apie 3 val.) ir skrydis į oficialiąją Bolivijos sostinę – Sukrę (isp. Sucre). Nakvynė Sukrėje (apie 2800 metrų virš jūros lygio).

Sukrė dar vadinama baltuoju miestu, kadangi šį miestą puošia balta kolonijinė architektūra. Sukrė taip pat didžiuojasi ir kitais titulais: dauguma keliautojų vadina ją gražiausiu Bolivijos miestu, o vietiniai gyventojai lipdo „nepriklausomybės lopšio“ etiketę (Sukrėje buvo paskelbta Bolivijos nepriklausomybė). Miestą puošia kolonijinė architektūra, daugybė bažnyčių ir aikščių. Tad nenuostabu, kad jis įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Ryte – pažintis su miestu. Lankysitės pagrindinėse miesto bažnyčiose bei vienuolynuose, vaikščiosite žaliais miesto parkais bei stebėsitės vaizdais į apačioje plytintį baltąjį miestą iš apžvalgos taškų. Viešnagė Sukrėje taip pat turėtų padėti aklimatizuotis prie aukščio ir pasiruošti tolesnei kelionei aukščiau kalnuose. Laisvas vakaras Sukrėje, gėrintis ypatinga „cukrine“ miesto architektūra. Antra nakvynė baltajame mieste (apie 2800 metrų virš jūros lygio).

Šiandien važiuosite į Potosį (isp. Potosi) (4070 m.) – miestą, kuris prieš kelis šimtmečius buvo turtingiausiu ne tik Bolivijoje, bet ir visoje Pietų Amerikoje (pervažiavimo trukmė – apie 3–4 val.). Šiame mieste išgauta tikriausiai didžiausia dalis pasaulio sidabro. Sakoma, kad iš sidabro, rasto netoli Potosio esančiame Turtingame kalne (isp. Cerro Rico), būtų galima nutiesti tiltą per Atlantą iki Ispanijos, kur šis sidabras buvo plukdomas. Tačiau boliviečiai iš šių iškasenų nepraturtėjo – jos atiteko kolonizatoriams. Per keturis šimtmečius turtingojo kalno sidabras nuseko, o Potosi mieste buvusius turtus mena tik ispanų statyti kolonijiniai pastatai, bažnyčios ir muziejai. Dairysitės po kalnakasių miestelį ir kaupsitės rytojaus išvykai į turtingojo kalno kasyklas. Nakvynė Potosyje (apie 4070 m. virš jūros lygio).

Ryte lankysitės Cerro Rico (liet. Turtingojo kalno) kasyklose. Prieš leisdamiesi į šią viešnagę turtingojo kalno gelmėse, turėsite nupirkti „lauktuvių“ kalnakasiams: tabako, gėrimų ar net… sprogmenų (vietinis gidas padės visa tai padaryti)… Kalno gelmėse dirbantys kalnakasiai gyvena iš itin menkų pajamų, tad vertina kiekvieno lankytojo dovanas, tik jos turi būti praktiškos ir atitinkančios kalnakasių poreikius… Stebėdami dabartinių kalnakasių darbą nesunkiai galėsite įsivaizduoti kaip atrodė kasyklos, kai jose dar buvo išgaunama kalnai sidabro – sąlygos kasyklose išliko beveik nepakitę: kalno gelmėse pilantis karštis, sunkus rankinis darbas ir aukojimai piktiems kalno dievams… Vakare vyksite į kitą kelionės tašką – Ujunio (isp. Uyuni) miestelį (pervažiavimo trukmė – apie 4–5 val.). Nakvynė Ujunyje (apie 3600 m. virš jūros lygio).

Trijų dienų turas į druskos dykumą Salar de Uyuni. Jeigu kada pagalvojote, kad jau daug keliavote ir niekas negalėtų jūsų nustebinti, jums beliko viena išeitis –  Ujunio druskos dykuma (isp. Salar de Uyuni). Prieš akis besidriekianti druskos dykuma su joje vešinčiomis kaktusų salelėmis, rausvame ežere žirgliojantys rausvi flamingai, Salvadoro Dali paveikslus primenančios „varvančios“ uolos, iš žemės gelmių besiveržiantys geizeriai… Ir visa tai sukūrė gamta! Anksčiau, prieš dešimtis tūkstančių metų, šioje vietoje plytėjo didžiulis ežeras, kuriam išgaravus ir susiformavo didžiausia pasaulyje druskos dykuma bei ją supančios įspūdingos lygumos ir ežerai. Turo po druskos dykumą metu keliausite visureigiais, stosite gražiausiose dykumos vietose, pietausite viduryje dykumos, matysite, kaip iš dykumos išgaunama druska, mirksime karštame geizerių vandenyje, virš dykumos kylant rytiniam rūkui. Visi šie vaizdai ir nepamirštami potyriai, tikėtina, kompensuos tai, kad turo po dykumą metu nakvosite itin paprastomis sąlygomis vieninteliuose prieinamuose svečių namuose (kambariu dalinsis 5–6 asmenys, patogumai bendri keliems kambariams). Trečiąją išvykos dieną – pervažiavimas į San Pedro de Atakama (isp. San Pedro de Atacama) miestelį (Čilėje) ir nakvynė viešbutyje (2440 m. virš jūros lygio).

Šiandien jūsų lauks pažintis su garsiausia dykuma ne tik Pietų Amerikoje, bet turbūt ir visame pasaulyje ir vizitine šios dykumos „kortele“ – Mėnulio slėniu. Atakamos dykuma vadinama sausiausia dykuma pasaulyje, o Mėnulio slėnis (isp. Valle de la Luna) – turbūt spalvingiausia šios dykumos dalis. Manoma, kad anksčiau šioje vietoje plytėjo ežeras, o vandeniui susigėrus į žemės plyšius, prieš akis atsivėrė neįtikėtinų formų uolienų dariniai, nuspalvinti įvairių mineralų ir padabinti druskos „šerkšnu“. Vėjas ir nuo kalnų atitekantis vanduo toliau formavo šį „mėnulio peizažą“, ir tai, ką dabar galime išvysti Mėnulio slėnyje, tikrai kelia minčių apie nežemišką šios vietos kilmę. Išvykos metu žvalgysitės į Atakamos dykumos slėnius, nusėtus vulkanais ir nudažytus įvairiausiomis spalvomis, o saulėlydį pasitiksite nuo uolų žvelgdami į saulės šviesų spektaklį Atakamos dykumoje, plytinčioje jums po kojomis. Saulėlydis Atakamos dykumoje nudažo apylinkes nuostabiomis spalvomis, tad šios akimirkos tikrai bus nepakartojamos ir ilgam išliks atmintyje. Paskutinė nakvynė San Pedro de Atakama miestelyje.

Ryte pervažiavimas į Kalamos (isp. Calama) oro uostą, iš kur jūsų lauks skrydis į Čilės sostinę Santjagą (isp. Santiago de Chile). Iš Santjago vyksite į spalvingąjį Valparaiso (isp. Valparaiso) miestą (apie 2–3 val.). Valparaisas yra įsikūręs ant stačių kalvų, supančių Ramiojo vandenyno įlanką. Beveik iš kiekvieno Valparaiso rajono atsiveria vaizdai į aplinkines kalvas, nusėtas spalvingų namukų, ir į vandenyno įlanką, kurioje plūduriuoja begalės laivų. Laisvas vakaras ir nakvynė spalvingame Valparaiso mieste.

Diena Valparaise – menininkų, jūrininkų ir studentų mieste. Susipažinsite su šiuo spalvingu miestu iš arčiau – pasivaikščiojimai po siauras Valparaiso gatveles, vingiuojančias kalvų šlaitais, bei pasivažinėjimas senoviniais funikulieriais palieka ypatingą įspūdį apie šį žavingą miestą. Valparaisas XIX amžiuje buvo vienas svarbiausių Pietų Amerikos uostų, kadangi čia sustodavo visi laivai, atplaukę į vakarinę žemyno pakrantę pro Magelano sąsiaurį. Įrengus Panamos kanalą, laivams atsivėrė tiesesnis kelias į Vakarus ir Valparaisas kuriam laikui neteko savo reikšmės ir apsnūdo žiemos miegu. Tačiau vėliau šis žavus miestas sulaukė menininkų dėmesio ir atgijo naujomis spalvomis. O dabar, kai į miestą atsikėlė nemažai turtingesnių gyventojų iš Čilės sostinės Santjago, kurie ieškojo priebėgos nuo sostinės šurmulio, Valparaisas tiesiog pulsuoja gyvybe ir užburia savo ypatinga dvasia. Sakoma, kad Valparaisas įsikūręs ant 43-jų kalvų, o kiekvienoje iš šių kalvų – vis kitoks rajonėlis, turintis savo dvasią ir išskirtinumą. Vieną rajoną puošia menininkų instaliacijos, įsikūrusios tiesiog gatvėje, kitame – jaukūs restoranėliai ir kavinės, dar kitame įkurdintos… miestelio kapinės. Kuris iš šių rajonų arčiau jūsų širdies, galėsite nuspręsti patys :). Laisvas vakaras Valparaiso mieste – galimybė apsilankyti jaukiose miesto kavinėse ir geriau pajausti Valparaiso dvasią. Antra nakvynė Valparaiso mieste.

Ryte pervažiavimas į Santjago oro uostą ir skrydis į Punta Arenasą (isp. Punta Arena). Iš čia prasidės jūsų kelionė į Čilės Patagoniją – tai turbūt atšiauriausias Žemės kampelis, kuriame gamta sugrojo aukščiausiomis natomis. Regiono pavadinimas – Patagonija – „prilipdytas“ XVI amžiuje, kai čia atvyko Ferdinando Magelano ekspedicija. Pamatę vietinius gyventojus, tyrinėtojai juos praminė „didžiapėdžiais“ (it. patagonais). Šis pavadinimas ilgainiui prilipo, nors vietiniai gyventojai išnyko ar buvo išnaikinti. Taip pat dažnas keliautojas Patagoniją vadina ledynų ir vėjo žeme. Nakvynė Punta Arenasas miestelyje, prieš pažintį su laukine Patagonijos gamta.

Pažintis su Patagonija prasidės nuo… pingvinų :). Ryte leisitės į išvyką laivu Magelano sąsiauriu iki Magdalenos salos. Jau pats plaukimas Magelano sąsiauriu žadina daugelio keliautojų vaizduotę – juk pro čia ėjo daugumos atradėjų ir tyrinėtojų kelias, kertantis Pietų Ameriką iš Rytų į Vakarus. Pro čia plaukė Magelano, F. Dreiko ir kitų atradėjų (bei plėšikų) laivai – dabar palei sąsiaurį išsidėstęs net 41 švyturys, žymintis šį kelią. Tačiau ne tik plaukimas Magelano sąsiauriu, bet ir apsilankymas Magdalenos saloje dar labiau pakurstys vaizduotę – skaičiuojama, kad čia gyvena daugiau nei 120 tūkstančių Magelano pingvinų, ir jie šioje saloje yra tikri šeimininkai – jeigu jūsų kelias susidurs su pingvinų, jūs turėsite užleisti jiems kelią… Magdalenos sala nuo 1982 metų saugoma Čilės valstybės, kad pingvinams būtų užtikrinta saugi vieta dauginimuisi. Turistų skaičius ribojamas, tačiau jiems dar leidžiama išsilaipinti saloje ir pavaikščioti tarp pingvinų :). Vakare pervažiavimas į Puerto Nataleso miestelį, įsikūrusį nacionalinio parko Torres del Paine pašonėje (apie 3 val.). Nakvynė Puerto Natalese.

Šiandien vyksite į Torres del Paine nacionalinį parką (pervežimo trukmė – apie 2 val.). Įvažiavus į parko teritoriją – sustojimai prie įvairių apžvalgos taškų – ir pirma pažintis su Patagonija. Apžvalginė ekskursija nacionaliniame parke + plaukimas iki Pilkojo ledyno (angl. Grey Glacier) ledyno laivu (jeigu oro sąlygos leis). Torres del Paine nacionalinį parką puošia turkio spalvos ežerai, sraunios, nuo ledynų atitekančios upės, į dangų besistiebiančių kalnų viršūnės ir nuo jų slenkantys žydri ledynai. Esant palankiam orui, už kiekvieno takelio vingio džiugina atsiveriantys nauji vaizdai. Tačiau Čilės Patagonija – turbūt labiausiai vėjuota vieta žemėje, kur neįmanoma prognozuoti oro net dienai į priekį, tad šios išvykos metu pravers šiltesni drabužiai, skirti apsaugoti nuo vėjo, lietaus ir vėsesnio oro. Torres del Paine nacionaliniame parke plytintis ledynas Pilkasis ledynas, iki kurio plauksite šios dienos pabaigoje, priklauso Patagonijos ledo laukui (isp. Campo de Hielo Sur Patagonico). Patagonijos ledo laukas – trečias pagal dydį ledynų laukas pasaulyje (po ledo laukų Antarktidoje ir Grenlandijoje). Šiam ledo laukui priklauso 49 ledynai, kurie slenka nuo ledo lauko žemyn, į apačioje esančius ežerus arba slėnius. Pilkojo ledyno ilgis – 25 km., plotis prieš išsiskaidant į skirtingus „liežuvius“ – 6 km, aukštis – 30 m. Trijų valandų plaukimo metu apžiūrėsite ledyno „liežuvius“, stebėsitės po ežerą dreifuojančiais ledkalniais ir mėgausitės gėrimu su „ilgaamžiais“ ledukais, atskeltais nuo Pilkojo ledyno ;). Nakvynė nacionaliniame parke (arba nedideliu atstumu nuo parko teritorijos).   Pastaba: esant nepalankiomis oro sąlygoms (dideliam vėjui), plaukimas gali būti atšauktas ir pakeistas į alternatyvų poros valandos žygį iki apylinkės apžvalgos taškų.

Ryte leisitės į žygį Torres del Paine nacionalinio parko viduje. Tai maždaug 9-ių valandų „vidutinio sunkumo“ (tačiau reikalaujantis ištvermės) žygis iki Torres del Paine viršūnių papėdės. Žygio metu pakylama apie 750 metrų į viršų (vertikalė), ir po to nusileidžiama tuo pačiu taku atgal. Norintieji „lengvesnės veiklos“ šią dieną, galės pasirinkti trumpesnį žygį*, jodinėjimo išvyką* arba kitą ekskursiją su kitų turistų grupe (anglų kalba). Torres del Paine viršūnės – pagrindinė nacionalinio parko puošmena. Kalno pavadinimas sudarytas iš dviejų kalbų (ispanų ir vietinių indėnų tehuelche), ir reiškia „mėlyni bokštai“. Trys į viršų besistiebiantys granitiniai pirštai (arba, kaip teigia pavadinimas – „bokštai“) išsiskiria dangaus fone, o aukščiausias iš šių „pirštų“ siekia apie 2880 metrų virš jūros lygio. Alpinistai šį kalną vadina vienu sunkiausiai įveikiamu planetoje, kadangi visi trys bokštai šauna į viršų itin stačiai. Tačiau paprastus keliautojus žavi ne tik tai, bet ir šių „bokštų“ harmonija su juos supančia gamta. Galbūt ir jūs šią harmoniją pajusite, užkopę iki ežero, tyvuliuojančio Torres del Paine bokštų papėdėje? Viskas priklausys nuo nusiteikimo ir gamtos „malonės“. Pasivaikščioję po apylinkes, vakare grįšite į viešbutį nacionaliniame parke (arba nedideliu atstumu nuo parko teritorijos).

Šiandien baigsis viešnagė Patagonijoje. Ryte pervažiavimas į Punta Arenaso oro uostą (apie 4 val), iš kur po pietų jūsų lauks skrydis į Čilės sostinę Santjagą. Nakvynė Santjage.

Santjagas – vienas moderniausių Pietų Amerikos miestų. Jį puošia ne kolonijinė, ispanų laikų architektūra, o XIX amžiaus „art deco“ bei neogotikinio stiliaus pastatai. Galbūt jie nėra kažkuo išskirtiniai – panašių pastatų galima pamatyti Londone ar Paryžiuje, tačiau savitą charakterį šiam miestui suteikia ne architektūra, o Santjago gyventojai, menantys įvairius šalies gyvenimo etapus. Jų kraujyje – ir mapučių (garsiausia Čilės gentis) bei inkų palikimas, ir atmintis apie ispanų ekspansiją, ir naujųjų laikų iššūkiai (pavyzdžiui, ne taip seniai numalšinta Pinočeto diktatūra). Čiliečiai užgrūdinti istorijos skersvėjų, tačiau išliko ne tik tvirti ir išdidūs, bet ir atviri užsieniečiams, besimėgaujantys gyvenimu ir jo teikiamais džiaugsmais. Pirmoje dienos pusėje susipažinsite su šiuo miestu ir aplankysite žymiausias jo vietas – aikštes, gatves, parkus ir, be abejo, bent vieną iš gausybės sostinės turgelių. Antra nakvynė Santjage.

Skrydžiai į Europą. Pervežimas į oro uostą 3 valandas prieš tarptautinį skrydį. Grįžimas į Lietuvą 1 diena vėliau. * Norintieji gali prisidėti papildomą laisvą dieną Santjage arba skristi į Velykų salą.