Kolumbija ir Meksika-Gvatemala-Belizas
Keliavome su Žydrone du kartus po beveik 3 savaites - KOLUMBIJA pernai ir MEKSIKA-GVATEMALA-BELIZAS šįmet. Po kelionės į Kolumbiją mums liko šviesus, džiugus, spalvotas ir “skanus” įspūdis. Kodėl gi daugelio, net ir patyrusių keliautojų pavojinga laikoma šalis taip sužavi?
Vakar užverčiau paskutinį G.G. Markeso autobiografinės knygos puslapį. Tie laiku neatlikti namu darbai tik dabar ir leido sudėlioti viską, ką pamačiau, pajutau ir patyriau šioje šalyje ir dalinai atsakyti į klausimą, kuo sužavi Kolumbija. Apart gausybės laiškų, parašytų mintyse po šios kelionės vadovei ir grupės bičiuliams, ryžausi atviram laiškui būsimiems keliautojams. Savo įspūdžius mūsų grupė išsakė vieni kitiems paskutinės vakarienės spalvotoje Kartahenoje metu (ačiū Vidui ir Rasai už surastą nuostabų seviches restoranelį), po to dar jaukiame ir giminiškame susitikime, kai visi vilniečiai, nepaisant atstumo ir žiemos, atlėkė 2 dienom į pajūrį…
Kiekviena kelionė prasideda daug anksčiau, nei pakyla lėktuvas ar tu pajudi iš savo kiemo. Jai ruošiamės ne tik sukraudami į lagaminą patogius batus, nesiglamžančius drabužius ir t.t. Kelionei pradedi ruoštis prieš metus, pusę ar keletą mėnesių… Galvoje dėliojasi perskaitytos knygos, matyti filmai, straipsniai apie šalį, jos žmones - t.y. namų darbai. Čia kaip tame Dž.Londono posakyje “keliai, kuriuos mes renkamės, yra mumyse...” Tada, dardant 8 val. nelabai puikiais Kolumbijos keliais į Monposą link Magdalenos salos, nebus nuobodu, nes antrą ar trečią kartą skaitinėsite Markeso "Šimtas metų vienatvės", o pamatę rodyklę ARAKATAKA, šauksite, kad suktų atgal ir važiuotų į ją, nes ten gyveno su savo seneliais G.G. Markesas... Tada auksinės žuvelės Markeso senelio namuose, gausybė naktinių puodelių ir hamakai kambariuose ar didelis migdolų medis kieme bus ne tik paprasti daiktai... Pasiplaukiojimas senoviniais laiveliais Magdalenos upe, pilna hiacintų salų nuneš į magišką ir tolimą Markeso vaikystės pasaulį. Tada Bogotos gatvėje užrašas ant namo ”Botero muziejus” tave nuves į žymaus Kolumbijos dailininko, kuris visą gyvenimą piešia tik storulius, pasaulį, o namai, gatvės, daiktai tavo galvoje atgis kitom spalvom ir skambesiu. Nors tai nebuvo kelionė Markeso gyvenimo keliais, Žydrė pritarė mūsų norams, nes suprato, kad sergame ta pačia liga - smalsumu... Autobiografinę G.G. Markeso knygą rekomenduoju perskaityti visiems, vykstant į Kolumbiją (o po kelionės bus smagu perversti dar karta). Kitas jo knygas taip pat.
Aišku, kelionėse su Žydre, tu gauni VIP paslaugas (žinių, vietovių, bendravimo prasme), boutique ir exclusive vaizdus, siurprizus... Net man, labai įnoringai ir priekabiai keliautojai, viskas tiko ir patiko (ačiū ir grupei). Tačiau vadovas mūsų nepažįsta, negali įtikti kiekvieno skoniui ar norams, todėl pirmiausia mes patys turime žinoti, ko norime iš kelionės. Norėčiau pabrėžti, kad keliaujant maža grupe, Žydrė randa bendrą kalbą su kiekvienu, atsiradusias problemas ramiai, be panikos, su jai įprastu racionalumu ir humoru visada išsprendžia. Svarbiausia, kad Žydrė visada atvira keliautoju norams, pomėgiams, o kai ji tai supranta, tada neriasi iš kailio, kad svajonės virstų realybe. Ir ji kelionėse padaro ne tik tai kas priklauso pagal planą ar mūsų sumokėtą kainą, o dažnai ir daugiau. Nes ją, kaip sakoma ”veža” keliautojų smalsumas ir geranoriškumas. Bet turime ir patys ruoštis kelionei. Žydronė duoda sąrašą filmų, knygų, straipsnių, t.y. namų darbus, kuriuos tikrai reikia atlikti. Savo pačių labui. Ačiū mūsų kelionės optimistei Rūtai, kad ji parekomendavo nuostabią Markeso knygą "Gyvenk, kad turėtum ką papasakoti". Tai Kolumbijos 70 metų istorija, nuostabiai papasakota garsiojo rašytojo. Tada pradedi suprasti kodėl ši šalis užburia: pimiausia žmonės, kurie nuo senų laikų vakarais šoka (salsos sostinėje Kaloje, KAS VAKARĄ KAVINĖSE, BARUOSE VYKSTA ĮVAIRAUS AMŽIAUS ŽMONIU ŠOKIAI!). Nieko nestebina, kai anūkas su močiute ateina Į KLUBĄ ir šoka salsa! Kolumbiečiai ištisom giminėm groja bandonija, dainuoja prie kavos ar vyno taurės, labai jautrūs ir gabūs menui, grožiui, gana išsimokslinę, išdidūs, bet draugiški, drąsūs. Nė karto nebuvo situacijos, kad už foto paprašytų pinigų - jie padėkoja už parodytą dėmesį. Patys kolumbiečiai mus dažnai kvietė kartu įsiamžinti fotografijose, šokiuose visą vakarą šokdino... Svečias jiems - laimė, šventė. Nuostabi ir labai įvairi gamta, nes šalis didelė. Šiaurinę pakrantę skalauja smaragdinė Karibų jūra su baltais smėlio paplūdimiais, o gilumoje - virš 2 km aukščio kalnai, džiunglės, dykumos.. O Taironos nac. parke pamatėme net tikrus mažiukus taironų genties indėnus, nusileidusius iš kalvų prie Ciudad Perdida (Prarastojo miesto).
Labai džiaugiuosi, kad likau avantiūristė ir neklausiau aplinkinių nuomonės dėl nesaugumo šalyje. Juk eiti į kai kuriuos kvartalus Barselonoje ar Paryžiuje irgi GALI BŪTI nesaugu... Tiesiog pasitikėjome dar didesne avantiūriste ir nuostabia keliautoja, drąsia moterimi, stipriu visom prasmėm kareivėliu su šilta, labai sąžininga, atvira naujovėms, pasauliui ir mūsų norams, širdimi. Be Žydrės niekada gyvenime (mums jau greit 60!) nebūčiau sėdusi pirmą kartą ant arklio (na, ne žirgas jis buvo, nuvargintas turistų, bet...), nėrusi į atvirą jūrą panardyti su rykliukais (kad ir mažais) ir dideliais vėžliais Belize, nuostabaus grožio saloje, skridusi mažu 6 vietų lėktuvėliu prie žydinčios spalvotos upės Kolumbijoje. Žydrė savo drąsa ir avantiūrom užkrėtė visus, nepaisant amžiaus (o ji niekada to ir neakcentuoja). Už tai, kad būdami vyriausi ir toli gražu ne stipriausi, pasijautėme vėl jauni ir drąsus, už nuostabias gimtadienio akimirkas, už tai, kad išsipildė svajonės, kurių jaunystėje negalėjome patirti, dėkojame Žydronei - Celestei ir kelionių bičiuliams.
Rita ir Zenonas Maskolaičiai
Kolumbija
Aš visada galvojau, kad Madagaskaras žalias žalias. Tiesa, žinojau dar ir tai, kad pingvinų tai nėra... O Madagaskaras įvairaspalvis, įvairiapusis - čia ir lietaus miškai, ir savanos, ir kalnai, žydi medžiai, krūmai, gėlės. Čia upės ir upeliukai, čia įvairiarūšiai lemūrai, kurie kriuksi, mykia, rėkia, kurie slapstosi ir gretinasi prie turistų. Čia visur kvepia vanile, čia auga atrodo dangų siekinatys milžinai baobabai... Čia gražūs ir malonūs žmonės, kurie ne tik malagasių, bet ir prancūzų kalba ir nori bendrauti, siūlo vaisius, suvenyrus, o vaikai prašo „Bon-bon“. Kelionė su kelionių organizatoriumi „Travel planet“ ir jos vadove Gabriele neprailgo, prabėgo greitai, nuskambėjo „kaip daina“. Gabrielė su vietiniu gidu Fanu dalino gerą nuotaiką, humorą, o jau vaizdus, garsus, kvapus ir kitus potyrius sėmėmės patys. O grupė susirinko tokia draugiška, kad vietiniams atrodo, kad mes visą gyvenimą pažįstami. Liko tik vienas noras... ir vėl keliauti...
Raimonda Kulberkienė