Vakarų Afrikos dvasia ir spalvos – Senegalas ir Gambija

• Pažinsite Vakarų Afrikos unikalią ir spalvingą kultūrą, aplankysite mažiau turistų lankomas šalis.
• Susipažinsite su vietinėmis gentimis, įdomiomis gamtos vietomis ir (tikėkimės) vis dar rožiniu Retba ežeru.
• Savaitę plauksite komfortišku nedideliu laivu su puikiu aptarnavimu ir nereikės kasdien krautis lagaminų norint pamatyti vis naujas vietas.
• Kruizo metu įskaičiuotas pilnas maitinimas 3 kartus per dieną – jokių rūpesčių ir papildomų išlaidų.
• Grupę lydės patyrusi kelionių vadovė Gabrielė Štaraitė.
• Maža ir jauki grupė iki 12 keliautojų – galimybė geriau pažinti šalį.

Skrisite į Senegalo sostinę Dakarą, ją pasieksite kitą dieną ryte.

Po skrydžio ir pasienio formalumų – trumpas atokvėpis viešbutyje ir pirmasis žingsnis į Vakarų Afrikos istorijos labirintą. Šiandien vyksime į Gorės salą, kuri, nors ir vos už dviejų kilometrų nuo Dakaro kranto, savo dvasia – kitame pasaulyje.

Ši sala – UNESCO pasaulio paveldo objektas, tapusi vienu ryškiausių liudijimų apie vergovės laikotarpį. Čia aplankysime vadinamąjį paskutinį vergų namą, kuriame išlikusios „durys, pro kurias negrįžtama“. Būtent pro jas milijonai afrikiečių buvo išgabenami per Atlantą į nežinią. Ekskursijos metu išgirsime ne tik faktus, bet ir istorijas – apie žmones, jų viltis, ir tai, kas nebuvo parašyta vadovėliuose.

Gorės architektūroje iki šiol juntamas istorijos dvilypumas: vienoje gatvės pusėje – niūrūs, langų beveik neturintys vergų būstai, kitoje – pastatai, primenantys prancūzų kolonijinį lengvumą. Šis kontrastas kalba garsiau už bet kokį gidą.

Pasivaikščiosime siauromis salos alėjomis, kur šiandien gyvenantys žmonės kuria naują gyvenimo ritmą – tarp skausmingos praeities ir kasdienybės, kurioje yra ir kavinių, ir vaikų juoko. Čia lengva ne tik pažinti istoriją, bet ir pajusti ją.

Vakare grįžtame į Dakarą, kur mūsų laukia nakvynė viešbutyje. Dienos pabaigoje – mintys, kurios dar ilgai nepaliks.

Po pusryčių keliausime į vieną labiausiai fotografuojamų Senegalo gamtos keistenybių – Rožinį ežerą, dar žinomą kaip Retba. Vos už dviejų valandų kelio nuo Dakaro, šis ežeras atskleisia, ką reiškia, kai gamta nusprendžia pažaisti su spalvų palete.

Retbos rausvą atspalvį lemia mikroskopiniai organizmai ir neįprastai didelė druskos koncentracija – net 11 kartų daugiau nei Atlanto vandenyne. Esant tam tikram saulės kampui ar metų laikui, ežero spalva gali varijuoti nuo švelnios alyvinės iki intensyvios rožinės – tarsi niekas nė nesutartų, kaip jis turėtų atrodyti.

Tiesa, pastaruoju metu ežero spalvą kartais prislopina sezoninės liūtys – bet net ir tada tai įdomi vieta, kur žmonės kasdien rankomis kasa druską ir ją krauna į valtis – rankų darbas, kurio ritmas nekinta jau dešimtmečius. Sustosime pasižiūrėti šio proceso iš arti ir išgirsti, kaip žmonės gyvena ežero pakrantėje, kur spalva – ne tik estetika, bet ir gyvenimo šaltinis.

Toliau keliausime į šiaurę – Sent Luisą, buvusią pirmąją prancūzų kolonijinę Vakarų Afrikos sostinę. Miestą supa upė ir vandenynas, o jo architektūra primena laikus, kai čia buvo tiek elegancijos, kiek ir geopolitikos. Sent Luisas – tai tiltas tarp Afrikos žemyno ir Europos ambicijų, tarp šiandienos ir kolonijinės praeities.

Nakvynė viešbutyje Sent Luise.

Šį rytą leisimės į kelionę laivu Senegalo upe, tyrinėti Langue de Barbarie nacionalinio parko – siauros žemės juostos, skiriančios upę nuo Atlanto vandenyno. Tai vieta, kur gyvena ne tik šimtai paukščių rūšių, bet ir kontrastų kupina gamta: vienoje pusėje – sūrus vandenynas, kitoje – lėta, žalia upės vaga. Galbūt pavyks pamatyti flamingus, gal pelikanus, o gal tiesiog pasimėgauti tyla, kurios nerasite mieste.

Pietums grįšime į žemyną, bet kelionė laiku tik prasidės – Sent Luisą tyrinėsime arkliais kinkytomis karietomis. Tai ne turistinis šou, o būdas miestą patirti tokiu ritmu, kokiu jis gyveno ir XIX a. viduryje. Važiuosime siauromis gatvelėmis, papuoštomis drožinėtais balkonais ir verandų ažūrais, stebėsime, kaip kolonijinė architektūra sugyvena su šiandiena.

Sent Luisas slepia ne tik pastatus, bet ir istorijas. XVII a. čia gyveno signarai – moterų, kurios buvo afrikietės vergės, ir jų europiečių šeimininkų palikuonys. Šios moterys dažnai tapdavo tarpininkėmis tarp dviejų pasaulių – Afrikos ir Europos. Jų kultūrinis indėlis iki šiol juntamas Sent Luiso dvasioje.

Dieną baigsime Guet Ndar – žvejų kaimelyje, įsikūrusiame tarp upės ir vandenyno. Čia gyvenimas verda nuo pat aušros – nuo spalvingų valčių iki krante tvarkomų tinklų, nuo vaikų, besisupančių prie vandens, iki moterų, nešančių dienos laimikį. Tai ne ekspozicija – tai kasdienybė, kurią čia pamatysime be filtrų.

Vakare – nakvynė viešbutyje Sent Luise.

Po pusryčių leidžiamės pietų kryptimi, o dienos maršrutas ves ne tik per geografinius, bet ir kultūrinius Senegalo klodus.

Pirmasis sustojimas – Tuba, vienas švenčiausių miestų Vakarų Afrikoje. Čia stovi Didžioji mečetė, kurios septyni minaretai kyla aukščiau nei bet kurios kitos Vakarų Afrikos šventovės. Tai ne tik architektūros įspūdis, bet ir dvasinis centras, kurio svarbą sunku pervertinti.

Tuba – autonominis miestas, veikiantis pagal savo taisykles, kurias grindžia muridizmas – unikali Senegalo islamo atšaka, pabrėžianti darbštumą, paklusnumą mokytojui ir bendruomeniškumą. Susipažinsime su šio miesto kūrėjo, Šeicho Ahmadou Bamba, istorija – žmogaus, kuris priešinosi kolonijinei valdžiai ne ginklu, o dvasingumu ir poezija.

Toliau kelionė veda per Fulani kaimus – čia gyvena viena seniausių ir labiausiai migruojančių Afrikos tautų. Sustosime viename jų – pabendrausime su vietiniais, sužinosime apie jų gyvenimo ritmą, gyvulininkystės papročius, drabužius ir galbūt net išgirsime kokį tradicinį pasakojimą ar dainą.

Vakare pasieksime Kaolaką, žinomą kaip Senegalo žemės riešutų sostinę. Tai miestas, kurio gyvenimas sukasi aplink žemdirbystę, turgus ir spalvingą afrikietišką kasdienybę.

Nakvynė viešbutyje Kaolake.

Po pusryčių paliekame žemyno gilumą ir judame link Atlanto vandenyno – ten, kur Sali kurortas pasitinka šiltu vėju, palmių pavėsiu ir jūros ošimu.

Po kelių intensyvių pažintinių dienų turėsite laisvą popietę, skirtą poilsiui. Gal norėsite išbandyti jūros bangas, pasivaikščioti paplūdimiu ar tiesiog stebėti, kaip vietiniai žaidžia futbolą tiesiai ant smėlio.

Sali – ne didmiestis, bet mažų viešbučių ir atvirų verandų pasaulis, kur keliautojai iš viso pasaulio trumpam tampa kaimynais. Tai puiki proga peržiūrėti kelionės įspūdžius arba… tiesiog nieko neveikti.

Nakvynė viešbutyje Salio miestelyje.

Šiandien laukia safaris. Bandijos rezervatas – tai Senegalo ekologinis pasididžiavimas, kuriame gamta atgauna kvėpavimą: atkurtos savanos, sugrąžinti gyvūnai, atkuriamas senas ryšys tarp žemės ir jos gyventojų.

Keliausime atviru džipu, lydimi vietinio gido, kuris ne tik parodys gyvūnus, bet ir papasakos, kas čia grįžo pirmiau – ar buivolai, ar žirafos. Gal pavyks sutikti kudu, impalas, didingus baltuosius raganosius ar kanas – gyvūnus, kurių net ir kai kurie Afrikos gyventojai niekada nematė iš taip arti. Rezervate taip pat gausu paukščių – nuo ryškiaspalvių, beveik tropinių, iki oriai tupinčių marabu. Gamtos mėgėjams – tikras paukščių knygos puslapis realiame gyvenime.

Po pietų grįšime į viešbutį. Laisvas laikas – poilsiui, pasivaikščiojimui ar tiesiog pasidalijimui įspūdžiais su bendrakeleiviais.

Nakvynė Salio miestelyje.

Po pusryčių paliekame ramų Salio kurortą ir grįžtame į Dakarą – miestą, kuriame pradėjome šią kelionę. Pasivaikščiosime jo centrinėmis gatvėmis, kur afrikietiškas šurmulys dera su kolonijinės architektūros fragmentais, o kasdienis gyvenimas – su kultūrinėmis nuorodomis į visą Vakarų Afriką. Tai proga dar kartą pajusti Senegalo ritmą – stiprų, bet kviečiantį.

Apie 15 valandą atvyksime į uostą, kur registruosimės į kruizinį laivą „Harmony G“ – nedidelį, elegantišką laivą, kuris taps mūsų namais visai kitokiai kelionės daliai.

„Harmony G“ – ne jūra plaukiojantis viešbutis, o jachtos dydžio laivas, kuriame tik 21 kajutė, 17 įgulos narių ir pakankamai erdvės, kad būtų jauku, bet ne ankšta. Čia galėsite bendrauti jaukiose salonų erdvėse, mėgautis saulės terasa ar stebėti pakrantes iš denio – be turistinių minių, bet su komfortu ir skoniu.

Vakare – sutikimo vakarienė. Naujų horizontų pradžia jau čia pat. Nakvynė laive.

Rytą pasitiksime Sine–Salumo deltoje – vietoje, kur Senegalo žemė ištirpsta vandenyje, o paukščiai dainuoja ne iš medžių, o iš nendrių. Ši teritorija – UNESCO biosferos rezervatas ir viena svarbiausių paukščių stebėjimo vietų Vakarų Afrikoje. Čia, be tūkstančių sparnuočių, gyvena ir jūriniai vėžliai, lamantinai, delfinai bei ne visai draugiški, bet įdomūs krokodilai.

Iš Džifero žvejų kaimelio leisimės į ekskursiją į Joal Fadiout – salą, kuri pastatyta ne ant smėlio, o… ant moliuskų kriauklių. Jomis nusėtos gatvės, iš jų lipdomos sienos, o net vietinės kapinės suformuotos iš baltų kriauklių – tai ne metafora, o unikalus kultūrinis reiškinys. Pasivaikščiosime po šį išskirtinį kaimą, kur taikiai sugyvena musulmonų ir krikščionių bendruomenės.

Po pietų atsisveikinsime su Senegalu ir plauksime į pietus – Gambijos link. Bandžulis, šalies sostinė, mus pasitiks kaip vartai į 700 mylių ilgio Gambijos upę – siauriausią Afrikos valstybę ir naują pažintinį kelionės etapą.

Nakvynė laive, prisišvartavus Bandžulyje.

Šį rytą Bandžulyje jūsų laukia galimybė pasirinkti, kaip norite pradėti dieną:
– Kelionė į Bakau, kur aplankysite Katchikali šventąjį krokodilų baseiną. Čia krokodilai ne tik fotografuojami, bet ir gerbiami – jie laikomi dvasiškai svarbiais gyvūnais. Kai kurie lankytojai ryžtasi net prisiliesti prie vieno jų – su pagarba ir šiek tiek adrenalino.
– O gal labiau vilioja pasivaikščiojimas po Bandžiulį? Tuomet trumpa ekskursija ves per Karališkąjį Alberto turgų, kur pardavėjai šaukia nuo ryto iki vakaro, ir istorinį muziejų, pasakojantį apie Gambijos kelią nuo kolonijos iki nepriklausomybės.

Vidudienį išplauksime iš Bandžulio ir pasuksime prieš srovę, į šalies gilumą – link Tendabos, mažo kaimelio prie upės. Kelionė laivu – tai ne tik judėjimas į priekį, bet ir galimybė išgirsti paukščių balsus iš abiejų krantų, pamatyti kaimelius, kuriuose laikrodis eina kitaip.

Tendabą pasieksime vakare. Čia – tikroji afrikietiška naktis, be miesto šviesų, bet su žvaigždėmis, kurios atrodo arčiau nei bet kur kitur. Nakvynė laive, prisišvartavus prie Tendabos prieplaukos.

Rytą pasitiksime motorinėse pirogose, plaukdami per Gambijos upę į Tendabą – nedidelį žvejų kaimelį pietiniame krante, kuriame gyvena vos apie 600 žmonių. Čia gyvenimas teka pagal upės ritmą – valtys čia svarbesnės už automobilius, o žvejyba – ne hobis, o kasdienė būtinybė.

Iš Tendabos leisimės pėsčiomis į Batelingą – kaimelį prie Kiango nacionalinio parko vartų. Tai viena labiausiai gamtos saugomų teritorijų Gambijoje, kur aptinkama daugiau nei 250 paukščių rūšių ir visa gyvūnijos galerija: Gvinėjos babuinai, krūmų ožiai, karpočiai, mangustos ir kiti mažiau žinomi, bet ne mažiau įdomūs parko gyventojai.

Batelinge – trumpas sustojimas atsikvėpti, o tada – kelionė atviru safario automobiliu atgal į Tendabą. Pakeliui pravažiuosime mažus kaimelius, kuriuose vietiniai gyvenimą vis dar matuoja ne laikrodžiu, o saulės padėtimi danguje.

Po pietų vėl į pirogas – šį kartą plauksime į Bao Bolongo pelkių rezervatą, esantį priešais Kiango parką. Ši vietovė – tikras rojus paukščių stebėtojams. Čia galima išvysti retus migracijos svečius, tokius kaip Pelo žvejų pelėda, afrikinis pelekas, rudoji papūga ir daugybę kitų. Sklandus plaukimas tarp upelių (vadinamų bolongais) – tarsi lėta meditacija, kurioje upė diktuoja tempą, o gamta – temą. Nakvynė laive prie Tendabos.

Anksti ryte paliekame Tendabą ir plaukiame prieš srovę Gambijos upe – šis lėtas rytas leidžia iš naujo įkvėpti upės ramybės, kol tolstame nuo civilizacijos ir artėjame prie Kuntauro – paskutinio uostamiesčio, kuriame dar švartuojasi okeaniniai laivai.

Ankstyvą popietę pasiekiame Kuntaurą – šurmuliuojantį, gyvą, ne visada tvarkingą, bet tikrą. Po pietų įlipame į motorinę pirogą ir leidžiamės į maždaug 3 valandų ekskursiją Gambijos upe. Pirmiausia pasiekiame pietinį Babuinų salos galą – tai viena iš penkių salų, priklausančių Gambijos nacionaliniam parkui. Prie mūsų prisijungs vietinis reindžeris, kuris dalinsis žiniomis apie salos gyvūniją ir augaliją.

Toliau piroga sulėtina eigą, ir tyliai, lėtai sekame Babuinų salos krantus. Čia įsikūręs šimpanzių reabilitacijos projektas, kurio gyventojai, jei tik pasiseks, pasirodys mums iš krantų tankmės. Tai ne zoologijos sodas – čia šimpanzės gyvena laisvėje, tačiau su žmonių globa ir pagarba.

Be jų, šioje teritorijoje galima išvysti hipopotamus, krokodilus, raudonuosius kolobus, žaliąsias beždžiones ir, žinoma, visą Gambijos paukščių orkestrą, kuris retai tyli.

Vakare, grįžus į Kuntaurą, prieplaukoje mus pasitinka Kankurangas – vietos mitologinis šamanas, dėvintis spalvingą kostiumą, slepiantį jo tapatybę. Jis laikomas dvasiniu gynėju, tvarkos sergėtoju, išvaikančiu blogas dvasias ir primenančiu, kad Afrikoje ritualas vis dar turi reikšmę. Šokiai, būgnai, kaukės – viskas čia ne dėl turistų, o todėl, kad tai – dalis bendruomenės. Nakvynė laive, prisišvartavus Kuntaure.

Šį rytą pradėsime kelione autobusu link Džandžanbureho keltų stoties – čia laukia trumpas, bet malonus plaukimas per Gambijos upę. Keltas, vietinių gyvenimo dalis, atplukdys mus į Džandžanburehą – vieną seniausių šalies miestų, kadaise vadintą Džordžtaunu.

Tai ramus, šiek tiek užmirštas kolonijinis miestelis, kuriame dar stovi senoji gubernatoriaus rezidencija, metodistų bažnyčia, greta kurios – mokykla, o visa tai – apsupta vietinio turgaus šurmulio.

Keltu sugrįžtame atgal ir tęsiame kelionę į Lamin Kotą, kur išvysime vieną iš įkvepiančių projektų: dėka keliautojų paramos statomą mokyklą. Tai proga pamatyti, kaip kelionės gali keisti gyvenimus – ne tik mūsų.

Vėliau sustosime prie Vassu akmeninių ratų – megalitinės vietovės, įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Paslaptingi, simetriški, tylūs – šie akmenys byloja apie prieš tūkstantmečius čia vykusias apeigas, kurių tikslai vis dar kelia klausimų mokslininkams. Aplankysime ir nedidelį vietos muziejų, kuris padės geriau suprasti šio regiono priešistorę.

Po pietų plauksime pasroviui į Kaurą – nedidelį žvejų kaimelį, išsibarsčiusį palei upės krantą. Tai proga pasivaikščioti, pasikalbėti ir pastebėti, kaip tikrovė čia skiriasi nuo atviruko. Vakare, išplaukę iš Kauro, pradėsime plaukimą atgal Bandžulio link. Dieną užbaigsime Kapitono vakariene laive – proga švęsti ne tik kelionę, bet ir visus jos netikėtus susitikimus. Nakvynė laive.

Šį rytą išmetame inkarą ties Gambijos upės viduriu – čia stūkso Šventojo Džeimso sala, šiandien geriau žinoma kaip Kunta Kinteh sala. Tai – nedidelis žemės lopinėlis, bet jo reikšmė istorijai – milžiniška.

Britų kolonijiniu laikotarpiu sala buvo vienas svarbiausių vergų prekybos punktų Vakarų Afrikoje. Šios vietos svarbą dar labiau išgarsino rašytojas Aleksas Heilis, kurio knyga „Šaknys“ (Roots) ir pagrindinio veikėjo Kuntos Kinteh istorija pažadino milijonus skaitytojų visame pasaulyje.

Leisimės į ekskursiją pėsčiomis, o vietinis gidas dalinsis ne tik istoriniais faktais, bet ir žmonių likimais, kuriuos ši sala vis dar saugo. Tai paskutinė galimybė šioje kelionėje pažvelgti atgal – ne dėl nostalgijos, o dėl supratimo.

Po pietų išplauksime iš salos ir apie 16 val. pasieksime Bandžulį. Čia mūsų laukia atsisveikinimas su laivo įgula, bendrakeleiviais, kurie savaitės bėgyje tapo tarsi kelionių šeima, ir – su Gambija, šia svetinga, sudėtinga, bet įsimintina šalimi.

Pervežimas į oro uostą. Skrydis namo.

Po naktinių skrydžių, grįžimas namo.