Tiesa, jie ten turi keturias jūras ir daug dykumų. Tai – Izraelis, arba Šventoji Žemė, kaip žmonės nuo seno vadina šias vietas.
Yra Viduržemio jūra, dar yra Raudonoji, kur savo kelionę galite pradėti atskridę iš Lietuvos tiesiai į Eilato kurortą. O išvykti visai patogu būtų jau pervažiavus šalį – iš Ben Guriono oro uosto Tel Avivo pašonėje.
Kitos dvi jūros – viena už kitą keistesnės. Tarkime, Galilėjos jūra, kurią dar vadina Tiberiados ežeru. Gali vadinti kaip nori, bet vieta – nepaprasto grožio. Karštą dieną brendant į vėsų gėlą vandenį galima nesunkiai įsivaizduoti, kas vyko tose žalios pakrantėse, kai jomis su palydovais keliavo Jėzus.
Vanduo čia slūgso 213 metrų žemiau jūros lygio, todėl tai – antroji vieta pagal šį rodiklį. Pirmoje – Negyvoji jūra, dar keistesnė už šį ežerą. Galilėja gėla, o štai Negyvoji – tokia druskinga, kad abi sumaišius išeitų sūriau už bet kokį vandenyną.
Negyvoji – ne maudynėms ir ne nardymui. Labiausiai tinka keistam plūduriavimo veiksmui. Tiesiog nulipi metaliniais laipteliais į vandenį, lėtai nubrendi moliu gilyn. Ir sėdiesi. Gali sėdėti, gulėti ar net bandyti verstis ant pilvo, bet nieko gero iš to mėginimo irtis nebus. 34 procentai druskingumo kels į viršų, o jei pateks ant veido ar akių – teks dar labiau pasūdyti šitą stebuklą savo ašaromis.
Žmonės brenda, naujokai nustebę šūkteli, paskui tepasi juodu kaip degutas (ir labai naudingu odai) purvu. Tada fotografuojasi, atsargiai taškosi, nusiplauna purvą ir plūduriuoja. Jei norisi klasikinio kadro – brisk į krantą, atsinešk laikraštį ir atsigulęs ant vandens pozuok kaip ant kušetės namuose. Išbandyta tūkstančius kartų, bet vis dar neatsibodusi poza.
O jei dar yra laiko – kiekvienam lietuviui būtina aplankyti Masados tvirtovė. Ten kadaise viskas vyko kaip Pilėnuose. Tik pilį apsiautė ne kryžiuočiai, o romėnai. Ten irgi niekas į nelaisvę pasiduoti nenorėjo. Įspūdingas funikulierius, neįtikėtini senovės architektų ir inžinierių sprendimai, kvapą gniaužiantys vaizdai.
Kas po tais akmenimis?
Daugelis pažintį su šia šalimi pradeda nuo Jeruzalės. Geriausia vieta pirmajam žvilgsniui – Alyvų kalnas, nuo kurio puikiai matosi geltonas senasis miestas su centrine detale – Šventyklos kalno kupolu. Tas auksas taip ryškiai švyti ryto spinduliuose, kad stovėdamas ant vėjuoto kalno, atrodo, pakilsi kaip vienas tų balandžių ir prasuksi ratą virš šventos vietos.
Ten į vidų patenka tik islamo žmonės, visi kiti grožisi (arba meldžiasi) per atstumą. Raudų siena žydams dėl to tokia svarbi – tai arčiausiai Šventyklos esanti vieta.
Alyvų kalną pakeis istorijos persunkti kiemai, gatvės, šventyklos. Vėliau – Via Dolorosa, kur pranašas kadaise nešė jam užkrautą kryžių. Dabar tai – tiesiog siaura Rytų miesto gatvė, prikaišyta arabiškų suvenyrų parduotuvių, o kalvarijas žymi durys su atitinkamais skaičiais. Miestas knibžda keisčiausių tipažų, dvelkia niekada neragautais valgiais ir murmantis nežinomas maldas. Toks, kaip buvo anuomet ir bus po mūsų.
Paskui tie faktai, skaičiai ir istorijos, kaip juodi akmenys krentantys į sąmonę, kažkuriuo momentu ima varginti. Bet štai dar viena bažnyčia. Labai reikšminga. Kristaus kapo. Vieta tiesiog pulsuoja energijos pliūpsniais. Labai įvairiais. Jei esate linkę tikėti, kad reikšmingi įvykiai palieka neregimą žymę akmenyje, pajusite Tą Foną. Kažkur čia jį nukryžiavo, ten pat nukėlė nuo kryžiaus ir laidojo. Ten jis ir prisikėlė, kaip rašoma Knygoje.
Žvakių kvapas, smilkalai, nuolatinis murmesys, aidintis po skliautais ir auksiniai spinduliai po aukštais kupolais kuria keistą nuotaiką. Tik tas nesibaigiantis minios trypčiojimas, neleidžiantis pajusti visą vietos didybę. Ir dar – ekstazėje ant akmens plokštės klupinėjantys rusai. Gal jiems niekas nesakė, kad tai plokštei – tik 200 metų, bet koks skirtumas. Jie tiki. Šventai, ir tai yra gražu.
Tiesa, silpnesniems protams ši vieta gali tapti spąstais, o gal vartais – kaip pažiūrėsi. Ten sutiksite barzdotų vyrų į tolį nukreiptomis akimis. Jų kojos bus žaizdotos, o delnuose kraujuos stigmos. Tikros, o gal dėl buitinių traumų. Tektoniniai lūžiai šioje Žemės vietoje per amžius panašiai veikia žmones. Medikai tai vadina Jeruzalės sindromu.
Žvejas su raktais
Visai kitoks jausmas – Kapernaume. Ten gyveno Petras. Tas pats, kurį vadino žveju, apaštalu, rojaus vartų šeimininku. Jo namas ant ežero kranto – atkastas ir apsaugotas keistos formos statinio, kuris primena ir vandenų, ir kosminį laivą.
Perėję erdvią stovėjimo aikštelę, atsidursite tarp senų kolonų ir sienų fragmentų. Statinys virš pamatų, kur kadaise gyveno Petras – beveik vien stiklas. Bažnyčia, kurioje stebėtojas mato raibuliuojančias ežero platybes ir svyruojančius senus alyvmedžius. Virš galvos stiklo palubėje suplazda šventoji dvasia balandžio pavidalu. Taip gera ten sėdėti, kažkas tarsi prikausto, todėl prireikia pastangų iš ten išeiti ir važiuoti toliau.
O toliau – vėl istorinės vietos, didžių įvykių akmeniniai liudijimai. Čia vanduo vynu pavirto, ten prekijai iš šventoriaus išvaikyti, o štai siaura kaip nusekusi Vilnelė, tik kakavos spalvos šventoji Jordano upė. Čia jį krikštijo. Anapus, už kokių šešių žingsnių, šešėlyje snaudžiantys Jordanijos kareiviai.
Jei maža istorijos – štai romėnų amfiteatrai su cirku ir tuzinais puikiai išlikusių kolonų. Išalkai? Suki į pakelės užeigą, kur vikrios moterys atneš felafelių (tokie kukuliai) su pita (duona), pustuzinį lėkštučių su šviežutėliu humusu ir išspaus kokį citrusinį vaisių. O dar geriau – šakšuką, patikėkite, taip paruoštų kiaušinių dar neragavote, o paskui norėsite pakartoti visą tą kulinarinio paveldo stebuklą grįžę į namus.
Trapaus gyvenimo ritmas
Bet tegu neklaidina jūsų tie, kurie Izraelyje regi tik Šventąją žemę, dievus, kapus ir mokslininkus. Viso to ten išties pakaktų kelioms valstybėms, bet mes gyvename čia ir dabar, todėl švęsti gyvenimo važiuokite į Tel Avivą. Kai kurios šio palyginti jauno miesto (Izraelio masteliais) vietos naktį primena pasaulio lošimų ir pramogų sostines.
Kartais net sunku patikėti, kad mažiau nei už šimto kilometrų romiai snaudžia Jeruzalė. Naktinis Tel Avivo šėlsmas ir dienos pramogų gausybė – tarsi simboliškas priminimas, kad visa tai praeina, todėl atidėlioti per ilgai nieko neverta. Miestas nusidriekęs palei Viduržemio jūrą. Jaukios kavinės, paplūdymio barai, gyva muzika, kepamos žuvies kvapas, medinės prieplaukos. Mintyse nejučia sugrįžta Sidnėjaus, Santa Monikos, Monte Karlo, Keiptauno vaizdai.
Bet ne, šis miestas – unikalus. Panašumų su kitais jūrų uostais yra, tačiau jie nublanksta atidžiau žvilgtelėjus. Viešbučiai prie jūros – seni, kai kurie gerokai nušiurę lyg Havanoje. Tačiau vidus – nepriekaištingas, paslaugos – puikios, tiesa, viskas kainuoja panašiai kaip Vakarų Europoje, o kai kur – ir brangiau.
Gali žingsniuoti pakrante šitaip į save gerdamas miesto gyvenimo garsus ir vaizdus, nepabos net nukeliavus dešimtį kilometrų, vaizdai nuolat keičiasi, štai šunų paplūdimys, antai – jūros gėrybių restoranų virtinė, atrakcionai vaikams. Ir visur – puikus smėlėtas dugnas.
Bet pasuk nuo jūros, ir pamatysi Art deco stiliaus pastatų virtines, erdvius prekybos centrus su viskuo, ką tik galėtum įsivaizduoti vartotojų rojuje. Sutemus gyvenimo pulsas ima tvinksėti dar stipriau, duris atveria nesuskaičiuojama galybė naktinių klubų.
Kaip sako vietiniai, mes žinome, kad taiką čia bet kada gali nutraukti karas, taip jau yra ne kartą buvę. Po karo vėl bus taika, bet dėl to niekas per daug nekvaršina galvos. Tiesiog džiaugiasi dar viena gražia diena saulėtame Viduržemio jūros mieste, kurį bent sykį aplankius norisi sugrįžti.
